Spausdinti

AUG. STEIGVILA, M.I.C.

OKIA pasaulio šalis yra mažiausiai ištirta? Gal Afrika? Ne. Per Afriką eina jau traukiniai, išvesti kanalai, kasamas auksas, auga nauji modernūs miestai. Beveik nėra vietos, kur žmogus nebūtų įkėlęs kojos.

    Mažiausiai ištirta šalis — tai paties žmogaus širdis. Nesunku ištirti, kurioje vietoje prasideda Nilas, kur glūdi aukso klodai, bet daug sunkiau yra surasti, iš kur žmogaus širdyje atsiranda vienas ar kitas blogas palinkimas, kur slepiasi jo talentai, gabumai, koks yra jo pašaukimas.

    Žmogaus širdyje tūno daug paslaptingų jėgų. Tenka jas surasti ir panaudoti savo ir kitų žmonių gerovei. Žmogus, kuris savęs ir savo jėgų nepažįsta, yra mažai kam naudingas. Norėdami išnaudoti vandens jėgą, žmonės sugalvojo padaryti upėse užtvankas, kurios suka malūnus, gamina elektrą. Lygiai ir žmogus, pažindamas save, gali panaudoti savo paslėptas jėgas žmonijos gerbūviui.

    Priešingai, žmogus, kuris savęs nepažįsta, yra panašus į plačią upę, kurios vanduo veltui nuteka. Atsitinka, kad tokia upė plačiai išsilieja, padarydama daug žalos. Ir žmonės, kurie savęs nesuvaldo, yra lyg toji upė, kuri viską pakeliui ardo ir griauna, padarydama nuostolių kūnui ir sielai.

    Kad žmogus įstengtų savo paslėptas jėgas apvaldyti ir jas panaudoti kitų gerovei, visų pirma reikia save pažinti. Savęs pažinimas yra pats didžiausias mokslas ir savęs apvaldymas — didžiausias menas. Jau senovės filosofai stengėsi prieiti prie gilesnio žmogaus pažinimo. Tuo labiau kiekvienam sąmoningam krikščioniui yra kilni pareiga kiek galint geriau save pažinti ir pasidaryti naudingu savo artimui.

    Kokiu būdu galima save pažinti? Yra įvairių būdų: galima studijuoti kitų žmonių elgesius ir palyginti su savais, galima gilintis į pedagogiką ir psichologiją. Tačiau pats trumpiausias ir paprasčiausias būdas yra stebėti savo paties elgesį. Labai retai žmonėsstebi ir kontroliuoja savo elgesius, todėl kasdien padaro tiek daug kvailysčių arba bent netobulumų. Dažnai girdime sakant: "Ak, nepagalvojau!" Todėl naudinga yra išmokti truputį daugiau pagalvoti ir savo elgesį kontroliuoti.

    Tokia kontrolė geriausiai yra padaryti kiekvieną dieną. Išeidami į darbovietę ar į svečius, visada juk apsiprausiame, susitvarkome drabužius. Dar svarbiau yra sutvarkyti širdies vidų: pagalvoti, ką sakyti, kaip pasielgti. Vakare galima padaryti praleistos dienos trumpą kontrolę: ką pasakiau, kaip pasielgiau, kaip pareigas atlikau, ką gero ar blogo savo artimui padariau.

    Savęs kontrolė padeda geriau save pažinti, visokiose aplinkybėse geriau orientuotis, padeda blogus įpročius nugalėti ir gerų įsigyti. Geri pirkliai kasdien apskaičiuoja numatomas progas pasipelnyti ir kas vakarą pergalvoja, kaip kitą dieną geriau padarius. Krikščionis, kuriam rūpi savo ir kitų žmonių sielos reikalai, neturėtų atsilikti, bet dar pralenkti dėl žemiškų turtų susirūpinusiuosius.

    Sakoma, kad daugumas žmonių savo gyvenimo devynis dešimtadalius praleidžia paskendę vien žemiškuose rūpesčiuose. Tik pačiame gyvenimo gale praregi savo gyvenimo tikrąjį tikslą, bet tada jau vėlu ką nors didesnio padaryti. Dėl ko taip atsitinka? Vien dėl to, kad žmonės negalvoja, kad jie gyvena. Jie dirba ir vargsta, bėga ir skuba per gyvenimą, bet nežino, kam visa tai.

    Viena ponia kartą vyko iš Washington'o į New Yorką. Prieš įvažiuojant į New Yorką, traukinys išėjo iš bėgių. Daug žmonių gulėjo sužeistų, tarp jų ir ši ponia, kuri vis šaukė: "Grąžinkit man jį atgal...!" Paklausta, ką grąžinti, ji atsakė: "Ak, grąžinkit man laiką, laiką..." Tačiau niekas negalėjo jai grąžinti laiko, kurio buvo likę dvi valandos, nes po dviejų valandų ji mirė.

    Žmogus tik vieną kartą gyvena žemėje. Jo tikslas nėra vien gražiai ir nerūpestingai praleisti laiką. Kiekvieno žmogaus gyvenimo prasmė yra gerai sunaudoti jam Dievo duotą laiką, jam duotus talentus, apnaikinti savo ydas ir būti naudingu kitiems. Tačiau tam reikia nuolatinės savęs kontrolės.

    Didžioji gyvenimo prasmė atsiveria žmogui tada, kai jis pradeda daugiau mąstyti apie savo pašaukimą, kai jis savęs paklausia: iš kur ateinu ir kur einu, kam čia gyvenu. Jaunuolis šv. Aloyzas, kuris pačioje jaunystėje mirė, dažnai savęs klausdavo: "Ką tai padės amžinybei". Tik amžinybės žvilgsniu peržvelgdami gyvenimo prasmę, atrasime gyvenimo laimės raktą.

Correggio

DU AMORETAI (detalė)

Roma, Borghese galerija