Spausdinti

ELENA VASYLIŪNIENĖ

OS vardas buvo Stepė — Stefanija, kuris bandyta suprasminti stepių sąvoka. Gal juodų akių spindėjimas bei veido išraiška ir galėtų priminti stepių gyventoją, nes kito paaiškinimo savo draugės vardui surišti su dykuma neradau. Ar ji buvo mano draugė? Gal tik penktos klasės mokinukė, kurią mėgau ir kuri noriai man rašė laiškus. Kažkodėl įpratome rašyti pamokų metu ar namuose ir skaityti klasėje pasislėpusios. Šiandieną neišaiškinčiau to malonumo, kurį jautėme slapčia nuo mokytojų siųsdamos ir gaudamos korespondenciją, nuolatinėje baimėje, kad gali pagauti. Bet tai buvo mūsų ankstyvoji jaunystė.

    Vieną paprastą rudens dieną pamokos metu gavau ilgą laišką iš Stepės. Pasislėpusi už kitos mokinės nugaros, prisidėjusi sąsiuvinių ir knygų, su didžiausiu susidomėjimu skaičiau. Šis laiškas buvo įdomesnis už romaną, jis buvo mano klasės mergaitės didžiausioji paslaptis. Stepė buvo įsimylėjusi. Savo mokinišku stiliumi ji pasakojosi, kaip sutiko "nepaprastą" berniuką, "gražuolį", kurio niekur prieš tai nematė, ir kaip jis "užkariavo" jos širdį. Ir jau nieko kito nebuvo pasaulyje — tik jis vienas. Be Jono ir saulė atrodė tamsi ir dienos ilgos...

    Pertraukos metu susikibusios su Stepe vaikščiojome nuošaly nuo "vaikų", kurie nieko apie meilę nesuprato, ir kalbėjomės. Ji kalbėjo, o aš klausiausi. Man rodėsi, kad Stepė išaugo į kurios nors knygos didvyrę, tokia įdomi ji man buvo, jos akys spindėjo kaip žarijos, o lūpos šypsojosi. Sužinojau, kad jos išrinktasis yra šeštos klasės mokinys iš berniukų gimnazijos, kad yra vieneriais metais už ją vyresnis — 18 metų amžiaus. Šiandien, kai metų eilė išmokė mane žvelgti į gyvenimą realiu žvilgsniu, pasakyčiau — vaikai įsimylėjo ir brenda nelaimėn. Bet tada, ar man būtų atėję į galvą abejoti "gražiausiais širdies jausmais, kurie niekad nemeluoja? Ir aš žavėjausi.

    Laiškai pradėjo mane lankyti vis rečiau. Stepė darėsi vis santūresnė ir mažiau pasakojo, nes "esą dalykų, kuriuos galima suprasti tik išgyvenus"... Supratau, kad Stepės gyvenime įvyksta kažkas, ko ji jau nenorėtų pasakoti. Maniau, kad jos meilė yra nelaiminga, kad yra tik vienapusiška, ir laukiau, kad ji man parašys kokį nusivylimo ir skausmo laišką, kad viskas baigta, kad jos romanas jau niekad nebepasikartos, kad ji liks vieniša pasaulyje gyventi. Bet tokio laiško nesulaukiau. Mergaitės pradėjo nuo Stepės šalintis, o pakampiais pasigirsdavo įžeidžiančių ir pajuokiančių kalbų.

    Penktoji klasė pasibaigė, ir atėjo vasaros atostogos. Mano ryšys su Stepe nutrūko, ir vasaros atostogų metu ji man nieko neberašė. Šeštoje klasėje Stepės jau nebeturėjome, ir mergaitės slaptingai kalbėjosi, kad Stepė vasarą ištekėjo. Dar buvo komentarų, kaip gera būtų ištekėti ir kitoms, bent nereikėtų kalti trigonometrijos ir analitinės. Pavasarėjant sužinojome, kad Stepė turi sūnelį, kad jos vyras be darbo, o tėvai jaunavedžius remia.

    Nesukau sau galvos, ką jautė Stepė, augindama sūnelį, kai linksmi šeštokai ginčijosi idealizmo ir materializmo temomis ar nagrinėjo Hamletą. Nedaug ką būčiau galėjusi įsivaizduoti, nes mūsų moksleiviškos galvos buvo dar toli nuo tos realybės, kurios sūkurin įkrito viena mūsų draugė.

    Septintoji ir aštuntoji klasė praėjo, ir universitetas atidarė savo gražiąsias duris. Dėvėdama fuksės baltą kepuraitę, kartą ėjau Vytauto Prospektu. Prieš mane, kaip iš po žemės, atsistojo moteris. Žiūrėjau į jos veidą ir negalėjau įtikėti — tai buvo miręs Stepės veidas. Akys jau nežėrėjo, veidas lyg šydu aptrauktas.

    —    Ele, argi Tu man nepasakysi nė labas?

    Ir vėl susikabinusios vaikščiojome. Tai nebuvo anų dienų linksmas ir slaptingas pokalbis. Klausiausi skundo moters, kuri kažkur pakrypo, nuėjo ne ten, kur turėjo eiti. Sužinojau, kad su vyru jau nebegyvenanti, nes jis buvo nesugyvenamas, kad pati auginanti sūnelį, kad lankanti privačias pamokas ir besistengianti baigti gimnaziją externu.

    —    Žinai, Ele, — kalbėjo man Stepė,

    —    pasaulyje yra tik viena pastoviai mylinti širdis — tai motinos. Kitų nėra. Mama mus abudu išlaiko ir žada mane leisti mokslan, ji man viską atleido ir viską užmiršo.

    —    Ką gi Tau motina turėtų atleisti? —    paklausiau nustebusi, — juk Tu ištekėjai iš meilės, jeigu jis nesugyvenamas, argi Tavo kaltė? Pagaliau gal dar viskas susitvarkys.

    Stepė vėl grįžo praeitin. Be entuziazmo, greičiau su paslėptu pykčiu, ji man atpasakojo, kaip neprotingai įsižiūrėjo į nepastovų ir išlepintą berniuką, kaip tėvai, ir jo ir jos, draudė, barė.

    —    Žinai, Ele, suaugusieji mums nebuvo draugai. Jie buvo mūsų priešai — jie niekad mūsų nesuprato... Ar jie negalėjo be barnių surasti priemonių mūsų kvailas širdis atvėsinti?...

    —    Sakyk, Stepe, kodėl Tu skubėjai su vedybom? Argi jūsų meilė negalėjo sau būti šalia, graži ir laukianti, gal būtumėte baigę mokslus.

    —    Ele, jeigu aš būčiau žinojusi, kad akimirka gali tapti nuodėme, aš nebūčiau jon įkritusi. Nuodėmė jau mane vedė prie altoriaus — ir čia yra visa nelaimė.

    Stepės niekad daugiau nebesutikau. Nežinau jos likimo. Kartais, kai pamatau jaunas žėrinčias akis ir jose spindintį entuziazmą bei atkaklumą, kuris gina nežinomą širdies apgaulę, pagalvoju: akimirka gali tapti nuodėme...