Spausdinti

ZENONAS IVINSKIS

X. Lietuvių krikštijimas Gedimino sostinėje 1387 metais

RIKŠČIONYBĖS kelyje į Lietuvą labai reikšmingas galėjo būti karaliaus Mindaugo apsikrikštijimas ir tik Romai priklausomos Lietuvos vyskupijos įsteigimas. Tačiau senoji reakcija, kurios auka tapo ir Mindaugas, vėl grąžino pagonybę į valdovo dvarą. Nuolat gresiant pavojui iš vokiečių ordino, nors ir vyko derybos dėl krikšto su Gediminu ir jo sūnumis Kęstučiu bei Algirdu, tačiau šis svarbus klausimas liko spręsti Jogailai ir Vytautui. Jogaila, tapdamas kaimyninės valstybės karalium, pats su broliais pasikrikštijo ir tuoj ėmė vykdyti tai, kas buvo parašyta Kriavos akte. Jau 1387 metų pradžioje jis atvyko į Vilnių, lydimas būrio lenkų dvasiškių ir didikų. Čia turėjo įvykti paskutinis ir pats svarbiausias Lietuvos krikšto etapas. Jeigu prieš metus Krokuvoje buvo krikštyti kunigaikščiai ir magnatai, tai Gedimino sostinėje turėjo būti pakrikštyta paprastoji bajorija ir miestiečiai.

     Bet lenkai tokiam nepaprastam lietuvių tautos gyvenimo įvykiui didelės svarbos, atrodo, nesuteikė, nes krikšto iškilmėse Vilniuje nedalyvavo nei karalienė Jadvyga, nei Krokuvos vyskupas Jonas Radlica, kuris prieš metus Vavelio pilyje buvo krikštijęs lietuvių kunigaikščius. Jadvygą kartais norima padaryti Lietuvos apaštale ir klaidingai yra teigiama, kad krikšto metu ji yra buvusi Lietuvoje. Yra neginčijamas faktas, kad lenkai, skubėdami atitaisyti iš Vengrijos patirtas skriaudas, pasiėmę karalienę Jadvygą, išskubėjo Rusijon. Tuo pačiu metu, kai Jogaila su Vytautu vykdė Vilniuje krikštą, Jadvyga iškilmingai įvažiavo į Lenkijai atgautą Lvovą, suteikdama miestui privilegijas.

     Krikšto metu Vilniuje Jogailos duotuose dokumentuose (1387 m. vasario 18-22 d.) yra rūpestingai išskaičiuoti visi palydovai ir kunigaikščiai. Tose iškilmėse nedalyvavo nė Gniezno arkivyskupas Bodzanta. O taip pat labai dažnai teigiama, kad jis 1387 m. lydėjęs Jogailą Vilniun, ten pašventinęs katedrą ir konsekravęs pirmąjį Vilniaus vyskupą Andrių Vasilą. Galima dar pridėti, kad toje istoriškoje misijoje nedalyvavęs nė Poznanės vyskupas Dobrogostas, nors jis jau Algirdo laikais rūpinosi lietuvių krikštu. Jis buvo 1388 m. Jogailos pasiųstas Romon pas popiežių Urboną VI pranešti apie Lietuvos pakrikštijimą.

 

Giuseppe Bazzani

JAUNASIS MAZEPPA

Florencija, grafo Contini rinkinys

     Vis dėlto buvo įdomu, kad nė vienas Lenkijos vyskupas Lietuvos misijomis neužsiėmė nė tada, kai jos valdovas jau buvo tapęs uoliu krikščioniu. Tas lenkų aukštųjų dignitorių nerūpestingumas buvo simboliškas visam tolimesniam Lietuvos krikščioninimo darbui, kurio ėmėsi jų dvasiškiai. Ateiviai kunigai, daugiausia atvykę iš Lietuvai artimos Mozūrijos, nesistengė pramokti lietuvių kalbos ir buvo "nebyliai apaštalai". Bet buvo svarbu, kad Lietuva oficialiai tapo krikščioniška, ir krikštas vyko taikiai, be prievartos ir be pagalbos tų, kurie krikštijimo vardu lietuvių žemes buvo tiek ilgai terioję. Tad savaime suprantama, kad Lietuvos krikštas vokiečių ordinui buvo labai nemalonus ir skaudus dalykas. Ištisus du šimtmečiu pretendavę į lietuvių tautos krikštijimo monopolį, dabar kryžiuočiai turėjo piktai iš šalies stebėti, kaip lietuviai buvo nusigręžę nuo jų misijų. Tad ir kryžiuočių metraščiai jiems nemalonų krikšto faktą arba visai nutyli arba labai trumpai išsireiškia, nesigailėdami pavydo diktuojamos ironijos. Girdi, lietuviams buvę nesunku krikštytis, nes jie esą pripratę prie pirčių. Arba vėl 1401 metais buvo pastebėta, jog Jogaila vien dėl karalystės ir gražios moters leidosi ant galvos užpilti truputį vandens — "eyn wenig wasser". Šiaip jau platūs ir išsamūs kryžiuočių metraščiai nėra mums joks šaltinis krikšto reikalu. Tačiau negalima teigti, kad jie krikšto faktą būtų laikę nereikšmingu. Iš jų kronikų kaip tik galima susidaryti įspūdį, kokia smarki propaganda buvo vedama prieš Jogailą ir lietuvius, jog jie esą netikri ir apgaulingi krikščionys taip, kaip jie buvę visą šimtmetį nuo Mindaugo laikų. Labiausiai kryžiuočiai stengėsi suardyti Jogailos vedybas su Jadvyga. Jie padėjo ir Habsburgų puolimams prieš Jogailą, kad jis esąs paviliojęs ir neteisingai pagrobęs Vilhelmo Habsburgo žmoną. Kai byla prieš Jogailą buvo užvesta Romos kurijoje, ordino prokuratorius uoliai darbavosi Habsburgo naudai. Kokia stipri buvo ta propaganda, rodo ir tas faktas, kad Jogailos krikšte ir karūnacijoje nedalyvavo popiežiaus legatas.

     Bet jokios priešingos kaimyno pastangos negalėjo sulaikyti "laiko pilnybės" atėjimo. Tik gaila, kad, tylint kryžiuočių ordino šaltiniams, teturime labai nedaug žinių apie lietuvių krikštą, tokį svarbų to laiko faktą. Vienintelis platesnis šaltinis, neskaitant Jogailos duotų trijų dokumentų, yra Krokuvos kanauninko Dlugošo kronika. Turėdami iš kitur tiek maža žinių, turime paprastai pasitikėti vien Dlugošu, kuris yra gana tendencingas. Jau ir lenkų istorikai yra kritiškai įvertinę Dlugošo kroniką ir radę daug klaidingų dalykų. Dlugošas, rašęs praėjus 80 metų nuo krikšto, buvo kaip tik klaidingai paskelbęs, kad Jogaila Lietuvon atvykęs lydimas Jadvygos ir arkivyskupo Bodzantos. Bet autentiški dokumentai, taip pat ir pačių lenkų skundas prieš kryžiuočius Konstancos susirinkime (Cod. ep. Vit. 1006 p.), parodo, kad jųdviejų ten nebuvo.

     Lietuvos krikšto metu Vilniuje tebuvo vienintelis vyskupas Andrius, o iš pasauliečių kunigaikščių dalyvavo keli Jogailos broliai ir Vytautas. Krikšto iškilmėms į Vilnių iš anksto buvo sukviesta Lietuvos bajorija. Kai kalbama apie 1387 metų krikštą Vilniuje, kuris netiksliai yra vadinamas Aukštaičių krikštu, tai, be abejo, turima galvoje pirmiausia lietuvių bajorų pakrikštijimas. Jie sudarė ano meto visuomenę. Krikštytiems bajorams buvo duotos ir pirmosios privilegijos. Paprastų žmonių, baudžiauninkų, krikštu pradžioje nesirūpinta.

Parmigianino ŠV. LUCIJA ir ŠV. AGOTA

Parma, šv. Jono bažnyčia

     Dlugošas, vienintelis šaltinis apie Lietuvos krikštą, pasakoja, kaip pirmiausia Vilniuje buvo sunaikinti svarbiausieji pagonių kulto dalykai: užgesinta amžinoji ugnis, iškirsti šventieji miškai, išmušti lietuvių garbinami žalčiai ir gyvatės. Visos ankstyvesnės misijų pastangos turėjo nublukti prieš didįjį 1387 metų užsimojimą. Bet krikščionybės įvedimas reikalavo, kad busimieji naujakrikščiai nors kiek būtų parengti Naujajam Mokslui. Su Jogaila atvykusieji lenkų kunigai nemokėjo lietuviškai. Dlugošas pastebi, kad atvykusių misijonierių tarpe buvę ir čekų. Visiems jiems teko kalbėti per vertėjus, kur jie nebuvo suprantami šiek tiek mokančiųjų rytines slavų kalbas. Tiesa, lenkų istorijos tyrinėtojai teigia, kad XIV amžiuje, esant dažniems lietuvių puolimams Lenkijon, su belaisviais išvedami kunigai buvo išmokę vietinės kalbos. Jie galėję būti sėkmingi misijonieriai, kai atėjusi oficialiai atnaujinamo krikšto valanda. Tačiau šitai aplinkybei negalima suteikti daug reikšmės. Šiaip ar taip 1387 m. Vilniuje nebuvo tobulų naujojo tikėjimo mokymo priemonių. Reikšmingą vaidmenį čia atliko patys kunigaikščiai. Apie tai parašysime ateinantį kartą.