Spausdinti

ALFONSAS GRAUSLYS

ORINT giliau įžvelgti į kokio nors asmens šventumą, reikia pažiūrėti, kaip šv. Dvasios dovanos pasireiškė jo sieloje.

     Anot garsaus mūsų laikų domininkono teologo Garrigou-Lagrange, krikščionio, esančio Dievo malonėje, dvasios organizmą sudaro ne tik pašvenčiamoji malonė arba Dievo gyvenimas sieloje, bet ir dorybės bei dovanos, kurios į sielą įliejamos drauge su pašvenčiamąja malone. Kalbant vaizdžiau ir apčiuopiamiau, galėtume pasakyti, kad Dievo malonė, ateidama į sielą, paruošia jos dirvą antgamtiniam derliui, pasėdama į ją trijų dieviškų dorybių (tikėjimo, vilties ir meilės) ir keturių moralinių dorybių (išmanymo, teisingumo, tvirtumo ir susivaldymo) sėklas, drauge įdiegdama septynių šv. Dvasios dovanų diegus, kurie, žmogui bendradarbiaujant su Dievo malone, jį pašventina.

     Tad nenuostabu, kad esančią sieloje malonę šv. Tomas vadina dorybių ir dovanų malone. Tos visos su Dievo malone įdiegtos dorybės ir dovanos yra antgamtinių galimybių ir energijos šaltiniai, kurie geros valios žmoguje gali pražysti visais šventumo žiedais. Kai šiandien mokslas pajėgia atpalaiduoti atome glūdinčią energiją ir duoda mums nujausti gąsdinančią tos energijos galią, tai panašiai ir gerai suprastas Dievo malonės mokslas mums skelbia begalinį antgamtinių jėgų šaltinį, kuris glūdi Dievo malonėje.

     Mums čia rūpi šv. Dvasios dovanos arba tie antgamtiniai pastovūs nusiteikimai, kurių dėka siela darosi vis klusnesnė šv. Dvasios įkvėpimams. O tų įkvėpimų dėka pirmieji septyni palaiminimai (Mat. 5, 3-9) vis labiau virsta realybe pašventinamoje sieloje. Šv. Dvasios dovanos sielą padaro tartum muzikos instrumentu, iš kurio išgaunami nuostabūs akordai Dievo garbei. Tų akordų garsus duoda pajusti apaštalas, rašydamas savo laiške: "Dvasios gi vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrumas, maloningumas, gerumas, romumas, meilumas, ištikimybė, kuklumas, susilaikymas, skaistybė" (Gal. 5, 22-23). Kuo žmogus labiau šventėja, tuo šv. Dvasios dovanos aiškiau pasireiškia jo gyvenime, nes lengvų nuodėmių ir netobulumų retėjimas vis mažiau kliudo tom dovanom pasireikšti.

Ir vos besiskleidžiančio pumpuro sieloje kartais grali būti ruduo ...

    Kiekvieną šv. Dvasios dovanos pasireiškimą aptardami, pažvelgsime drauge ir į tai, kaip tos dovanos pasireiškė šv. Jono Vianney gyvenime.

Dievo baimės dovana

     Tai pirmasis šv. Dvasios pūstelėjimas į sielos laivo bures, kad ji iš įklimpimo į nuodėmę pajudėtų prie Dievo ir pradėtų ieškoti Jame saugumo. Dievo baimės dovana visiškai neprieštarauja Dievo meilei, ji yra net Dievo meilės pagimdyta, nes žmogus, pradėjęs nujausti, kokia didelė, nepavaduojama ir vienintelė gėrybė yra Dievas, pradeda bijoti Jo nustoti. Grynai vergiška Dievo bausmių baimė nėra šv. Dvasios dovana, nes tos baimės pagrindas yra egoizmas, jame nėra Dievo meilės prado. Tačiau ir tokia baimė gali tapti paskatinimu ieškoti Dievo malonės.

     Šv. Jonas Vianney savo pavyzdžiu ir pamokslais Dievo baimės dovanos įkvėptą pagarbą ir nuolankumą nuolat rodė. Švenčiausiojo Sakramento akivaizdoje jis nedrįsdavo atsisėsti. Didelę pagarbą jis jausdavo, šv. Mišias laikydamas, todėl savo pamoksluose sakydavo, kad laikyti Mišias reikėtų būti Serafinu; jeigu žinotume, kas yra Mišios, mirtume. Tai reiškia, kad Mišių didingumas mūsų sąmonę taip paveiktų, kad mūsų gyvybės siūlas, tartum per stiprios elektros srovės veikiama lempa, neišlaikytų ir truktų. Pagarbos jis reikalavo ir iš dalyvaujančių Mišiose, tuoj reaguodamas į kiekvieną pastebėtą pagarbos trūkumą, pvz. klūpėjimą vienu keliu. Pagarbą Dievui jis jautė ne tik bažnytinėse apeigose, bet ir sėdėdamas prie stalo. Kai sėsdavo valgyti, jis jautėsi esąs nusikaltėlis, neturįs teisės imti valgių, todėl tų dovanų jis prašydavo Dievo, kaip elgeta išmaldos.

     Didelė nuodėmės neapykanta ir baimė lydėjo jį visą gyvenimą. Jis nuolat sakydavo, kad nėra kito tokio blogio, kaip nuodėmė. Anot jo, kunigas esąs nelaimingiausias žmogus, nes jis nuolat girdi ir mato, kaip yra užgaunamas Dievas. Norėdamas būti kaip galima toliau nuo nuodėmės, jis atsisakydavo net leistinų dalykų, kad tik neprieitų prie neleistinų. "Jei gerai suprastume, kad esame nuolat išstatyti pavojun žūti, tai gyventume nuolatinėje baimėje", jis sakydavo. Štai dėl ko drebėdavo net šventieji, tai prisiminę. Dėl to ir šv. Jonas Vianney nuolat svajojo pasišalinti kur nors į nuošalumą, kad galėtų visą likusį gyvenimą apverkti savo nuodėmes. Ir taip elgėsi tas, apie kurį jo išpažinties klausytojas yra išsireiškęs: "Mano manymu, jis krikšto dovaną išsaugojo ir ją nuolat didino savo gyvenimo aukštu šventumu."

Pamaldumo dovana

     Pamaldumas — tai nusilenkimas ir meilingas švelnumas Dievo atžvilgiu, kuris žmogui yra kaip tėvas. Šios dovanos įtakoje žmogus darosi vis panašesnis į Tą, kuris apie save pasakė: "Aš visada darau tai, kas Jam patinka" (Jon. 8, 29). Šios dovanos dėka Dievo ir žmogaus santykiai yra pagrindžiami meile ir dvasine šilima. Be jos religija virsta tik pareigų ir įsakymų rinkiniu. Pamaldus žmogus myli maldą, religinį kultą, visokią religinę praktiką, oficialius religijos atstovus; jis myli ir visus žmones, nes jausdamas, kad Dievas yra jo tėvas, negali nejausti, kad artimieji yra jo broliai.

     Šv. Jonui Vianney malda buvo pasinėrimas Dievo meilėje. Ši "maudyklė" buvo labai artima jo širdžiai, todėl jis labai daug meldėsi. Atsikėlęs antrą valandą naktį, jis pašvęsdavo maldai daug valandų. Švenčiausio Sakramento akivaizdoje jis virsdavo gyvąja lempa, šalia amžinai degančios aliejinės lempelės prieš didįjį altorių. Su didele meile jis puošė savo bažnyčią. Bažnytiniai rūbai jam niekada neatrodė pakankamai gražūs, kad tiktų garbinti Amžinajam Grožiui. Šykštumo ir taupymo Dievo garbinimo srityje jis nežinojo. Labai jis mylėjo ir nuolat su savimi nešiojosi šv. Raštą ir brevijorių. Tose knygose jis matė Dievo meilės pareiškimą žmogui.

     Visokiais būdais pasireikšdavo taip pat jo meilė ir pagarba popiežiui, savajam vyskupui ir visiems dvasiškiams, kurie aplankydavo jo parapiją. Jis mylėjo savo dažnai lankomus ligonius, kenčiančius ir pavargėlius, kuriems kartais viską atiduodavo, ką tik turėjo, nesigailėdamas net vienintelių batų, grįždamas basas namo. Jis mylėjo nusidėjėlius, aukodamas Dievui visas savo kančias, kad tik juos atverstų. Nekartą jis puldavo ant kelių prieš nenorinčius atsiversti ir su ašaromis maldaudavo, kad jie gelbėtų patys save. Jis labai gailėjosi ir sielų skaistykloje, už jas atgailaudamas ir kitus ragindamas joms padėti.

     Jis labai mylėjo šventuosius. Kai kuriems savo bažnyčioje įrengė gražias koplyčias. Yra žinomas jo ypatingas pamaldumas pirmųjų amžių kankinei šv. Filomenai, kuriai jis priskirdavo daug savo apaštalavimo vaisių. Jo klebonija buvo išpuošta vieninteliu papuošalu, kurio jis nelaikė prabanga —skaitlingais šventųjų paveikslais. O apie jo Dievo Motinos garbinimą būtų galima parašyti ištisą knygą. Iš visų šitų jo pamaldumo pasireiškimų kiekvienam buvo lengva pastebėti, kad jo širdis degė tąja meilės ugnimi, be kurios nėra jokio pamaldumo.

Stiprybės dovana

     Ji pasireiškia tuo, kad žmogus drįsta siekti didžių antgamtinių dalykų. Reikia tos dovanos, kad įstengtume savo netvarkingus palinkimus tvarkyti, valdyti ir klausyti dieviškų įkvėpimų. Šios dovanos reikia, kad galėtume atlikti sunkesnius dorybės veiksmus, nugalėti didesnes kliūtis kelyje į Dievą, pakelti kančias ir bandymus ir ištverti gerame. Šios dovanos būtinai reikia, nes mūsų dvasinis ir dorovinis nepastovumas yra labai didelis. Apčiuopiamiausias šios dovanos pavyzdys yra beveik vaikų amžiaus kankiniai, kurie drąsiai pasirinko mirtį, nenorėdami nusidėti, pvz. šv. Agnietė, šv. Pankracijus, šv. Marija Goretti.

     S t i p r y b ė s   d o v a n o s  ypač reikėjo ir Arso klebonui, nes, savo parapiją atnaujindamas, jis susidūrė su didelėmis kliūtimis. Pusė Arso parapijiečių neatlikdavo velykinės. Jaunimui rūpėjo vien pramogos ir šokiai. Suaugusieji girtuokliaudavo, sekmadieniais dirbdavo. Šventasis drįso jiems pasakyti visą tiesą apie jų nedorybes. Jis nebijojo tapti nepopuliariu. Blogybę jis persekiojo visur, kur tik ją matė. Iš sakyklos jis plakė nedorybes. Įsitikinęs, kad šokiai kenkia dorai, jis 14 metų prieš juos kovojo, kol pagaliau jie visai pranyko jo parapijoje.

     Reikėjo daug stiprybės, norint nugalėti girtuokliavimo paprotį ir pasiekti tai, kad visos keturios miestelio smuklės visiškai užsidarytų. Žinoma, smuklių savininkai nenorėjo taip lengvai pasiduoti ir nebuvo ramūs, kai matė iš savo rankų slystantį pelną. Bet jo pamokslai šiuo klausimu buvo bekompromisinio tvirtumo: "Smuklė — tai nedorybių šaltinis, tai Kalvarija, kur Kristus yra nuolat kryžiuojamas, tai pragaro mokykla, kur šėtonas dėsto savo mokslą, kur griaunama religija ir geri papročiai."

     Dideliu tvirtumu jis kovojo su per daug intymiomis jaunimo draugystėmis prieš vedybas. Jis barė, smerkė, graudino, sulaikydavo kartais išrišimą, kad tik galėtų vienu ar kitu būdu pagydyti sielas. Jis turėjo jėgos užsikrauti sau didžiausias atgailas, kad šiais karčiais vaistais pagydytų žmones ir jiems išmelstų dvasinės sveikatos.

     Šventajam reikėjo daug stiprybės pakelti šmeižtus, kuriais buvo skelbiamas jo nemokšiškumas, buvo įtariamas jo intencijų grynumas, sulaikomi žmonės, kad neitų klausyti jo pamokslų. Visa tai ramiai pakeldamas, savo pamoksluose jis sakė: "Tie, kurie mus juodina, nėra tikri mūsų priešai — tai tik Apvaizdos įrankiai, kuriais ji naudojosi, kad mus pašventintų ir duotų mums progos lavintis nuolankume, romume, meilėje ir kantrybėje. Jeigu mums tikrai rūpėtų mūsų sielos reikalai, tai, vietoje jų neapkęsti, mes juos mylėtume."

     Taip pat šv. Jonui Vianney reikėjo daug jėgos, kai beveik 35 metus buvo visaip piktosios dvasios varginamas. Be to, jis jautė dvasinę sausrą, skaudų Dievo apleidimą, atsakomybę, begalinį vidaus liūdesį ir net buvo kankinamas amžino pasmerkimo jausmo.

     "Šventumui reikia charakterio", sako B. Baur. Šitą charakterį ir ugdo šv. Dvasios stiprybės dovana.

Patarimo dovana

     Kadangi dvasinis gyvenimas yra labai sudėtingas ir gyvenimo aplinkybės stato žmogų į įvairias padėtis, kadangi blogis nekartą bando įsiveržti į žmogų, užsidėjęs gėrio kaukę, o taip pat ir mūsų pačių savimeilė kartais mus apakina, tad reikia labai geros orientacijos, kad dvasinio gyvenimo keliuose nepaklystume. Šitą antgamtinę orientaciją ir teikia šv. Dvasios patarimo dovana. Ji mus įkvepia elgtis pagal protą ir sąžinę. Ši dovana paskleidžia sąžinėje antgamtinę šviesą, kad galėtume atskirti ne visada lengvai atskiriamą blogį nuo gėrio. Ji mums padeda susiorientuoti painesniais atvejais, kad pažintume, kokia yra šiuo metu mūsų atžvilgiu Dievo valia.

     Ši dovana įkvėpė būsimam Arso klebonui, nors jau esančiam vyresnio amžiaus ir neturinčiam gabumų, siekti kunigystės. Ši dovana nurodė jam asmeninio pasišventimo ir parapijos pašventinimo priemones. Pajutę Arso klebono patarimų išmintingumą, į jį kreipėsi įvairiose sunkenybėse daugelis žymių dvasiškių ir įvairių kongregacijų steigėjų. Jis vadovavo daugeliui jau šventume pažengusių sielų, einančių tobulybės keliu. Savo įkvėptais žodžiais jis atvertė daugybę nusidėjėlių.

Žinojimo dovana

     Ši dovana patobulina mūsų netobulą tikėjimą. Apsupti matomų tvarinių, mes nekartą taip įklimstame į juos, kad nieko, kas yra antgamtiška, pradedame nematyti. Tuo būdu matomas pasaulis mus suvedžioja ir užstoja Dievą. Žinojimo dovana mums suteikia įžvelgimo ir permatymo galią, kurios pagalba tvariniai mums tampa permatomi, ir už jų pradedame matyti Tvėrėją. Ši dovana nuima nuo akių spalvotus akinius, kurie mums rodė tvarinius netikroje šviesoje, sukeldami mumyse susižavėjimą, klampinantį į purvą. Mes pamatome tvarinių tuštumą, nepatikimumą, pajuntame jais nusivylimą, pradedame suprasti, kad jie negali patenkinti giliausių širdies polėkių. To dar negana: šios dovanos dėka visi tvariniai mums virsta rodykle į Dievą. Ši dovana ir šv. Povilo sieloje sukėlė kitokį daiktų vertinimą: "Viską paskaičiau purvu, kad tik laimėčiau Kristų". Siela pradeda skirti esminius dalykus nuo neesminių ir tik pirmuosius brangina.

     Arso klebonas šią dovaną, be abejo, turėjo, nes labai brangino sielas, kurias ir Atpirkėjas labai brangina. "O kaip brangi yra siela", sakydavo jis, "tik vienas Dievas tegali tikrą jos vertę žinoti." Juk ir visi Kristaus įsteigti sakramentai tarnauja tik sielai gydyti ir stiprinti. Sielų gerovei jis užsidarė klausykloje ir, galima sakyti, tapo išpažinties klausymo kankiniu.

     Šios dovanos dėka šv. Jonas Vianney valdė visus savo pojūčius, kuriuos kiti žmonės maitina taip maža juos maitinančiais malonumais. Jis matė, kad tokiame malonume nėra

Kaip belapės medžių šakos, kaip i pietus nesuskubę išskristi paukščiai, žmonės jaučiasi tada, kai rudens nuotaikos apgaubia jų gyvenimą.

 

tikro džiaugsmo, o tik nuodėmingas apsigavimas. Jis nemylėjo nė pinigo, bet radikaliai atsiribojo nuo prisirišimo prie jo visišku neturtu ir atsisakymu to, kas nėra būtina. Jo nusistatymą šiuo atžvilgiu gerai charakterizuoja vienas įvykis, kai kartą jis apsirikęs banknotu uždegė lempą. Kažkas, tai pamatęs, labai apgailestavo, kad jis sudegino pinigą. Bet šventasis atsakė: "O, tai mažesnis blogis negu aš būčiau papildęs kad ir mažiausią kasdieninę nuodėmę". Jis niekino kiekvieną žemišką garbę. Kai vyskupas, pakėlęs jį garbės kanauninku, norėjo apvilkti kanauninko rūbais, šventasis gynėsi, sakydamas, kad tų rūbų yra daug vertesnis jo vikaras. Kai kiti jį girdavo už pasisekimą ganytojavime, jis taip sakydavo: "Dievas mane pasirinko savo malonės įrankiu nusidėjėliams gelbėti, nes aš buvau pats nemokšiškiausias ir vargingiausias iš visų. Jei vyskupijoje būtų buvęs kitas už mane vargingesnis kunigas. Dievas būtų jį pasirinkęs ir daug kartų daugiau būtų gero padaręs... Aš esu tik bevertis nulis, mano vertė yra tik tada, kai esu šalia kitų". Esminėms vertybėms spindint jo sieloje, aptemo ir nubluko jo sąmonėje visi neesminiai laikini dalykai, kuriuos taip vertina ir brangina žmonės.

Supratimo dovana

     Ši dovana mūsų tikėjimą dar labiau patobulina ir pagilina, kad jis įstengtų įžvelgti į apreiškimo branduolį, bet nesustotų tik prie kevalo — žodžių. Juk ir šv. Raštas sako, kad "šv. Dvasia tyrinėja Dievo gelmes". Tai dovana, kuri padeda tas gelmes pajusti, į jas antgamtine intuicija pažvelgti, jas meile ir širdim paragauti. Tas, kuris šią dovaną turi, jau ne tik tiki, bet tam tikra prasme mato. Jam nereikia jokių apčiuopiamų įrodymų ar stebuklų tikėjimui sutvirtinti, nes jis didesniu tikrumu tiki, negu kad savo akimis matytų.

Mėgstu vaikščioti po kapines. Niekur kitur tokia gili ramybė nevaldo mano sielos, kaip čia, toje ašarų vietoje. Taip įvaizdžiai stovi čia prieš akis nepastovumas visu žemės daiktų, tas amžinasis faktas, jog viskas — tik irios formos ir nyksta šešėliai.

M. Pečkauskaitė

 

     Kas girdėjo šv. Joną Vianney mokantį iš sakyklos, pajuto, kaip giliai jis įžvelgia į dieviškojo apreiškimo mintis. Pvz., kalbėdamas apie pragarą, jis taip sakė: "Jei pasmerktasis galėtų bent kartą ištarti, kad jis myli Dievą, tai jam pragaro jau daugiau nebebūtų. Deja, ši vargšė siela nustojo galios mylėti."

Išminties dovana

     Ši dovana tai yra antgamtinių dalykų patyrimas ir susižavėjimas Dievo ypatybėmis bei persisunkimas Jo didybės jausmu. Tai yra Dievo garbinimas ir Jo kontempliavimas. Šios dovanos dėka siela giliausiai Dievą pažįsta, kiek šioje žemėje yra galima, ir pasiekia aukščiausią maldos laipsnį, karščiausiai Jį mylėdama ir glaudžiausiai su Juo susijungdama. Dviejų paskutiniųjų šv. Dvasios dovanų dėka siela gali pasiekti aukščiausią antgamtinės mistikos stovį.

     Šv. Jono Vianney gyvenimas buvo persunktas aukščiausios Dievo meilės ir kontempliacijos. Jo klebonavimo idealas buvo mylėti Dievą ir įkvėpti Jo meilę kitiems. Jis gerai suprato, kas yra tikra, neegoistiška meilė, kai sakė: "Aš nekartą galvoju, kad jeigu ir nebūtų kito gyvenimo, tai būtų pakankamai didelė laimė mylėti Dievą ir šioje žemėje. Jeigu mes suprastume, kokia laimė yra Dievą mylėti, tai verktume dieną ir naktį už praėjusį laiką, kai Jo nemylėjome. Jeigu esame nelaimingi, tai tik dėl to, kad nemylime Dievo".

     Iš patyrimo jis žinojo, kad meilė yra aiškiaregė, kad ji įtikina. Dėl to jis galėjo tvirtinti: "Jeigu turėtume gyvą šventųjų tikėjimą, mes, kaip ir jie, matytume Dievą." Visi jo pamokslų klausytojai jautė, kad jis kalba apie tai, ką pats mato. O matė jis dėl to, kad meilės maldoje su Dievu bendravo. Jis maldą labai vertino, sakydamas: "Mes turime mažą širdį, bet malda ją išplečia ir paruošia mylėti Dievą. Besimeldžiąs žmogus, tartum erelis, maldos sparnais kyla į saulę, į Dievą, vis labiau su Juo susijungdamas ir vis labiau Jį pažindamas."

     Tad galime tvirtinti, kad aukščiausioji Dievo meilė sutampa su didžiausia antgamtine išmintimi, o šie abu dalykai ir sudaro šventumą. Šv. Dvasios išminties dovana tai yra šventumo apvainikavimas.

     Kad šv. Jonas Vianney buvo visomis šv. Dvasios dovanomis apdovanotas, patvirtina ir jo biografo Monnin žodžiai: "Jis heroiškai pasižymėjo ne vienoje kurioje nors dorybėje, bet visose, ir ne trumpą laikotarpį, bet visą gyvenimą."