A. TAMOŠAITIS, S. J.

UOVARGIS kiekvienam žmogui yra puikiai pažįstamas. Kas gi iš mūsų vienu ar kitu metu nesijuto pavargęs? Nuovargio yra įvairių rūšių. Pirmiausia, darbo nuovargis. Po įtemptos darbo dienos vakare jaučiamės pavargę. Toliau, ligos nuovargis. Kai susergame, irgi jaučiamės pavargę ir gulame į lovą. Pagaliau, senatvės nuovargis. Pasiekęs tam tikrą metų skaičių, žmogus pajunta, kad jo fizinės jėgos ima gesti, tarsi lempa, kuriai pritrūksta degalo.

     Tiek darbo, tiek ligos, tiek senatvės nuovargis yra išmintinga Kūrėjo dovana. Darbo nuovargis priverčia žmogų padaryti pertrauką, be kurios jo kūno mašinos ratai greitai susidėvėtų. Ligos nuovargis priverčia žmogų ramiai laikytis, kad visa vidaus energija galėtų būti nukreipta į sužeistą arba bacilų atakuojamą kūno dalį. Senatvės nuovargis yra signalas, jog žemės kelionė artėja prie galo ir jau metas pakuotis: netrukus reikės palikti šio pasaulio traukinį.

     Tačiau yra dar viena nuovargio rūšis — ir šita nėra iš Dievo — nuovargio, kurs gali apimti žmogų, nors nieko nedirbo, neserga ir dar nesenas. Tai nežinojimo ką veikti nuovargis. Kada turime laisvadienį ir nežinome, ką jo metu veikti, metame viena, stveriamės kito — vakare jaučiamės labiau pavargę negu kad būtume tądien dirbę. Kas taip praleidžia atostogas, po jų jaučiasi labiau išsisėmęs, nepatenkintas, piktas negu prieš jas. Tas nuovargis, kyląs iš nežinojimo, ką veikti, ko tvertis, kartais pasiekia tokį laipsnį, kad žmogus pasijunta taip pavargęs gyventi, jog nusižudo. Jis gali apimti ne vien atskirus žmones, bet ir jų draugijas, net ištisą tautą. Istorijos bėgyje dėl jo nevienos tautos likimas buvo paženklintas katastrofa.

I. ĮVAIRUS NUOVARGIS

     Šį nuovargį lengva atpažinti iš keturių simptomų. Pirma, į visa žiūrima kaip į sunkią naštą. Antra, dingęs veržlumas veikti. Trečia, nebesukuriama nieko naujo. Ketvirta, dėmesys nukrypęs į išorines formas. Tie simptomai plaukia vienas iš kito. Kur visa tampa našta, savaime aišku, dingsta veržlumas, iniciatyva pereina į kitų rankas. O kur dingusi iniciatyva, nebesukuriama nieko naujesnio. O kur nebesukuriama naujų dalykų, gyvenama pasenusių formų laikymu. Ratas vėl pradeda suktis iš naujo: kur formalizmas, nebematoma prasmės; o kur jos nebematoma, ten visa tampa beprasme, sunkia našta, dar labiau dingsta veržlumas, dar mažiau sukuriama naujo, dar labiau įsikandama išorės.

II. KRIKŠČIONIJOS NUOVARGIO SIMPTOMAI

     Jei atviromis akimis pažvelgsime į šio meto krikščioniją, turėsime konstatuoti, kad ją kai kur yra apėmęs paskutiniosios rūšies nuovargis. Joje ryškūs visi keturi minėti simptomai.

a) Naštos jausmas

     Kas nemato, dar geriau, pats nejaučia, kaip mūsų dienų krikščioniją yra apėmęs naštos jausmas? Savo veikale "Geroji naujiena ir mūsų tikėjimo skelbimas" austrų liturgistas prof. J. A. Jungmanas, S. J. vykusiai iškelia liūdną kontrastą tarp ankstyvosios ir dabartinės krikščionijos dvasios: "Didis džiaugsmas... skamba per visus apaštalų laiškus ir kalbas. Ta pati nuotaika vis iš naujo sutviska vėlyvesniuose senosios Bažnyčios raštuose... Ir kur įvairios iškasenos leidžia mums įžvelgti į to meto krikščionių bendruomenes, kai regime žodžius ir ženklus, jų įrašytus ant kapų, kai stebime simbolius, kuriais ženklino savo kasdienės vartosenos daiktus, iš visur šviečia skaidrus džiaugsmas ir gaji viltis. Šiandien gi katalikų religija yra... pareiga, kurią reikia atlikti, norint nepražudyti sielos; pareiga, iš savo pusės vėl užkraunanti eilę įpareigojimų: eiti sekmadieniais į bažnyčią, priimti sakramentus, tikėti dogmas, laikyti dorovės nuostatus, klausyti bažnytinių autoritetų. Žodžiu, varžtai ir našta... Nešama ji kaip ir visos kitos naštos: atsidūstant ir stengiantis apriboti jų skaičių iki galimo minimumo... Krikščionybė šiandien yra ne linksma naujiena, kurios žmogus džiaugsmingu užsidegimu klauso, o užkrautas įstatymas, kurį vykdo, kad išvengtų pasmerkimo" (Regensburg: Pustet, 1936, 2-7 pp.).

     Ar daug šiandien kur rasime jauną krikščionę žmoną, kiuri, dėl kokių nors priežasčių iširus vedybiniam gyvenimui su vyru, nesigriebtų civilinių jungtuvių su kitu, o paliktų gyventi viena? Tokiu savo pavyzdžiu pasakytų žmonėms įspūdingesnį pamokslą apie pagarbą Dievo įstatymui ir nustatytai tvarkai negu šimtas kunigų iš sakyklos. Tačiau šiandien matuojama kitokiu standartu — naštos svoriu. Sakytas autorius neveltui prideda kaip pavyzdį savo žodžiams plačiai pasklidusias vedybinio gyvenimo netvarkas, sukeliančias įspūdį, jog krikščionybė šiandien visiškai praradusi savo galią ir gaivą.

b) Dingęs veržlumas

     Kas nemato, jei žvelgia į istoriją, kad iniciatyva pakeisti pasaulį dalinai yra perėjusi iš krikščionijos į kitas rankas? Vienas sociologas teisingai rašo, jog krikščionybės idealas suformavo visą Vakarų kultūrą, o šiandien jis yra praradęs savo "keičiamąją bei statomąją galią plačiose masėse. Krikščioniškasis idealas yra nustumtas į siaurų ratelių sienas ir vegetuoja be entuziazmo. Palyginę pirmųjų krikščionių pergyvenimą su dabartiniu, randame didžiulį skirtumą. Pirmieji krikščionys, stovėdami stabmeldiškojo pasaulio akivaizdoje, jautėsi kaip kažkas visiškai nauja (šv. Irenėjus), kaip nauja žmonių rūšis (Barnabo laiškas), pašaukta atidaryti naują istorijos tarpsnį ir įvykdyti žemėje didžiąją Naujieną. Šiandieniniai krikščionys jaučiasi kaip seniena, reikalinga pateisinimo ir apgynimo, kodėl ji istorijoje vis tebeegzistuoja. Entuziazmas keisti pasaulį yra iš krikščionių perėjęs komunistams. Jie šiandien jaučiasi nauja giminė, kuriai yra pažadėta pasaulio ateitis. Ir krikščionys niekaip nesugeba šios ugnies užgesinti" (A. Maceina, Pranešimas Europos LFB studijų savaitėje 1956 m.: "Trys vakariečio iliuzijos komunizmo akivaizdoje", Į Laisvę, 1957 m. Nr. 12, 11-12 pp.).

     Yra nepaneigiamas istorijos faktas, kad praėjusiajame šimtmetyje darbininkų klasė buvo prarasta Bažnyčiai. Pijus XI, kalbėdamas apie tai, pavartojo tinkamą žodį — skandalas! Prarastą krikščionijos iniciatyvą gerai parodo ir ką tik minėto autoriaus iškeltas faktas, kad šiandien Vakarų žmogus, pasimetęs savo kelyje, ieško išeities ne krikščioniškuosiuose principuose, bet godžiai griebiasi koegzistencijos, tarsi skęstantis šiaudelio, nepaisydamas, kad kitas jo galas yra Sovietų Sąjungos rankose.

c) Nesukuriama nieko naujo

     Nūdienėje krikščionijoje dažnai nesukuriama nieko naujesnio, o jei vienas kitas sukuria, kūrinys neįleidžia šaknų. Kam mums eiti toli pavyzdžių: paimkime lietuvių religines giesmes ir pastatykime jas šalia dainų. Nuvažiuoji į vasaros stovyklą — skamba virtinė naujų, kitam dar pirmą kartą išgirstų dainų. Nueini į bažnyčią — amžinai tas pats: Pulkim ant keliųMarija, MarijaJėzau, pas mane ateiki... Pulkim ant keliųMarija, MarijaJėzau, pas mane ateiki... Keletas lietuvių kompozitorių paskutiniuoju metu yra sukūrę naujų religinių giesmių. Tai džiugu. Bet ir liūdna: ar daug kam teko girdėti žmones jas giedant? Taip yra su krikščioniškąja giesme. Su krikščioniškąja mintimi dar blogiau. Čia ne vien sukurtas dalykas neleidžia šaknų, bet pačiam kūrėjui dažniausiai užčiaupiama burna. Kas atsitinka, katalikui filosofui ar teologui, pabandžius pažvelgti į dalykus iš naujo taško, atskleisti naują kurios tiesos aspektą? Neretai apšaukiamas modernistu, liberalu, progresistu, ir turi nutilti; jei buvo profesorius, kartais priverčiamas atsisveikinti su universiteto katedra.

     Dalyką gerai pailiustruoja "pilnutiniųjų katalikų'' pavyzdys. Šio šimtmečio pradžioje, rašo jėzuitų leidžiamas žurnalas "America", grupė asmenų, pasivadinusių integraliaisiais, t. y. pilnutiniais katalikais, "ėmė planingai atakuoti kiekvieną naujesnį, pažangesnį katalikų užsimojimą spręsti moderniojo meto problemas krikščioniškojo mokslo šviesoje... Nepajėgdami atskirti to, kas pasmerkta, nuo to, kas ne, kiekvienoje konstruktyvioje pastangoje tuojau matė erezijos pėdsakus... Manydami kovoją prieš modernizmą, tuojau smerkė kiekvieną pakeitimą tikėjimo skelbime ir apaštalavime" (R. A. Graham, "Ends and Means of Controversy", 1956. IV. 14, 54-55 pp.). I-jo Pasaulinio karo metu jiems buvo sutrenktas nelauktas smūgis. Į vokiečių kariuomenės rankas Belgijoje vienuose namuose pateko slaptų dokumentų krūva. Suradus jų slaptaraščio raktą, buvo iššifruoti. Pasirodė, kad tai būta vieno iš centrinių "pilnutiniųjų katalikų" archyvų medžiagos. Ją sudarė slapti įtartinų asmenų sąrašai, apkaltinimui surankiotos jų raštų citatos, apie juos į Romą pasiųstų skundo informacijų nuorašai. Būdinga, kad tų sąrašų pirmosiose vietose buvo tokios pavardės: kard. Mercier, msgr. Battifol, du vėlesni kardinolai Baudrillart ir Verdier, domininkonai Lagrange ir Sertillanges, jėzuitai Lebretonas, Protas, d'Herbigny, Grandmaisonas — patys žymiausi ano meto rašytojai, kuriems šiandien visame katalikiškajame pasaulyje lenkiamos galvos. Slaptieji dokumentai buvo paskelbti. Minėto straipsnio žodžiais, tai sulaužė "integraliųjų katalikų" nugarkaulį.

     Tačiau tai sudavė smūgį vien vardui; dalykas pasiliko, mūsų dienomis įgaudamas kai kur net oficialesnes formas. Gregorianumo universiteto Romoję profesorius H. Schmidt, S. J. kartą paskaitoje pagrįstai pastebėjo, jog šiandien daugelyje katalikų sluoksnių taip ir drebama, kad tik nereikėtų pajudėti — dėl Dievo meilės, tik nieko naujo!

 

Tu sukūrei širdį tartum paukštį,

Kad ji vis ilgėtųsi Dangaus,

Kad visoj kelionėje žmogaus

Į Tave ji, Dieve, kelio klaustu.

B. Brazdžionis

 

d) Gyvenama išorinėmis formomis

     Tikėjimo praktikoje šiandienės krikščionijos dėmesys gerokai nukrypęs nuo pagrindinių į šalutinius dalykus. Kristus, mokydamas žmones, daugiausia pabrėžė štai kokį dalyką: mylėkite vienas kitą! Žengdamas į dangų, davė štai kokį įsakymą: eikite į visą pasaulį, skelbkite žmonėms mano evangeliją! Štai du pagrindiniai krikščionio uždaviniai: artimo meilė ir Kristaus mokslo skelbimas. Tačiau kuris krikščionis, ruošdamasis išpažinčiai, šiandien savęs paklausia: kiek kartų padariau savo artimui džiaugsmo, įliejau į jo gyvenimą laimės kibirkštėlę? Tokio reikia ieškoti su žiburiu, nors iš to gi mus pažins, kad esame Kristaus mokiniai (Jo. 13, 34), nors Jis iš anksto pasakė, kad mūsų kaip tik apie tai užklaus Paskutiniajame Teisme (Mt. 25, 34-46). Arba kuris savęs paklausia: kiek išleidau pinigų cigaretėms, ir kiek paaukojau misijoms, kad ten sklistų Kristaus šviesa? Toks krikščionis — didelė retenybė, nors padėti evangelijos sklidimui yra gi Kristaus testamentas, paskutinieji Jo žodžiai, prieš paliekant žemę (Mk. 16, 15). Šiandien dėmesys nukrypęs į visai kitokius, šalutinius dalykus. Ką gi kunigas klausykloje daugiausia girdi? "Nesukalbėjau poterių; pamiršau, kad buvo penktadienis ir valgiau mėsos." Rytą ir vakarą melstis neįsako joks Dievo ar Bažnyčios įsakymas; tai vien gražus ir girtinas paprotys. O kas pamiršta, kad penktadienis, nesulaužo jokio pasninko. Šiandien mūsų sąžinei gerai tinka Kristaus žodžiai: iškošiame uodą, o praryjame kupranugarį (Mt. 23, 24).

     Ryškiai formalizmas pasireiškia ir vienuolynuose — namuose, kurie pagrįstai yra laikomi krikščioniškojo tobulumo veidrodžiais. Dabartiniu metu rodomas kino filmas "Vienuolės istorija". Katalikų kritikai jį puikiai įvertino ir rekomenduoja visiems pamatyti. Vykusiai tenai parodoma, kiek dėmesio nukreipta į rankų laikyseną, ėjimą koridoriaus pasieniu ir šimtus kitų išorinių dalykų. Ir jie pabrėžiami net ten, kur trukdo vaisingai atlikti savo pareigas. Tai patvirtina Pijaus XII-jo pavyzdys. Vienuolės sesutės daug dirba ir daro daug gero. Kad jos galėtų padaryti dar daugiau, keletą metų prieš mirtį popiežius bandė suprastinti jų apsirengimą, pritaikydamas jį pakitusioms laiko sąlygoms, ir išmesti kitokį savo dienas atgyvenusį balastą. Reforma sudužo į daugelio vienuolynų vyresniųjų užsispyrimą: perdaug stipriai buvo įsigėrusi į pasąmonę galvosena, jog ta išorinė aparatūra priklauso šventumo esmei.

     Ir pačiame krikščioniškojo gyvenimo centre — šv. Mišiose — daug dėmesio nukreipta vien į išorinę formą. Jomis rūpintis yra prie šv. Sosto įsteigta Apeigų kongregacija. Jau minėtas T. Jungmanas, pasaulinio garso liturgijos ekspertas, teisingai nurodo, jog kone visi šitos kongregacijos dekretai liečia vien tokias išorines smulkmenas, kaip antai: kada ir kur įdėti šventojo vardą; kada linktelti galvą, paduodant kunigui šlakstyklę arba smilkant iškilmingose Mišiose... Į eilę jai pasiųstų gyvenime iškilusių klausimų dažniausiai paprastai atsakoma: serventur rubricae, laikytis rubrikų (The Mass of the Roman Rite, New York: Benziger Bros., 1951, I t., 139-140 pp.).

III. IŠVADA

     Krikščionybėje glūdi milžiniškos jėgos. Tai gerai paliudija eilė paskutiniojo meto reiškinių: karitatyvinė ir misijų veikla, krikščioniškosios minties prasiveržimas politikoje Vokietijoje, Italijoje, Olandijoje, Belgijoje, darbininkų atgavimas Bažnyčiai krikščioniškose profesinėse sąjungose. Už krikščionybės nuo amžių skelbtas vertybes šiandien gi kovoja visas laisvasis pasaulis. Tačiau nemaža krikščionių dalis šiandien nebežino, ką su tomis jėgomis ir vertybėmis daryti, jų nebemato. Dėl to pasaulio reformas planuoja kiti, į mus žiūrima kaip į atgyvenusią senieną, mes patys jaučiamės užgulti nemalonios naštos ir neretai ramstome vien tradicines formas, kad nesugriūtų.

     Konstatavę krikščionijos nuovargį, turime klausti, kaip iš jo išbristi. Atsakymas — šalinti priežastį, iš kurios kyla. Mes gyvenime juk visada taip elgiamės: konstatavę, jog negaluojame, klausiame — patys arba su gydytojo pagalba — iš kur tai kyla, ir suradę, kuo greičiausiai stengiamės pašalinti priežastį. Iš kur dabartinės krikščionijos nuovargis kyla, bus svarstoma kitą kartą.