Spausdinti

EDVARDAS ŠULA1TIS

     ŠIAME žurnale dažnai yra iškeliamos ir nagrinėjamos įvairios jaunimo "paslaptys". Tai yra sveikintinas dalykas, kuris turėtų būti ateityje tęsiamas. Tik gaila, kad, kaip jau prieš kurį laiką redaktorius nusiskundė, pats jaunimas nelabai noriai kelia tas problemas ir jomis nesidalina su savo bendramečiais žurnalo puslapiuose.

     Šalia įvairių šiame skyriuje keltų problemų, čia neteko užtikti šiuo metu Lietuvoje gyvenančio jaunimo klausimo nagrinėjimo. Tačiau šie klausimai mus turėtų dominti, nes nuo dabartinio Lietuvos jaunimo daug kas priklausys, o taip pat ir mes, gyvenantieji išeivijoje, galime daug ko iš jo pasimokyti.

     Apie okupuotoje Lietuvoje gyvenantį jaunimą šiuo metu mes galime patirti iš ten einančiųjų laikraščių ir žurnalų, o taip pat ir iš privačių laiškų. Lietuvoje jaunimui yra leidžiama nemaža periodinių leidinių: "Jaunimo gretos", "Moksleivis", "Komjaunimo tiesa" ir kiti, kurie, žinoma, atstovauja dabartinių krašto valdytojų liniją. Tačiau, nors ir kažin kaip jie stengtųsi, vis tiek kartais pralenda nesuklastotos medžiagos, iš kurios galima pažinti tiesą. Neretai tiesą galima pažinti ir iš įvairių "pamokslų" nukrypstantiems nuo bolševikų nurodyto kelio.

     Netenka abejoti, jog dabartinis Lietuvos jaunimas susilaukia didelio spaudimo iš atėjūnų, kuriuos atstovauja mokykla, griežtai pajungta naujajai tvarkai, ir organizacijos, veikiančios pagal atėjūnų nurodymus. Įdomu pažiūrėti, koks turėtų būti "tikrasis" Lietuvos jaunimas pagal okupantų receptą. Visų pirma jis turi netikėti jokios Aukštesnės Esybės, tai yra neturėti jokių "religinių prietarų". Jis turi užmiršti savo meilę tėviškei, o ją rodyti "plačiajai sovietų šaliai". Jis turi būti savarankiškas, realiai mąstąs, neklausąs tėvų ar globėjų, jeigu to reikalauja "bendrieji aukštesnieji interesai".

     Daug kam, tur būt, teko girdėti apie paminklą Maskvoje mokyklinio amžiaus berniukui, kuris policijai įskundė savo tėvus už tai, kad jie mylėjo Dievą daugiau negu Staliną ir nebenorėjo tarnauti bolševikiniams stabams. Šis vaikas yra skaitomas bolševikiniu herojum, norint pasakyti, kad visi vaikai tokie būtų. Panašios padėties norima ir Lietuvoje, bet okupantams tai sunkiai sekasi.

     Kalbant apie Lietuvos jaunimo religiją, tenka pripažinti, kad ji dar nėra nublukusi. Nors spauda ir paskaitomis yra varoma labai stipri priešreliginė propaganda, tačiau yra pastebimas šioje srityje jaunimo atsparumas. Prieš kurį laiką "Jaunimo gretų" žurnalas buvo išspausdinęs anketą savo skaitytojams ir paskelbęs gautus atsakymus. Vienas klausimas buvo: "Kokią svajonę norėtum įgyvendinti šiais metais?" Buvo charakteringas jaunos mergaitės atsakymas: "Pažįstu vieną žmogų — jis tikintis. Jaunas vyras, atitarnavęs armijoje, ir tikintis. Kol kas nesiseka jo perauklėti. Didžiausia mano svajonė — dar šiais metais atvesti jį į tikrąjį, teisingą kelią".

     Kita mergina viename to žurnalo numeryje pasakoja tokią savo istoriją: "Studijuoti man neteko. Prieš keletą metų baigiau vidurinę mokyklą ir pradėjau dirbti. Darbas sekėsi gerai, aktyviai dalyvavau saviveikloje, komjaunimo organizacijos veikloje. Netrukus susidraugavau su Romu, geru darbininku, nuoširdžiu vaikinu. Atrodė, mūsų laimei nebus ribų. Tiesa, Romas — nekomjaunuolis, jis netgi lanko bažnyčią, bet aš ir nepagalvojau, kad tai gali turėti tokių skaudžių pasekmių. Romas mokosi vakarinėje darbo jaunimo vidurinėje mokykloje, ir man atrodė, kad jis greitai atsikratys religinių prietarų. Aš taip pat stengiausi, kad jis susidarytų teisingą pasaulėžiūrą. Deja, mano lūkesčiai neišsipildė. Ir atsitiko taip, kad aš prašau jo susituokti. Už keleto mėnesių aš jau tapsiu motina. Ne. Romas neišsižada manęs. Jis sutinka mane vesti, tačiau reikalauja... tuoktis bažnyčioje ir jokiu būdu nenori pakeisti savo nusistatymo. Štai dėl ko aš dabar kankinuosi ir rašau ši laišką.

     Iš šių kelių pavyzdžių jau galima matyti, jog religinis nusiteikimas jaunimo tarpe dar yra gyvas, nors, žinoma, yra ir priešingų atvejų: kai kurie silpnesnio religinio nusistatymo jaunuoliai yra pasidavę komunistinei propagandai.

     Įdomu patirti ir kitas dabartinio Lietuvos jaunimo nuotaikas, kurias galima matyti iš minėtos anketos atsakymų. Buvo klausiama: "Kokią žmonių ypatybę jūs labiausiai vertinate?" Į šį klausimą buvo atsakyta, kad labiausiai yra vertinamas nuoširdumas, optimizmas, kuklumas, teisingumas, sąžiningumas, draugiškumas. Labiausiai vertinamos vyrų ypatybės yra šios: valios tvirtumas, darbštumas, atvirumas, pagarba moterims, ryžtingumas, drąsa, jautrumas, sugebėjimas gerai šokti... Moterų ypatybės: švelnumas, tvarkingumas, švara, kuklumas, nuoširdus charakteris, darbštumas, ištikimybė...

     Į klausimą, kas yra laikoma didžiausia laimė, buvo tokių atsakymų: buvimas naudingu žmogumi, darbas, kuriam skiriamos visos jėgos ir sugebėjimai, gyvenimo tikslo pasiekimas, turėjimas tėvynės ir jai tarnavimas. Tačiau būta ir kitokių atsakymų. Pvz., vienai mergaitei didžiausia laimė yra pasibučiavimas, kitai — pirmoji meilė, o vyriškiui — miegas. Atsakant į klausimą, kas yra didžiausia nelaimė, toji mergina, kuri didžiausia laime laikė pasibučiavimą, didžiausia nelaime manė esant išsiskyrimą su mylimuoju; o vyras, kuriam pirmoje vietoje buvo miegas, didžiausia nelaime skaito nepasitikėjimą savo jėgomis. Kiti didžiausia nelaime laikė karą, vaidus šeimoje, mirtį, sveikatos netekimą, susituokusiųjų skyrybas...

     Tad matome, kad, nežiūrint vieno kito skirtingumo, šios Lietuvos jaunimo problemos yra maždaug tokios, kaip ir čia gyvenančiųjų, tik gal ten jaunimas jomis daugiau domisi ir aktyviau dalyvauja jų sprendime tam tikslui skirtoje spaudoje.