Spausdinti

D. PETRUTYTĖ

“Kada pasaulis su tokiu pat susitelkimu ir mokslišku kruopštumu ims studijuoti, tyrinėti bei ryškinti žmogaus dvasios pajėgas, kaip jis daro medžiaginei civilizacijos pažangai užtikrinti — tada nebebus' problemų. Kokios bebūtų problemos, visuomet jos glūdi žmogaus prote ir jo dvasioje.”

M. Montessori

Prietarai — pažangos stabdžiai

E TIK ankstyvesnės, bet ir šiandieninės pažiūros į vaiką daugumoje remiasi ne vaiko prigimties pažinimu, ne natūraliaisiais plėtros dėsniais, kuriems paklusta gyvoji ir negyvoji gamta, ir ne prigimtinėmis žmogaus tendencijomis, o perdėm įsisenėjusiomis nuomonėmis, tamsiais prietarais.

     Prietarai bei klaidingi įsitikinimai visais laikais buvo ne tik dideli pažangos stabdžiai, bet ir negailestingi tikrojo gyvenimo slopintojai bei ardytojai. Nėra, tur būt, nė vienos mokslo šakos, kuri ilgesnį ar trumpesnį laiką nebūtų skendėjusi keisčiausių burtų bei neišmintingiausių prietarų liūnuose.

     Laikui bėgant, dėka genijų protų, kurie sugebėjo įžvelgti į visatos sąrangos paslaptis, prietarai ėmė nykti, užleisdami vietą mokslo žodžiui ir patirčiai. Vis tikslesnis gamtos dėsnių pažinimas, atsietas nuo nieku nepagrįstų spėliojimų, padėjo išaugti nūdienei civilizacijai ir technikai. Tačiau tai liečia tik medžiaginę ir išorinę žmogaus gyvenimo pusę. Pats žmogus, viso sutvėrimo valdovas, dar tebėra mažiausiai pažintas, o ypač jo gyvenimo pradžia, jo kūdikystė ir pirmoji vaikystė. žodžiu, žmogaus gyvenimo laikotarpis iki 6-ių metų amžiaus. Nors ir didžiuojamės šiandien didele gausybe vertingų knygų, parašytų apie vaiko psichologiją, tačiau, anot Montessori, jos visos prasideda nuo X-jo tomo, o pirmieji ir patys svarbiausieji tomai tebėra tušti.

E. Marčiulionienė Angelas (keramika)

 

Kas gimdo auklėjimo problemas

     Mes visi, su nedidele išimtimi, dėl visų negerovių, kokios jos bebūtų (kriminaliniai nusikaltimai, žiaurumai, banditizmas, neklusnumas, atsilikimas moksle, neapykanta mokyklai ir namams, tingumas, melas ir nesuskaitomos eibės kitokių pramuštgalviškumų), kaltiname tik vaiką ar jaunuolį. Nekartą žiauriausiomis priemonėmis bandome išplėšti tas nedoras blogio atžalas, kurios išbujojo iš tų sėklų, kokių mes patys apsčiai prisėjome jame nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų: netikusiais savo elgesiais, nekontroliuojamomis televizijos programomis, filmais, komikais ir t.t.

Ne vaikas kaipo toks gimdo problemas, o mūsų nežinojimas ir pagaliau užsispyrėliškas nesidomėjimas: kas tas vaikas yra, kokia jo pasiuntinybė pasaulyje, kaip vyksta dvasinė plėtra sąryšy su fiziniu augimu ir kaip mes turėtume pasiruošti, kad jau pačioje pradžioje nesuardytume Tvėrėjo plano, pagal kurį turi vykti darnus vystymasis fiziškojo ir drauge dvasiškojo gyvenimo, kaip teigia Montessori. Ne vaikas iškrypsta iš teisingojo gyvenimo tako, bet mes jį iškreipiame, nesiskaitydami nei su gamtos, nei su Dievo įstatymais. Todėl būkime išmintingi ir ne tiek sielokimės vaiko auklėjimu, kiek saviaukla ir teisingų žinių įsigijimu. Eidami tuo keliu, greit įsitikinsime, kad didelė dalis auklėjimo problemų išnyks kaip nebuvusios, nes vaikas pasisavina ne tai, ko mes jį gražumu ar barniu mokome, bet tai, ką mes savo gyvenimu rodome.

     Iškrypimai, atsilikimai bei nenormalumai yra natūrali išdava mūsų stropiai vykdomos pareigos, kurią vadiname auklėjimu. Auklėjimas, jei jis nesiderina su prigimtiniais žmogaus plėtros nuostatais, o yra sukurtas pagal laiko dvasios reikalavimus arba žiūrint mūsų naudos ir patogumų, daugiau kenkia negu padeda. Toks auklėjimas — tai mūsų nuožiūra pasigaminti rėmai, į kuriuos įspraudžiamas vaikas nesiduoda, priešinasi ir kovoja. Šitoji nelygi kova ir išugdo dvasinius nukrypimus, ardomąsias jėgas, žemumo kompleksus.

Mokinys ne didesnis už mokytoją

     Nors mums ir labai nemalonu ir kažkaip keista, kad mes, auklėdami gadiname vaiką, bet tai yra gyvenimo tikrovė, nors ir neprisipažįstam esą jos kūrėjais.

     Iš vienos pusės mes teigiame, kad visi žmonės netobuli, nuodėmingi, daugiau ar mažiau nenormalūs, o iš kitos pusės — santykyje su vaiku — tvirtiname, kad tik mes, suaugėliai esame geriausi auklėtojai, neklaidingi mokytojai ir kad mums paties Dievo esanti uždėta pareiga: suformuoti žmogų — dorą, mylintį, socialų. Kalbame ir nejaučiame, kad patys sau prieštaraujame. Niekas negali kitam duoti tai, ko jis pats neturi.

     Kaip gi tad mes, būdami ir net nuolankiai prisipažindami esą visokeriopai nesubrendę, galime tinkamai subrandinti kitą? Kad tai yra negalima, neįmanu, žmonės jautė nuo seniausių laikų, tai išreikšdami šiais žodžiais: "Obuolys netoli rieda nuo obels", "kokie tėvai, tokie ir vaikai". Tą pačią mintį dar tiksliau yra išreiškęs Kristus, sakydamas: "Mokytinis ne didesnis už mokytoją" (Luko 6-40). Tačiau kadangi mes dedamės vaiko mokytojais, tai ir rezultatai atitinka aukščiau išreikštą mintį — vyksta nuolatinis smukimas žemyn. Šitą smukimą galės sulaikyti tiktai žmonių persiorientavimas pagal Kristaus norą ir pageidavimą: atsigrįžti į vaiką. Iš šito kaip tik ir ryškėja įdomus faktas, kodėl Kristus žmonijai paliko mokytoju ir vadovu vaiką, o ne suaugėlį, kaip buvo laikoma Senaja-me įstatyme, ko kietai ir mes tebesilaikome. "Vaikas yra arčiausiai dieviškosios kūrybos versmių. Jis nesąmoningai geria dieviškuose šaltiniuose, kai suaugusio protavimas yra žmoniškas", sako Montessori.

     Šiandien visame pasaulyje, montesorinio judėjimo pastangos ir koncentruojasi aplink vaiką ir didžiąją šio šimtmečio asmenybę Mariją Montessori, kuriai Apvaizda buvo patikėjusi padaryti didelius atradimus. Jų dėka ji yra nubrėžusi taką ir nurodžiusi priemones į tikrąjį žmogaus atgimimą, į pilnutinį žmogų.

 

Žmonių masėje pasigendame žmogaus

     Vis dažniau mūsų ausis pasiekia karti aimana: šiandien, labiau negu kada nors, reikalingos asmenybės, kilnios, sąmoningos, socialios, mąstančios ir sugebančios daryti logiškas išvadas. Mes, išeiviai lietuviai, šalia to dar sielojamės išlaikymu lietuvybės, tautinių papročių ir savosios kalbos. Tačiau kasdienis patyrimas rodo, jog viskas, lyg tyčia, vyksta atvirkščiai. Vaikas, užuot mylėjęs mokyklą ir namus, bėga iš jų kaip iš kalėjimo. Užuot stengęsis įsigyti daugiau mokslo žinių bei gyvenimo praktikos, jis visomis išgalėmis jų kratosi. Užuot kalbėjęs lietuviškai, jis daug mieliau kalba angliškai. Jam miela visa tai, kas mums svetima. Nežiūrint įvairių bandymų, panaudojant įvairiausius metodus, reikalai ne gerėja, o vis blogėja. Ir taip vietoj atsakymo — tik didžiulis, didžiulis klaustukas — tik problema.

     Kol šitie klausimai bus sprendžiami, paliekant mažąjį vaiką nuošalyje, lyg nieko bendro neturintį su aukščiau minėtomis problemomis, kol vaikų ugdyme iš pat mažens nebus taikomi dvasinės higienos dėsniai, kurie gana plačiai yra išdėstyti M. Montessori veikale "THE SECRET OF CHILDHOOD", tol vaikų ir jaunuolių nusikaltimų skaičius augs, tol kas metai turėsime vis daugiau ir daugiau nenormalių, atsilikusių ir sunkiai auklėjamų vaikų. Pagaliau ar ne dažnas šiandien reiškinys, kad ne maža dalis tų, kurie išsimokslino ir pasiekė profesijas, nėra padorūs savo užimamos vietos atstovai, nei sąžiningi savo pareigų vykdytojai?

 

Br. Murinas Laivų prieplauka (akvarelė)

 

     Štai kodėl vietoj saugumo visuomenėj vis labiau įsigali baimės jausmas: bijai gydytojo ir chirurgo, bijai policininko ir amatininko-mechaniko, bijai advokato ir teisėjo, imi bijoti kunigo ir vienuolio, baiminiesi, kai susirenka vadovaujančios valstybių galvos, nes nesi tikras, kad jie tavęs neparduos ir neišduos. Šiandien nebėra pasaulyje nė vienos vietelės, ramios ir saugios, kur gyvena civilizuotas žmogus. Nors ir labai keistai skamba "kur gyvena civlizuotas žmogus”, bet taip yra. Iš tikrųjų gi bijai ne liūto, ne nuodingos gyvatės ir pagaliau ne šmėklos, bet žmogaus. Nesvarbu kas jis: suaugęs, jaunuolis, ar tik vaikas.

     Reikia prisipažinti, kad šiandien, gyvendami tarp daugybės žmonių, pasigendam žmogaus — ne su žmogišku pavidalu, bet su žmogišku turiniu — kilnaus, gailestingo, dosnaus, mylinčio. Pasigendame žmogaus, kurio tartas žodis, mestas šūkis, nebūtų vien tuščiažodžiavimas, o kiekvienu atveju remtųsi pozityviais darbais ir žmoniškais veiksmais.

     Kažin ar dabartiniai mūsų laikai nepanašūs tuo atžvilgiu į anuos laikus, kai Diogenas Ksenopietis, užsidegęs žibintą, dienos metu turgavietėje ieškojo žmogaus? Jis jo nesurado, nes ir toliau žmonės dejavo ir aimanavo maldaudami, kad debesys išlytų Teisųjį, kad prasivėrusi žemė išželdintų Išgelbėtoją.

Tikėdami Kristų, neklausome Jo žodžiu

     Išganytojas buvo duotas žmonijai. Tačiau tik ne debesys Jį išlijo ir ne žemė išželdė, bet moteriškė — Švč. Mergelė — Jį pagimdė ir išaugino. Ir Jis pats save nuolat ir nuolat vadina Žmogaus Sūnumi. Jis yra tasai, kuris papildo Senojo Įstatymo teisingumą meilės įstatymu, jo šviesoje paskelbdamas visą eilę gyvenimiškų reformų. Viena iš jų, mažiausiai iki šiol gvildenta reforma, tai vaiko išaukštinimas, jo asmenybės iškėlimas. Tiktai jis laikomas tikruoju dangaus karalystės paveldėtoju (Mato 18, 1-15).

     Šitie Kristaus žodžiai beveik 2000 metų atrodė keisti ir utopiški, kol Dr. M. Montessori, sujungusi savyje gydytojos, pedagogės ir -psichologės profesijas, mokslišku stebėjimu ir iš jo išplaukiančiais mokslo eksperimentais patvirtino Kristaus žodžių teisingumą. Per 40 metų, vykdama iš vieno krašto į kitą, Montessori populiarino šią evangelijos tiesą žmonėms.

     Tai buvo 1907 metais. Montessori, pastebėjusi keistus reiškinius savo mažuosiuose auklėtiniuose, k. a.: nepaprastą vaikų susitelkimą, kuris teužtinkamas šventųjų, meno ar mokslo žmonių tarpe, tam tikromis progomis ypatingą dėmesio pastovumą, gilią meilę jį supančiai aplinkai, darbui ir visiems, kurie tik supranta jų besiplėtojančios sielutės reikalus; ilgą laiką ji visa tai laikė tik iliuzija. Ji pati prisipažįsta, jog nemažai laiko praėjo, kol jinai įsitikino, kad tai ne iliuzija, bet tikrovė. Po kiekvieno bandymo, kuris jai patikrindavo tiesą, ji vis sakydavo: "Dar netikiu. Gal kitą kartą patikėsiu".

     Ir taip ilgai ji netikėjo nei savo akims, nei tiems faktams, kuriuos pranešdavo jai, jos pačios paruoštoji auklėtoja. Kai auklėtoja pasakodavo jai apie spontanišką vaikų darbą ir drausmingus veiksmus, tai Montessori visuomet griežtai atsakydavo: "Nekalbėk niekų! Vienintelis dalykas, kuris veikia mane, tai yra tiesa". Auklėtoja, neįsižeidusi, bet iki ašarų susijaudinusi, sakydavo: "Jūs teisinga, kad tai niekai, bet kai aš matau tokius dalykus, aš kiekvieną kartą manau, kad tai turi būti angelai, kurie inspiruoja šituos vaikus".

     Vieną dieną Montessori, stebėdama, kaip paprastai, dirbančius vaikus ir vėl matydama besikartojančius tuos pačius įvykius, nepaprastai susijaudinusi tarė pati sau: "Kas jūs esate, pagaliau? Gal jūs — tie patys vaikučiai, kuriuos Kristus kadaise laikydamas ant savo rankų yra pasakęs anuos palaimintuosius žodžius: "Kas tik priima vieną tokį vaiką mano vardu, tas mane priima", — "Jei jūs nesigręšite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę" (Mato 18, 3-6).

     Šis momentas ir nulėmė jos tolimesnį gyvenimo kelią. Atsisakiusi gydytojos praktikos ir profesūros Romos u-te bei kitose kolegijose, ji ryžosi sekti vaiką, kad laimėtų Kristaus pažadėtąją dangaus karalystę. Tvirtai laikydama savo rankose tikėjimo žibintą — evangelijos žodžius, Montessori leidosi ieškoti dvasinių turtų, užslėptų kūdikių ir vaikų sielose (MARIA MONTESSORI her Life and Work, by E. M. Standing).

Montessori metodas — vaiko atradimas

     Labai reikšmingas dalykas, kad auksinis jubiliejus — 50 m. nuo įsteigimo pirmųjų "Vaikų Namų" — sutampa su tuo laikotarpiu, kai tikėjimas Dievu ir žmogumi yra visai sumenkęs. Kad žmonija galėtų išsilaikyti, būtinai reikalinga šį tikėjimą atgaivinti. Pirmiausia reikėtų atgaivinti tikėjimą žmogumi, nes jei mes netikime dieviška žmogaus pasiuntinybe, kaip mes galime tikėti Dievu? O jeigu mes netikime, kad vaikas sukuria, suformuoja žmogų, kad tiktai jam Dievas yra suteikęs tą galią, tai, be abejo, ir mūsų tikėjimas žmogumi yra be pagrindo ir bet kokios pastangos tą tikėjimą atgaivinti ir sustiprinti bus bergždžios, tuščios ir nevaisingos tol, kol rimtai ne-atsigręšime į vaiką ir iš esmės nesusidomėsime jo asmeniu ir jo paskirtimi.

     Vaikas yra visokeriopos palaimos šaltinis. Kol žmonija, palikusi nuošaliai vaiką, bandys išspręsti socialines ir ekonomines, taikos ir karo bei sveikatos problemas, tol visa to rezultatai bus menki, o painiava vis didės. "Todėl vaiko asmenybės ruošimas, teisingai jai vadovaujant, yra daug vertingesnis uždavinys negu ekonomija ar politika. Žmogaus sielos viešpatavimas turi būti pirmoje vietoje", sako Montessori.

 

J. Paukštienė

Vilniaus miražas (kazeinas)

 

     Tas pats yra su sveikata. Veltui bus stengiamasi tik ligų gydymu išspręsti nesveikatos problemas, kol nebus atkreiptas dėmesys į šiuos Montessori žodžius: "Ligų židinys yra užmirštasis vaikas arba prarastasis vaikas".

     Žmonija, praradusi vaiką, atsidūrė neišpainiojamų problemų sūkuryje, nes ji nustojo kelrodžio. Montessori metodas ir yra ne kas kita kaip vaiko atradimas, to vaiko, apie kurį kalbėjo Kristus. Montessori metode vienas svarbiausių dalykų yra sunormavimas santykių tarp vaiko ir suaugusiojo, pašalinant kliūtis iš vaiko plėtros kelio ir, dėka specialiai paruoštos aplinkos, apsaugojimas jo dvasios ir kūno visokiausių pavojų, kurie jam graso kiekviename žingsnyje.

     Kitas labai svarbus dalykas — tai supratimas ir pripažinimas, kad ne motina ar iš vis suaugėlis formuoja žmogų vaike, bet kad vaikas pats betarpiškai atlieka tą darbą dėka kūrybinės energijos, esančios žmoguje ir veikiančios nuo pat jo prasidėjimo momento. Kaip fiziškasis gemalas betarpiškai vysto pats save, taip žmogui gimus — pagal Montessori — dvasinis žmogaus gemalas ima vystyti žmogaus asmenybę. Tolimesnis psichofizinio žmogaus kūrimo darbas vyksta didelėje darnoje, vykdomas paties vaiko. Suaugėlio darbas yra netiesioginis — paruošimas reikalingų sąlygų, kad vaikas kuo geriausiai galėtų įvykdyti paties Tvėrėjo jam pavestą uždavinį — sukurti žmogų.

     Jeigu pagaliau mes supratome, kad negalime tiesioginiai formuoti žmogaus — vaiko kūno, kuris kadaise buvo padarytas iš žemės, tai pasistenkime suprasti ir tai, kad tuo labiau savo nuožiūra mes negalime formuoti jo sielos, kuri yra paties Dievo įkvėpimas. Tikėdami, kad Dievas įkvėpė iš žemės padarytam žmogaus pavidalui gyvybę — nemirtingą sielą — tikėkime taip pat, kad Jis jai davė ir nuostatus, kaip ir kiekvienam gyviui ar augalui, kurių ribose ji turi išsivystyti. Todėl suaugėlis neturi jokios, iš aukščiau jam suteiktos teisės laikyti save vaiko formuotoju, jo vadovu, kuriam beatodairiškai vaikas turėtų paklusti.

     Suaugėlio pagrindinis ir tiesioginis uždavinys bei pareiga yra sužinoti: kodėl, kur, kada, kai p ir kiek vaikui padėti. Nestatydami šių penkių klaustukų, kaip tik ir prarandame tikrąjį vaiką — drausmingą, darbštų, sąžiningą, susikaupusį, tvarkingą, trokštantį mokslo bei žinių, spinduliuojantį meile į visą aplinką. Dėl savo kaltės praradę tikrąjį žmogų vaike, kuris buvo sutvertas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, mes jau susiduriame su iškrypėliu vaiku — melagiu, tinginiu, užsispyrusiu, įnoringu ir t.t. — ir tada jau statome nebe penkis, bet šimtus klausimų, stengdamiesi jį pataisyti.

Sąjūdžio pradžia, kuri yra pamiršta

     Žmonijos istorijoje yra buvę daug ir įvairių sąjūdžių, tarp kurių paminėtinas ir sąjūdis vaiko naudai, kuris savo ilgumu pralenkia bet kokį mums žinomą sąjūdį. Jo pradžia siekia Šv. Jono Krikštytojo laikus, o pabaigos kol kas dar nesimato. Bet vis dėlto atrodo, kad šio sąjūdžio aukščiausias įsisiūbavimo taškas yra pasiektas šitame šimtmetyje.

     Šito sąjūdžio pradininkas yra šv. Jonas Krikštytojas, apie kurį Kristus yra pasakęs, jog jis esąs daugiau kaip pranašas. Ir iš tiesų, šv. Jonas Kr. ne tik pranašauja bei skelbia teoretines tiesas, bet jis jau praktiškai ruošia kelią Kristaus atėjimui. Vienas iš tokio praktiško ruošimo būdų, tai bandymas atgręžti tėvų širdis į vaikus. Ši jo pasiuntinybė Šv. Rašte yra išreikšta šiais žodžiais: "Jis eis pirm jo su Elijo dvasia ir galybe atgręžti tėvų širdžių į vaikus, netikinčiųjų į teisiųjų išmintį, prirengti Viešpačiui tobulos tautos" (Luko 1, 17-18).

     Iš tikrųjų šv. Jonas Kr. yra pirmasis vyras žmonijos gyvavimo istorijoje, atkreipęs žmonių dėmesį į vaiką. Tai pradžia naujo ir negirdėto sąjūdžio — atsigręžti į vaiką, kuris buvo laikomas nuodėmės padaru.

     Šitas sąjūdis vaiko išlaisvinimui, o mūsų visų palaimai ne tik nebeužgeso, bet paties Kristaus — Dievo Sūnaus gimimu buvo pašventintas, o vėliau užantspauduotas, patvirtintas ir apvainikuotas vaiko iškėlimu ir išaukštinimu.

     Šis sąjūdis, nors ir visaip slopinamas bei gniaužiamas mūsų pačių suaugėlių, visai neužgeso, bet pamažu buvo stumiamas pirmyn. Šiandien jis jau reiškiasi ne tiek medžiaginių priemonių, skirtų vaiko aptarnavimui, gausume ir ne kūno higienos aukšto lygio pasiekime, kiek žmonių sąžinės formaliame atbudime, kuri darosi vis jautresnė vaiko asmenybės apraiškoms ir jų svarbai socialiniame gyvenime.

     Šioje ilgoje kovoje už vaiko teises svarbiausias vaidmuo atitenka Marijai Montessori, kuriai pasisekė ne tik didžiųjų pedagogų — Komenijaus, Pestalozzi, Froebelio, Tolstojaus ir kt. — ieškojimus bei turėtas vizijas apvainikuoti mokslo dėsniais, bet ir įrodyti tiesioginį Kristaus žodžių prasmingumą. "Šiandien", sako Montessori, "beveik neįmanu prasiskverbti į bet kokią medicinos, filosofijos ar net sociologijos mokslo šaką, praeinant pro vaiką ir nesiskaitant su tuo, kokius šviesos spindulius meta vis gilesnis vaiko dvasinio gyvenimo pažinimas" (M. Montessori. Die Kinder sind anders).

     Todėl reikia manyti, kad nebe pagrindo yra Montessori teigimas, kad šis šimtmetis žmonijos istorijos lapuose bus vadinamas ne tik "Vaiko Šimtmečiu", kaip Ellen Key jį yra pavadinusi, bet kad jis bus pradžia naujos eros arba gadynės, apie kurią kalbėjo jaunasis Italijos karalius Viktoras Emanuelis III, 1900 metais žengdamas į savo nužudytojo tėvo sostą.

     Šis pranašavimas darosi vis aiškesnis ir tikresnis dėka tos įžvalgios vaiko sielotyros, kurią Montessori vykdė visu atsidėjimu per 40 metų. Jos paskelbtieji dėsniai, liečią vaiko plėtros kelius, vis labiau susilaukia įvairių sričių mokslininkų pripažinimo