Spausdinti

PR. ALŠĖNAS

IETUVOJE šeimos tėvas buvo šeimos galva. Nežiūrint koks jis buvo ir kas jis buvo, šios jo teisės niekas nepaneigdavo. Kadangi tėvas ten buvo pripažintas šeimos autoritetu, tai į jį šeimos nariai, ir žmona ir vaikai, dažnai kreipdavosi, įvairioms sunkenybėms iškilus. Tėvui mirus, neveltui būdavo sakoma, kad mirė šeimos rūpintojėlis, mirė jos atrama. Be jo pasilikusieji šeimos nariai būdavo vadinami našlaičiais. Bet, gyvendami Šiaurės Amerikos kraštuose, matome visai kitokį vaizdą. Čia šeimos tėvo tartum visiškai nebūtų, o jeigu jis dar šiaip taip ir pripažįstamas, tai jo vaidmuo šeimoję beveik nepastebimas arba sunkiai nusakomas. Čia tėvas nėra šeimos galva, nes šeimos yra arba visai "begalvės", arba besivaldančios demokratišku "lygybės" principu, kur niekas niekam nieko negali įsakyti. Mums, be abejo, tokia šeimos padėtis atrodo nenormali, bet kaip į tai žiūri patys amerikiečiai?

     Ir tarp jų yra šios padėties rimtumą suprantančių ir apgailestaujančių. Viename amerikiečių žurnale esu skaitęs laikraštininko Samuel Grafton straipsnį, kuriame šią padėtį labai atidžiai svarsto ir ją laiko nenormalia. Suglaustomis to straipsnio mintimis norėčiau pasidalinti ir su lietuviais.

     Savo rašinyje jis klausia, ko amerikiečių šeimoms labiausiai trūksta, ir atsako, kad labiausiai trūksta tėvo. Tėvą jis laiko šeimos galva, kurio šeimos nariai turėtų lyg trupučiuką prisibijoti, žinoma, ne dėl ko nors kito, tik grynai iš pagarbos. Jis turi būti vyriškas ir tvarkingas tiek savo elgesyje, tiek apsirengime. Deja, dabartinėse šeimose dažnai to nepastebime.

     Kad dauguma šeimų neteko tėvo, tai labai gaila visai žmonijai, bet ypatingai šeimos nariams. Autorius klausia, kokias pareigas turėjo atlikti motina, kai tėvas buvo šeimos galva, ir atsako, kad motina buvusi tartum ministeris pirmininkas valstybės šefo žinioje. "Aš prisimenu", rašo jis, "kad mums, paaugliams, ką nors bloga padarius, motina į mus pažvelgdavo ir mandagiai pasakydavo, jog ji nemananti, kad tėvui tai patiktų. Mums to užtekdavo... Ir kodėl mes taip bijodavom tėvo, kuris mūsų niekad nebuvo mušęs ar kaip nors kitaip smarkiau nubaudęs? O už tai, kad jis be jokių klausimų ar abejojimų vienbalsiai buvo pripažintas šeimos galva. Mes jo bijodavom iš didelės pagarbos. Mes niekad prieš jį neatsikalbinėdavome, nes jausdavome, kad toks atsikalbinėjimas būtų lygus triušio atsikalbinėjimui prieš liūtą. Mums tai buvo miela tikrovė, nes to reikalavo ir tvarka, ir gamtos dėsniai, ir pats gyvenimas. Turėjome šeimoje tėvą, turėjome stiprų ramstį, todėl nedrįsdavome to ramsčio pažeisti. Jeigu kada nors tėvas mus nubausdavo, tai jausdavome, kad toji bausmė buvo be jokių asmeniškumų, kad ji buvo net paties Dievo pripažinta."

     Toliau autorius aiškina, kad dabartinių šeimų tėvas dažnai yra panašus tik į kažkokį įrankį, reikalingą vien duonai uždirbti. Jis vaikams nėra pavyzdys, jie nesistengia tapti toki, kaip jis. Jie visiškai nuo nieko nepriklausomi gali išeiti iš namų, kada nori, grįžti, kada jiems patinka, vairuoti savo sportinį automobilį, kur tik užsigeidžia, ir naudotis absoliutine laisve, nes žino, kad tada, kai ves, jų teisė ir pareiga šeimoje tebus... lėkščių plovimas virtuvėje.

     "Kodėl anais laikais tėvas buvo taip gerbiamas šeimoje?" — klausia autorius. "Todėl, kad jis šeimoje buvo tikras vyras, tikras tėvas ir šeimos galva visos šeimos sutarimu. Kiekvienas šeimos narys galvojo, kad jeigu jo nepaklausysi, jeigu jį įžeisi, tai pažeisi visos šeimos garbę. Pirmiau tėvas buvo autoritetingas savo vaikų auklėtojas, o dabar, atrodo, jau jis savo autoritetą ir pareigas yra perleidęs kam nors kitam. O kam — nė jis pats nežino."

     Toliau straipsnyje yra aiškinama, kad tėvas, neturėdamas ką veikti šeimoje, eina ieškoti kokio nors pasitenkinimo į smuklę. O vėliau ir vaikai paseka šiuo tėvo pavyzdžiu. Autorius sako, kad jis dar šiandien, jau būdamas pražilęs ir praplikęs, gerai prisimena, kai jo tėvas kartą pasakė, jog jis jau esąs pakankamai paaugęs, kad galėtų jam padėti įvairiuose namų darbuose. Sūnui tai buvusi didžiausia garbė. Tėvas sūnui pasakydavo, kada jau jis turi būti nebeskaitomas daugiau vaiku, kada jis turi pradėti dėvėti ilgas kelnes, kaip jis turi vyriškai elgtis, kaip tvarkytis. Dabar visa tai jau neaktualu, nes ilgos kelnės užmaunamos dvejų metų berniukui. Trumpomis kelnaitėmis greičiau dabar pamatysi tėvą negu vaiką. Tad ir šeimoje dažnai tėvo ir vaikų pareigos bei teisės susimaišo.

     Tėvas dabar nebeskaitomas vaikų auklėtoju, bet tik draugu. Tad vaikai gali patys nuspręsti, kada to "draugo" patarimų klausyti, kada ne. Vaikai dabar yra labai nuskriausti, neturėdami šeimoje jokio auklėtojo. Niekas jiems neduoda patarimų, niekas negrūdina jų charakterio, niekas jų neparuošia gyvenimui. Atrodo, kad vienintelė tėvo pareiga yra rūpintis, kad vaikui jokių fizinių gėrybių nepritruktų, kad jis būtų sotus ir laimingas, kad turėtų pakankamai malonumų. Bet iš praktikos matome, kad, einant šiuo keliu, priauginama tik daug visokių nusikaltėlių.

     Tad, norint išbristi iš šios liūdnos padėties, autoriaus nuomone, reikalinga grąžinti tėvui autoritetą ir prideramą vietą šeimoje. Kitaip — prieisime prie visiško išsigimimo. Dabar daugelyje šeimų labai yra madoje "demokratija". Labai visur pabrėžiama laisvė. Bet demokratija be jokio autoriteto pripažinimo tampa anarchija, o be jokių ribų laisvė veda į vergiją.

     Šeimose dabar per daug kalbama apie teises ir pareigas. Dažnai pareigos tenka tik tėvui, o teisės tik vaikams. Pavyzdingoje šeimoje neturėtų būti jokio klausimo nei apie teises, nei apie pareigas. Šeimos narių santykius turi tvarkyti ne teisės ir ne pareigos, bet meilė. Kur yra tikra meilė, ten kiekviena pareiga yra maloni ir neieškoma jokių teisių.