Spausdinti

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

Gerbiamasis Redaktoriau,

ESU šešiolikos metų mergaitė.

     Lankau seselių vedamą aukštesniąją mokyklą. Šį laišką Jums rašau dėl to, kad prieš keletą mėnesių "Laiškuose Lietuviams" raginote jaunimą rašyti ir klausti, jeigu kas neaišku. Ten Jūs rašėte, kad jaunimas nesikreipia su jokiomis problemomis, atrodo, lyg tų problemų ir nebūtų. Bet aš pasakysiu, kad tų problemų turi labai daug ir mano amžiaus mergaitės ir berniukai, tik nedrįsta rašyti, bijo klausti, o kartais gal ir neprisirengia.

     Ir aš jau seniau rengiausi rašyti, bet dėl ko vis nerašiau — pati nežinau. Gal nežinojau, nuo ko pradėti, nes tų neaiškumų tiek daug ir tokių įvairių! Pagaliau nutariau bent vienu klausimu prašyti Jūsų paaiškinimo. Esu labai jautri ir sentimentali. Bent taip kiti sako. Bet aš manau, kad beveik visos mano amžiaus mergaitės yra panašios. Labai nemėgstu vienatvės, turiu visuomet su kuo nors draugauti. Su berniukais iki šiol dar mažai tedraugavau, daugiausia draugauju su mergaitėmis. Bet visuomet draugauju tik su viena. Prieš porą metų turėjau labai gerą draugę, su kuria visuomet būdavome kartu, bet ji išsikėlė į kitą mokyklą, ir aš ją jau beveik pamiršau. Dabar jau beveik metai, kai suradau vieną mergaitę, už save tik metais vyresnę (jos vardas Regina), nuo kurios beveik niekad nesiskiriu. Ji yra aukštesnėje klasėje. Mokykloje aš tik laukiu, kada pasibaigs pamoka —    kada mudvi galėsime susitikti ir susikabinusios pavaikščioti. Namo važiuojame drauge. Ji gyvena daug toliau negu aš, bet aš ją palydžiu iki namų, o paskui grįžtu viena. Kartais net ir taip pasitaiko, kad ir ji mane lydi: nuo jos namų vėl drauge grįžtame iki mano namų. Gal Jums tai juokinga, bet mes niekados nebaigiame kalbų, atrodo, kad reikėtų kokių metų, kad išsikalbėtume. Kartais aš pas ją kokią porą dienų pagyvenu, kartais ji pas mane kelias dienas praleidžia, drauge einame į kiną, į čiuožyklą, į bažnyčią —    visur.

     Gal Jūs manote, kad aš labai laiminga, turėdama tokią gerą draugę? Bet nesakyčiau, kad esu laiminga. Nors man su ja draugauti labai malonu, nors aš ją labai myliu, bet kažko lyg vis trūksta, kažkas vis ne taip, kaip turėtų būti. Atvirai prisipažinsiu, kad kartais labai daug kenčiu. Kai aš pamatau, kad Regina kalbasi su kokiu nors berniuku arba kad ir su mergaite, kyla manyje kažkoks pavydas, kažkoks liūdnumas, net pyktis; rodos, eičiau ir ją nutraukčiau nuo tų asmenų: juk ji mano draugė, man be jos taip nesmagu. Su kitomis mergaitėmis visiškai nedraugauju. Atrodo, kad jos mudviem pavydi tos draugystės ir nuo mudviejų šalinasi, o kartais net apkalba. Ir net seselėms jau mudvi "kritom į akį" — viena kita pasakė, kad mudvi per daug draugaujam. Bet ar gali būti draugystės per daug? Vis dėlto jaučiu, kad ta draugystė, nors yra tokia graži, mane dažnai kankina. Kaip Jums visa tai atrodo?

Atsakymo laukianti,

Danutė

Mieloji Danute,

     Vis dėlto Tu esi gera ir atvira mergaitė. Kita Tavo vietoje nebūtų išdrįsusi taip atvirai išsipasakoti ir būtų bijojusi atverti tas "paslaptis", kad atsakymas kartais nebūtų toks, kokio ji visai nenorėtų — kad kartais nebūtų patariama tą draugystę nutraukti. Juk tai būtų didelis smūgis, ar ne? Tu supranti, kad toji draugystė taip kankina, bet jos nutraukti nesutiktum. Kurgi kitur rasi tokią draugę kaip Regina!

     Tavo aprašyta draugystė yra labai charakteringa kai kurioms Tavo amžiaus mergaitėms, bet taip pat ir berniukams. Tokios draugystės gana dažnai pasitaiko tarp tos pačios lyties bręstančių jaunuolių, ypač lankančių atskiras, nemišrias mokyklas arba gyvenančių bendrabučiuose. Šitos draugystės kyla iš paties Kūrėjo žmogaus prigimtin įdiegto palinkimo ieškoti meilės, afekto, supratimo, pasidalinimo įspūdžiais, savo prigimties papildymo. Tai būtų visai natūralus linkimas ir ieškojimas, jeigu, šiuo atveju, nebūtų nuėjęs ne tuo keliu ir klaidingu adresu.

     Tu, be abejo, esi girdėjusi ar skaičiusi, kad yra gerų ir blogų draugysčių, kad yra tikrų ir netikrų draugų, kad vienos draugystės daug padeda, o kitos labai kenkia. Tu taip pat žinai, kad kai kurios draugystės yra labai kilnios ir naudingos, o kitos nėra vertos nė draugystės vardo, nes tai yra tik žmogaus išnaudojimas ir palenkimas savo egoistiškiems siekimams. Ką būtų galima pasakyti apie Tavo draugystę su Regina? Ar ji yra gera ar bloga? Bet pirmiausia atsakykime į klausimą, kas yra draugystė.

     Pats paprasčiausias apibrėžimas galėtų būti toks: draugystė yra dviejų (o kartais ir daugiau) asmenų bendravimas. Tačiau gal ir Tu pati tuoj pastebėsi, kad šis draugystės apibrėžimas nedaug ką pasako, nes tarp dviejų ar kelių asmenų gali būti įvairiausios rūšies bendravimų: ir gerų ir blogų. Tad draugystės vertė ir priklauso nuo to, kokiuose dalykuose yra bendraujama. Čia paminėsime tris bendravimo arba draugystės rūšis:

1.    Keli berniukai sudaro grupę, kad galėtų atkeršyti nemėgiamam mokytojui arba apkulti kitos grupės berniukus. Be abejo, čia yra tam tikras bendravimas, bet tokio bendravimo arba visai negalima vadinti draugyste arba reikia vadinti bloga draugyste.

2.    Kelios mergaitės susitaria kartais susitikti, kad pasimokytų austi juostas arba viena kitą pamokytų matematikos. Čia yra naudingas bendravimas, kurį galima vadinti gera draugyste. Bet tokioje draugystėje meilė gali nevaidinti jokio vaidmens.

3. Jeigu du ar keli jaunuoliai susitars dažniau susitikti, kad vienas kitam galėtų duoti dvasinės srities patarimų, kad vienas kitam padėtų lengviau nugalėti charakterio klaidas, kad drauge suorganizuotų kokį nors artimo meilės darbą, kad sudarytų planą, kaip išgelbėti blogu keliu pasukusį savo buvusį draugą ar pažįstamą — čia bus labai kilnus bendravimas ir pati gražiausia draugystė.

     Šią draugystę vadiname gražiausia dėl to, kad ji yra paremta tikra meile ir jos tikslas labai kilnus: žmogaus dvasinis tobulumas ir Dievo garbė. Galima sakyti, kad tokioje draugystėje negali būti tik du asmenys, nes čia visuomet bus ir trečias, t. y. Dievas. Tokia draugystė jau nėra grynai žemiška, ji pakyla į antgamtinę sritį.

     Tur būt, jau Tu galvoji, mieloji Danute, prie kurios rūšies būtų galima priskirti Tavo draugystę su Regina? Manyčiau, kad nė prie vienos. Kad jos negalima priskirti nei prie pirmos nei prie antros. Tu jau gerai supranti, bet gal širdies gilumoje svarstai, kad ji yra labai panaši į trečiąją. Man labai gaila, bet turiu pasakyti, kad, jeigu taip galvoji, labai klysti. Tavo draugystę reikia priskirti prie visai naujos rūšies, apie kurią čia plačiau pakalbėsime.

     Jaučiu, kad Tu norėtum mane pertraukti ir garsiai pasakyti: "Bet juk mudviejų draugystė yra taip pat meile paremta, o blogų tikslų mudvi tikrai neturime, todėl ir tikslai yra geri". Kad judviejų draugystė yra meile paremta, tuo visai neabejoju. Bet kokia meile? Toji meilė, kaip matyti iš Tavo laiško, yra grynai jausminė, kūninė, o ne dvasinė. O ir judviejų tikslai taip pat atrodo jausminiai, kūniški: būti arti viena kitos, drauge susikabinus vaikščioti, viena pas kitą nakvoti, ir tai be jokio konkretaus tikslo — vien dėl to, kad jausmai traukia. Nors tokia draugystė gali atrodyti labai graži, romantiška ir poetiška, bet jos negalima vadinti tikra draugyste, nes ji nėra paremta tikra meile, o tik vienaip ar kitaip pasireiškiančiu egoizmu. Gal šie paskutiniai žodžiai Tau bus visai nelaukti, gal jie atrodys žiaurūs ir neteisingi, bet kada nors suprasi, kad tai gryniausia tiesa.

     Taigi, Tavo aprašytoji draugystė nėra tikra draugystė, bet vien tik jausmų traukimas prie kito asmens. Čia duosime keletą nurodymų, kaip galima atskirti tikrą draugystę nuo netikros.

1.    Tikra draugystė gimsta ir vystosi pamažu, ji nesiremia kito asmens fiziniu patrauklumu ir nesiriboja tik vienu, o netikra (jausmų) draugystė paprastai kyla staiga, iš pirmo susitikimo, remiasi kokia nors patrauklia fizine kito asmens ypatybe ir būna tik tarp dviejų.

2.    Tikra draugystė dažniausiai esti tarp panašių charakterių, o netikra tarp priešingų. Jausminėse draugystėse dažniausiai "susiporuoja" stiprus charakteris su silpnu, cholerikas su flegmatiku, melancholikas su sangviniku, vienas daugiau įsako, o kitas klauso; vienas yra globėjas, o kitas globotinis; vienas vaidina aktyvų vaidmenį, o kitas pasyvų.

3.    Tikros draugystės yra ramios, pastovios, be jokio pavydo ar kankinimosi, o netikros labai daug žmogų prikankina, kiekviena smulkmena sukelia nerimą, pavydą, liūdnumą. Tai aiškiai matyti Tavo aprašytoje draugystėje, mieloji Danute!

4.    Tikroje draugystėje yra daugiau pasitikėjimo, o netikroje nuolat vienas kitą tyrinėja ir egzaminuoja, ar dar kitas "neatvėso". Jausminėse draugystėse taip pat labai dažnai vienas ar kitas vaidina "supykusį", "užsigavusį", laukdamas, kad kitas atsiprašytų, kad savo "meilę" iš naujo įrodytų, kad po to dar karštesnė ugnis įsižiebtų.

5.    Jausmų draugystėse labai yra madoje mažos dovanėlės, laiškučiai ir kitoki nuolatiniai "meilės" įrodymai, o tikros draugystės tokiais menkniekiais neužsiiminėja, nes nemato jokio reikalo.

Kraičio skrynios

 

6.    Tikrų draugysčių nepanaikina net ilgesnis atsiskyrimas, o jausminėms draugystėms tinka posakis: "To

li nuo akių, toli nuo širdies".

7.    Tikra draugystė žmogui teikia paguodą, dvasinį pasitenkinimą, o netikra dažnai sąžinei priekaištauja ir atima jos ramybę.

8.    Netikroje draugystėje pagrindinį vaidmenį vaidina lietimas: stengiamasi arti vienas kito būti, vienas kitą už rankos laikyti, bučiuotis, apsikabinti. Tikrai draugystei šie visi dalykai nėra nei esminiai nei reikalingi.

9.    Netikrose draugystėse pasitaiko labai daug visokių paslapčių, vaidinimų, apsimetimų, o tikrose daug daugiau tikro atvirumo ir nuoširdumo.

10.    Netikros draugystės gali dažnai sukelti visokių pavojingų minčių bei jausmų, o tikros daugiau sukelia tik dvasinius jausmus ir kilnius pasiryžimus.

11.    Netikrose draugystėse yra labai daug liguisto smalsumo, norima kaip galima daugiau ir kaip galima intymesnių dalykų sužinoti apie mylimą asmenį. Kartais tokių dalykų įkyriai klausinėjama, stengiantis įrodyti, kad tai daroma tik geriausiam ir kilniausiam tikslui: norint padėti, patarti, užjausti. Šioje srityje kartais nueinama labai toli ir labai slidžiais keliais. Tikrose draugystėse tokių savęs ir kito apgaudinėjimų nėra, prie tikslo jose einama garbingais ir tikrais keliais, dėl kurių nereikia prieš kitus raudonuoti.

12. Tikroje draugystėje galima pastebėti tam tikrą dvasinį augimą, tobulėjimą, kilimą aukštyn, o netikroje priešingai — pamažu vis leidžiamasi žemyn. Kartais šios draugystės prasideda labai šventai, atrodo, kad jų tikslai yra kilniausi, bet pamažu vis daugiau ir daugiau įtakos pradeda rodyti jausmai ir grynai kūniškas patraukimas. Ilgainiui tokia draugystė gali visiškai išsigimti ir tapti net nuodėminga.

     Tad matai, Danute, kad tas Tavo bendravimas su Regina yra labai panašus į čia aprašytą netikrą arba jausminę draugystę. Nesakau, kad ta judviejų draugystė būtų visiškai smerktina, taip pat neliepsiu Tau jos nuo šios dienos nutraukti, tik noriu priminti, kad abidvi būtumėte atsargesnės ir stengtumėtės pamažu tą jausminę draugystę pakeisti tikra ir abiem naudinga draugyste. Pasistenkite daugiau klausyti proto negu širdies ir saugokitės, kad širdis neapgautų proto, nes teisingai sako De Maistre, kad "širdis dažnai pripasakoja protui nerealių ir neteisingų istorijų".

     Žinodamas Tavo nuoširdų norą tapti pavyzdinga mergaite ir išsiugdyti tvirtą bei kilnų charakterį, numanau, kad sutinki su čia pareikštomis mintimis, bet lauki nurodymų ir patarimų, kaip elgtis, kad toji draugystė pakryptų tinkamu keliu.

     Pirmiausia norėčiau patarti, kad tos savo draugystės nelaikytumėte "uždaros", kad prie jos pritrauktumėte bent vieną kitą mergaitę. Tu rašai, kad visos mergaitės judviejų vengia. Dėl to esate kaltos tik judvi. Judvi tam jų elgesiui davėte priežastį, sudarydamos draugystės "monopolį" ir į savo tarpą kitų neįsileisdamos. Juk ar ne judvi nuo kitų šalinatės ir stengiatės būti ten, kur niekas judviejų nemato, niekas netrukdo, niekas kokio nors pašaipos žodžio judviejų adresu nepasiunčia? Tie jų pašaipos žodžiai, be abejo, nėra girtini, bet ar ne judvi pačios jų užsitarnavote savo keistu elgesiu, išsiskirdamos iš kitų mergaičių ir nenorėdamos su jomis draugauti, nes judviem "pilnai pakanka" viena kitos? Argi nepastebi, kad toks judviejų elgesys labai kenkia socialiniam bendravimui?

     Tad pasikvietę į savo draugystę bent vieną ar kelias kitas mergaites, užsibrėžkite tai draugystei kokį nors konkretų tikslą ir dažnai tarkitės, svarstykite, galvokite, kaip to tikslo siekti. Taip pat judviem reikia būtinai parodyti valios, bent kartais stengtis nugalėti savo jausmų traukimą ir nebūti visuomet abiem drauge. Ir Tu ir Regina išeikite kur nors su kitomis draugėmis. Nors jausmai ir labai trauktų, stenkitės viena kitos neliesti, apie viena kitą mažiau galvoti, atsisakykite dovanų ir laiškučių — juk abidvi suprasite, kad tai bus daroma tik geram tikslui.

     Labai gerai suprantu, kad Tu, pavargusi nuo pamokų, vakare nori trupučiuką pailsėti, todėl eini arba pasivaikščioti, arba žaisti, arba į kiną, ar kur nors kitur. Bet visuomet eini su Regina. Tau atrodo, kad jeigu jos nebus, jeigu eisi su kita, tai nejausi jokio malonumo nei poilsio. Bet stenkis nugalėti save ir savo jausmus, parodyk, kad turi valios. Gal tai iš pradžių bus sunku, bet tai yra vienintelis kelias. Kai pamatysi, kad moki save nugalėti, tai jau ir dėl to pajusi malonumą ir pasitenkinimą. Žinoma, gal geriausias kelias būtų visiškai griežtai nutraukti tą draugystę, bet šio kelio Tau nedrįstu patarti, nes Tau jis galėtų būti perdaug didelis smūgis. Pagaliau juk ir Tu ir Regina esate geros mergaitės, judviem abiem rūpi auklėtis ir ruoštis gyvenimui, tad stenkitės viena kitai padėti. Ir neužmirškite, kad šiose aplinkybėse, apie kurias rašei savo laiške, naudingiausiai viena kitai padėsite, jeigu abidvi susitarsite ir pasiryšite baigti tą savo jausmų draugystę ir eiti tikros draugystės kryptimi, naudodamos tas priemones, kurios čia trumpai buvo nurodytos.