Spausdinti

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

A Ž N A I mes kalbame apie patriotizmą, apie tėvynės meilę, apie savo pareigas Lietuvai, gyvenant svetimame krašte. Gerai, kad apie tai yra kalbama, bet vien kalbų nepakanka. Atrodo, kad šioje srityje mes esame linkę daugiau vertinti jausmus negu protą ir valią, daugiau kalbame negu galvojame ir veikiame. Mūsų kalbų ir veiklos pagrindinis motyvas turėtų būti gerai suprastas tikslas. Mūsų patriotizmą gilinti ir palaikyti turi ne tik paviršutiniški jausmai, bet ypač rimti ir pagristi argumentai. Tik protu paremta veikla ugdys ir palaikys tikrą tėvynės meilę, o nesąmoningas sentimentalizmas tuoj nuves į tuščią ir niekam nenaudingą šovinizmą. Neapsiriksime pasakę, kad tvirčiausią tėvynės meilės pagrindą mums teikia religija. Tik tada pilnai suprasime savo pareigas tėvynei, kai prisiminsime, kokius įsakymus šiuo klausimu yra davęs Dievas, ką apie tai yra kalbėjęs Kristus, kaip elgiasi Jo įsteigtoji Bažnyčia.

DIEVAS

     Jau tverdamas žmogų, Dievas įdiegė į jo prigimtį pagrindinius įsakymus. Galima sakyti, kad ne tik žmogus, bet kiekvienas gyvis savo prigimtyje jaučia traukimą prie tos vietos, kur jis yra gimęs ir užaugęs. Kiekvienas paukštis mėgsta savo lizdą. Kiekvienas žmogus yra taip prisirišęs prie savo namų, kad, nors tie namai, kaip sako patarlė, būtų ir “pragarai”, bet vis tiek “be namų negerai”. Teisingai ir poetas šią mintį išreiškė: “Nameliai mano brangūs, man visur patogu, bet niekur nėr tiek laimės kaip po jūsų stogu.”

     Prigimties balsas dažnai gali būti žmogaus aistrų ir kitų aplinkybių nuslopintas, todėl Dievas davė įsakymus, kurie prigimties balsą — tą pirmąjį ir pagrindinį Dievo įsakymą — paaiškina ir pritaiko konkretiems žmogaus gyvenimo įvykiams. Dievas įsakė gerbti savo tėvus ir mylėti artimą. Šie du įsakymai ir yra svarbiausias bei rimčiausias tėvynės meilės motyvas ir pagrindas.

     Teologai sako, kad ketvirtuoju įsakymu Dievas liepia gerbti ne tik savo tėvus, bet ir vyresniuosius bei globėjus, o taip pat ir tą šalį, kurioje gimėme, augome, kuri mus maitino, kurios oru kvėpavome, kurios miškai mums ošė, kurios gėlės mus džiugino, kurios gamta mums apie Tvėrėją kalbėjo. Šis Įsakymas liepia gerbti ir kiekvieną teisėtą valdžią, kuri savo galią ir autoritetą yra gavusi iš Dievo.

     Artimo meilės įsakymas liepia mylėti kiekvieną Dievo sutvertą žmogų, tačiau šioje meilėje, teologų nuomone, yra tam tikri laipsniai. Labiau turime mylėti tuos, kurie mums yra artimesni, su kuriais esame surišti kokiais nors stipresniais ryšiais. Labiau turime mylėti tėvus, brolius, seseris, vaikus negu svetimus žmones. Turime labiau mylėti savo tautiečius, o taip pat priklausančius savo religijai, bendruomenei ar organizacijai. Kuo stipresni ir artimesni yra ryšiai tarp žmonių, tuo daugiau yra ir motyvų jų tarpusavei meilei. Su kiekvienu pasaulyje esančiu žmogumi mane jungia žmogiškumo ryšys. Su viso pasaulio žmonėmis, priklausančiais mano tikybai, mane dar jungia ir tikėjimo ryšys. Su lietuviais mane jungia tautos ir valstybės ryšiai. Tautos ryšys, galima sakyti, yra supintas iš daugelio kitų ryšių: artimesnės ar tolimesnės kraujo giminystės, kalbos, kultūros, papročių. Žmonių susijungimas į valstybes išplaukia iš pačios prigimties reikalavimų. Kitos, grynai žmonių valia sukurtos organizacijos ar bendruomenės tik padeda tobuliau siekti vieno ar kito tikslo, bet valstybė yra būtina sąlyga žmonių žemiškiems tikslams siekti. Be valstybės kai kurių tikslų nepasieksi. Todėl ir valstybės ryšys, jungiąs žmones į vieną bendruomenę, yra tikrai svarbus ir stiprus.

     Jeigu tauta netenka laisvės, jei valstybė praranda nepriklausomybę, jei žmonės turi palikti tėvynę ir bėgti ieškoti prieglaudos į kitus kraštus, ryšiai, kurie juos jungia su savo tauta ir valstybe, nenutrūksta, bet dar padidėja. Argi ne labiau vaikas turėtų rūpintis savo motina, kuri pateko į nelaisvę, kurią kalėjime kankina pikti žmonės? Šiuo atveju vaiko meilė, gal iki šiol ramiai beglūdinti širdies gilumoje, turėtų veržte išsiveržti, jis neturėtų bijotis jokio vargo, jokių pastangų, kad tik savo motiną išgelbėtų ir jai padėtų.

     Dievo įkvėptas Senojo Įstatymo knygas mes galėtume visai teisingai pavadinti išrinktosios tautos istorija arba tėvynės meilės poema. Dievas ta tauta nuolat rūpinasi, ypač kai ji patenka į egiptiečių vergiją. Siunčia jai galingą vadą — Mozę, kurs ją išveda iš vergijos. Dievas nuolat jų žingsnius seka, stebuklingai pervesdamas per Raudonąją jūrą, maitindamas manna ir kitokiais stebuklais saugodamas nuo priešų. Savo išrinktai tautai Dievas duoda specialius įsakymus, ir nurodymus, apsaugojančius ją nuo pražūties. Įdomu, kad Jis net baudžia žydus už mišrias vedybas, kurios pamažu žudo tautą.

     Būdami Babilono vergijoje, žydai visuomet galvojo apie savo tėvynę, jos liūdėjo ir nuolat turėjo viltį, kad vėl galės grįžti. Štai kaip apie tai kalba 136 psalmė: “Prie Babilono upių mes sėdėjome ir verkėme, atsimindami Sioną. Ant gluosnių pakabinome savo arpas. Tie, kurie mus išvedė į nelaisvę, reikalavo, kad mes ką nors pagiedotume iš Siono giesmių. Kaipgi mes galime giedoti Viešpaties giesmę svetimoje šalyje? Jeigu aš užmiršiu tave, Jeruzale, tebūna užmiršta mano dešinė. Teprilimpa mano liežuvis prie gomurio, jeigu aš tavęs neminėsiu, jei tavęs nelaikysiu didžiausia savo linksmybe.” Čia vėl norime priminti, kad tai yra Dievo įkvėpti žodžiai, todėl yra neabejojama Dievo valia ir tikras noras, kad žmonės savo tėvynę mylėtų, saugotų jos laisvę ir stengtųsi vėl sugrįžti, jeigu priešo buvo priversti bėgti į svetimus kraštus.

KRISTUS

     Kartą Kristus meldėsi Alyvų kalne. Po jo kojomis spindėjo gražus, apšviestas Jeruzalės miestas. Jis taip mylėjo Jeruzalę, savo tautos sostinę, kad, prisiminęs jos skaudžią ateitį, apsipylė ašaromis ir iš Jo širdies išsiveržė kartus skundas: “Ateis dienos, kad priešai apves tave pylimu, apguls tave, suspaus tave ir tavo vaikus, kurie yra tavyje, ir nepaliks akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto” (Luk. 19, 41).

     Nors Kristus buvo atėjęs į šį pasaulį visiems skelbti savo mokslo ir atpirkti visų tautų, bet pirmiausia Jis rūpinasi savo tauta, pirmiausia jai skelbia linksmą atpirkimo naujieną, pėsčias apvaikščiodamas visus jos miestus ir kaimus. Jis visus žmones mylėjo, visus gydė, bet aiškiai pabrėžė, kad pirmiausia reikia rūpintis savo tautos vaikais: “Negera imti vaikų duoną ir mesti šunims” (Mat. 15, 26). Tad Kristus nebuvo kosmopolitas, bet patriotas. Jisai savo pavyzdžiu parodė visų laikų žmonėms, kad reikia mylėti visus, bet pirmoje vietoje savo tautiečius.

 

Keramikiniai indai

BAŽNYČIA

     Kristaus mokslo saugotoja ir aiškintoja yra Jo įsteigtoji Bažnyčia, tad bus ne pro šalį pažvelgti, kaip ji Kristaus tėvynės meilės mokslą suprato ir kaip tą mokslą gyvenime vykdo. Bažnyčia globoja tautas, skirdama joms dangiškus globėjus. Ir mūsų tautai ji yra paskyrusi globėją — šv. Kazimierą. O prancūzų tautos globėja Joana d’Are net šventąja buvo paskelbta dėl to, kad heroiškai mylėjo savo tėvynę ir paaukojo net savo gyvybę, už ją kovodama. Tad tėvynės meilę Bažnyčia laiko dorybe, kuri gali žmogų iškelti į altorių garbę. Gal būt, ir Lietuva kada nors susilauks Bažnyčios pripažintų šventųjų, kurie šiais sunkiais laikais yra parodę heroišką tėvynės meilę, paaukodami už ją savo gyvybę.

     Bažnyčia tvirtina tautinių parapijų steigimą ir 216-tuoju kanonu jas nori apsaugoti, įspėdama, kad tose parapijose nieko negalima keisti be Šv. Sosto sutikimo, t. y. be Šv. Sosto sutikimo negalima įvesti net kitos kalbos. Todėl ir anglų kalba lietuviškose parapijose negalėjo būti įvesta be Šv. Sosto leidimo. Daugeliui parapijų to leidimo buvo prašoma dėl to, kad mišrių vedybų keliu atsirado daug parapijiečių, kurie lietuviškai nesupranta. Taip pat prieš keletą metų (1953) popiežius išleido raštą, pavadintą “Exul Familia”, kuriuo nori apsaugoti imigrantų teises įvairiose šalyse. Tame rašte yra pabrėžiama, kad visi tikintieji turi teisę garbinti Dievą sava kalba ir dėl to turi teisę turėti savo kunigus. Jeigu kurioje nors vyskupijoje tokiems kunigams nebūtų leista savo kalba aptarnauti tikinčiuosius, patariama kreiptis į Šv. Sostą.

     Ir popiežių raštuose bei kalbose ir atskirų vyskupų bei kardinolų pasisakymuose tėvynės meilės klausimas yra labai aiškus. Los Angeles kard. McIntyre yra pasakęs, kad “tautybės paniekinimas yra aiškus Dievo valios paniekinimas”, o prancūzų kardinolas Mercier yra pabrėžęs, kad “negali būti tobulas krikščionis, kurs tobulai nemylėtų savo tėvynės”, tad norintiems siekti krikščioniško tobulumo yra būtina mylėti savo tėvynę, rūpintis jos reikalais ir dirbti jos gerovei.

DABARTINIAI MŪSŲ UŽDAVINIAI

     Tad atrodo, kad turėtų būti labai aišku, jog yra labai klaidingas galvojimas kai kurių asmenų, kurie mano, kad tėvynės meilė yra pagonybės liekana, kad tai esąs stabų garbinimas ir Dievui daroma skriauda. Toks galvojimas yra visiškai priešingas tikrosios religijos mokslui. Taigi, turint tvirtą religinį pagrindą, mūsų tautinis darbas turėtų būti daug našesnis ir konkretesnis. Čia negali būti jokių diskusijų: kiekvieno lietuvio šventa pareiga rūpintis tėvynės reikalais.

     Ne vienas nuleidžia rankas ir numoja į visus lietuvybės reikalus, nes laisvės galimybės atrodo tokios tolimos ir neaiškios. “Jau man, tur būt, neteks matyti Lietuvos” — pesimistiškai pasako viltį praradusieji. Teks ar neteks, čia yra kitas klausimas, kuris neturėtų turėti jokios įtakos mūsų tėvynės laisvinimo darbui. Jeigu taip pesimistiškai būtų galvoję lietuvių veikėjai caristinės priespaudos laikais, tai nepriklausomybe nebūtų tekę mums džiaugtis. Nei Kudirka, nei Valančius, nei daugelis kitų ano meto patriotų nesulaukė pamatyti laisvos Lietuvos, bet į jos laisvės pamatus jie įdėjo visą krūvą tvirtų akmenų. Jie atliko savo pareigą ir užsipelnė amžiną pagarbą.

     Kai kurie pasiryžta kaip galima toliau stovėti nuo bet kurios lietuviškos veiklos, nes mūsų veikėjų metodai jiems atrodo nepriimtini, jų pastangos tuščios, nes ką vienas stato, tą kitas griauna; tiek yra nesantaikos ir skaldymosi mūsų visuomenėje. Pagaliau kai kurie kuklesnieji bijosi kitiems užbėgti už akių ar pastoti kelią, kad nebūtų apšaukti kultūrinio nuosmukio atstovais. Jie leidžia dirbti kitiems, turintiems daugiau sugebėjimo ir kvalifikacijų. Bet jiems reikėtų prisiminti, ką Tumas-Vaižgantas yra pasakęs ir kaip jis yra elgęsis. Jis prisipažįsta, kad ėjęs visur, kur tik buvo kviečiamas, visai nežiūrėdamas, kas buvo tie, kurie kvietė, ir negalvodamas, ar jis tam darbui yra kompetentingas. Jis visur ėjo, viską dirbo, po kiekviena našta kišo savo petį, todėl ir paliko Lietuvos padangėje labai skaidrų taką lyg šviesi kometa.

     Prisimenant tūkstančius mūsų brolių ir sesių, užmiršusių savo tėvų kalbą, žiūrint į mūsų jaunimą, vis labiau ir labiau tolstantį nuo lietuviškų papročių ir nuo lietuviškos dvasios, kartais stoja prieš akis Marijos Pečkauskaitės žodžiai: “Kaip neapsakomai gaila man visko, kas nyksta! 0 liūdnasis merdėjančios tautos reginy! Tautos, kitados didžios, tiek gražių dainų nudainavusios, tiek fantazingų padavimų nuaudžiusios, garbingą istoriją gyvenusios, turėjusios tokių didvyrių, kaip Pilėnų gynėjai, ir tokių moterų, kaip Gražina, ir tokių genialių viešpačių, kaip Vytautas. Rusų spaudžiama, savų sūnų niekinama . . . Anglys aklinai užvožtos, kad užgestų. Bet užgesintose, rodos, anglyse kartais kažkur neregima rūsi kibirkštėlė. Kartais ji atgaivina anglis, sudegina indą ir padaro gaisrą”. Ir toliau autorė guodžiasi, kad tos anglys mums nėra žuvusios, “lietuvė yra jų siela. Yra joje ir tų ūbų laukų melancholijos, ir tų vasaros saulėlydžių giedros, ir rudens vėjo nusiminimo ir tų tamsių miškų rimties. Tos šalies išliūliuota, tūkstančiais siūlų ji surišta su ta savo motina” (Sename Dvare).

     Nesmerkime tų “sūnų palaidūnų”, kurie, užmiršę savo tėvų namus, ieško laimės kitur. Nekovokime vieni prieš kitus, nes esame broliai, o ne priešai. Turime priešą ir labai stiprų. Reikalingos mūsų visų jėgos, kad jį nugalėtume. Kai tarp mūsų bus daugiau broliškos meilės ir vienybės, į mūsų kovą įsijungs ir tie, kurie susižavėjo svetimybėmis. Kai kurie mūsų turi atsivežę žiupsnelį žemės iš Lietuvos arba kokį nors kitą dalykėlį, kurį gerbia ir brangina — juk tai relikvija iš Lietuvos! Bet ar ne brangesnė ir gražesnė relikvija už tą lietuviškos žemės žiupsnelį yra kiekvienas lietuvis, su kuriuo “tūkstančiais dvasinių siūlų esame surišti”?

     Tad nesvarbu, kokiai grupei ar partijai kas priklausytų, nesvarbu, kokių įsitikinimų būtų, jeigu tik jis yra lietuvis, jis turi būti mums brangi Lietuvos relikvija. Jis yra reikalingas bendrai mūsų kovai, todėl jo neatstumkime, bet šaukime, kvieskime, mokime ranka, kad ateitų, nes kiekvieno talka šioje svarbioje kovoje yra tokia laukiama ir taip didžiai brangi. Jeigu skaldysimės — vieni kitus žudysime, tik vieningi būdami, kovą laimėsime.