Spausdinti

ZENONAS IVINSKIS

XI. Kokiu būdu buvo įvestas lotyniškas krikštas Lietuvoje

AUJAJAM tikėjimui aiškinti ir platinti tarp pagonių reikėjo dvasiškių, mokančių liaudies kalbą. Būryje kunigų, kurie Jogailą atlydėjo iš Krokuvos į Vilnių, tokių nebuvo. Tad pats naujakrikštis karalius pradėjo aiškinti svarbiausias krikščionių tikėjimo tiesas. Šitą faktą mums pabrėžia 1434 m. magistras Kozlovskis pamoksle po Jogailos mirties. Tai iškelia taip pat ir kronistas Dlugošas. Kozlovskis sakė, kad Jogaila išvertęs į lietuvių kalbą "Tėve mūsų", "Tikiu Dievą Tėvą" ir tas maldas pats aiškinęs. Čia, be abejo, pavaldiniams ne tiek reiškė aiškinimo turinys, kiek didžiojo kunigaikščio ir karaliaus autoritetas, įsakęs mesti senus prietarus. Visai panašiai vėliau elgėsi Jogaila ir Vytautas Žemaičiuose.

     Ne svetimų ir nežinomų ateivių nesuprantamos formulės, o valdovo svarus žodis turėjo pavaldiniams daryti įspūdį. Kas norėjo būti lojalus savo valdovui, turėjo išpažinti tokį pat tikėjimą, kokio valdovas reikalavo. Šitokiu būdu reikia suprasti ir didžiojo kunigaikščio atliktą katekizminių dalykų aiškinimą.

     Galėjo čia dar būti ir kita priežastis. Kai kryžiuočiai vis įkyriai skelbė, kad Jogaila krikštijęsis politiniais sumetimais, šis parodė daugiau uolumo. Iki XV amžiaus pradžios ordinas vis priekaištavo, kad naujakrikštis karalius tebėra pagoniškų įsitikinimų, o jo krikštas tereiškiąs Lietuvos interesų gynimą, kad galėtų ordiną silpninti. Tačiau tai buvo Jogailai neteisingai daromi grynai politiniai priekaištai. Juk ir Dlugošas, kuris šiaip jau nemėgsta visos Gedimino giminės, savo plačioje kronikoje pažymi, kad karalius užtarnautai galįs vadintis lietuvių krikštytoju ir apaštalu. Negalima nekreipti dėmesio, kai kronistas užakcentuoja Jogailos pastangas įjungti lietuvius į krikščioniškųjų tautų šeimą. Yra ženklų teigti, kad, Algirdui mirus, jis ieškojo kelio į krikščionybę. Tas kelias buvo pagaliau surastas. Nereikėjo Jogailai krikšto priimti iš pavojingo ordino, kaip jis prieš penkerius metus (1382) Dubysos sutartyje buvo pažadėjęs. Jis išvengė ir savo motinos išpažįstamojo bizantiško krikšto, kryžiuočių akyse reiškiančio ereziją. Suradęs kelią pakrikštyti savo tautą, Jogaila atliko įvairių žygių, pritraukdamas prie to darbo ir savo pusbrolį Vytautą. Jis statė parapijines bažnyčias. Pradžiai Vilniaus vyskupijoje jų buvo pastatyta septynios. Ir vėliau Jogaila bažnyčias aprūpindavo bažnytiniais rūbais, indais ir varpais. Imperatorius Zigmantas kartą Jogailą palygino su Konstantinu Didžiuoju, suteikusiu Romos imperijoje laisvę krikščionybei. Minėtasis Kozlovskis savo pamoksle nurodė, kad Jogaila ne tik lietuvius krikštijęs, bet rūpinęsis atversti ir Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje gyvenančius totorius. Jis taip kalbėjo: "Skaitykite kronikas, istorijas ir senas knygas, pereikite visą imperiją, ir nuo apaštalų laikų nerasite nė vieno dvasinio ar pasaulinio kunigaikščio, kuris tokią didelę tautą būtų atvedęs prie Katalikų Bažnyčios..." Šituose Kozlovskio, lygiai kaip ir imperatoriaus, pasakymuose yra perdėjimo, bet vis dėlto tie žodžiai rodo, kad Jogailos amžininkai jo kristianizacijos darbą Lietuvoje pastebėjo ir jį vertino. Toliau jo darbą energingai tęsė Vytautas Didysis, 1392 m. tapęs Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.

 

Šv. Ona

18 amž. medžio raižinys

 

Gedimino sostinės, t. y. vyriausiojo Lietuvos miesto, krikštas turėjo reikšti ir visos Lietuvos krikštą. Dlugošo kronika pasakoja ir apie krikštijimo būdą. Kadangi norinčių krikštytis buvo labai daug, tai vyrai ir moterys buvo suskirstomi į atskirus būrelius ir užtenkamai pašlakstomi vandeniu, kiekvienam būreliui duodant atskirą vardą.

     Dlugošas įsakmiai pabrėžia, kad Vilniuje surinkti lietuviai kelias dienas buvo mokomi krikščionių tikėjimo tiesų. Tas faktas atremia vokiečių ordino skleistas paskalas, jog lietuvių tauta buvusi pakrikštyta labai paviršutiniškai, be jokio parengimo. Kai kurie Lietuvos krikšto tyrinėtojai yra iškėlę klausimą, kad lietuviai galėję būti krikštijami rytiečių būdu — panardinant į vandenį. Esą ir ordino kronistas panašiai išsireiškęs, jog lietuviams, pripratusiems prie pirčių, buvę lengva krikštytis. Tačiau dėl tokio krikštijimo būdo reikia labai abejoti. Reikia neužmiršti, kad lietuvių krikštas buvo pradėtas pačiu šalčiausiu metu — vasario mėnesį, kai Lietuvoje visos upės ir ežerai jau esti užšalę. Jau vien dėl šios priežasties yra sunku įsivaizduoti, kad Lietuvoje būtų buvęs vartojamas Rytų Bažnyčios krikštijimo būdas, t. y. visiškas žmogaus panardinimas į vandenį, turįs simbolizuoti apiplovimą nuo visų nuodėmių. Jeigu Dlugošas aiškina, kad kunigai turėjo laiko kelias dienas žmones pamokyti, tai jiems galėjo užtekti laiko ir kiekvieną atskirai pakrikštyti. Bet kad lietuviai būriais buvę krikštijami, tai randame patvirtinta ir lenkų skunde prieš kryžiuočius Konstancos susirinkime (1416). Tik ten nieko nepasakyta apie krikštijimo būdą.

     Pakrikštytiesiems Jogaila dovanodavo baltus vilnonius rūbus. Tai reiškė krikšto apeigos išpildymą, nes naujai pakrikštytasis savo atgautos nekaltybės ženklan apvelkamas baltu rūbu. Yra neteisingas aiškinimas, kad lietuviams ta dovana galėjusi būti ypatingai brangi, nes Lietuvoje buvo daugiausia vartojamos tik lininės medžiagos. Vilnonės medžiagos XIV amžiuje Lietuvoje yra gerai žinomos. Tad Dlugošas bus taip pat perdėjęs, teigdamas, kad ypač dėl tų dovanų daug ėjo krikštytis. O kryžiuočiai vėliau, stengdamiesi mažinti lietuvių krikšto vertę, priekaištavo, jog dėl tų rūbų lietuviai po kelis kartus ėję krikštytis.

     Kiek pagonių gavėnios metu 1387 m. buvo pakrikštyta, sunku tiksliai pasakyti. Daugiausia krikštijosi čia susirinkusieji bajorai. Nepaduodamas tikslių skaičių, Dlugošas sako, kad buvusi pakrikštyta "pusė Vilniaus". Matyti, antroji pusė gyventojų Vilniuje jau anksčiau buvo krikščionys. Jų skaičiun įėjo vokiečių pirkliai, kiti svetimtaučiai, stačiatikiai, o taip pat ir anksčiau krikštyti lietuviai. Vėlyvesnėmis žiniomis 1387 m. buvę pakrikštyta 30.000 žmonių. Atrodo, kad tai yra pats didžiausias galimas skaičius, kuris sudarytų apie 6 ar 8 procentus visų pagonių Lietuvos gyventojų, nes tada pagonių lietuvių negalėjo būti daugiau kaip pusė milijono. Galima manyti, kad jų buvo dar mažiau, nes nepaliaujami karai su kryžiuočiais ir kasmetiniai lietuvių sodybų teriojimai buvo skaudžiai palietę lietuvių tautos prieauglį.

     Motiejus Stryjkovskis savo kronikoje pastebi, kad Vilniuje buvę pakrikštyti visi pagonys, kurie dalyvavo 1387 m. suvažiavime. Čia tebuvo susirinkusi tik dalelė lietuvių pagonių. Su oficialiu ir skubotu krikštu, kurį reikėjo nedelsiant atlikti, norint sėkmingai veikti prieš ordino propagandą, misijos Lietuvoje nesibaigė. Neteisinga būtų manyti, kad po šito staigaus impulso krikščioninimo darbas Lietuvoje būtų apmiręs.

XII. Bažnytinės organizacijos įkūrimas Lietuvoje

     Jogailos atliktu žygiu Vilniuje Mindaugo pradėtas lotyniškasis krikštas Lietuvoje buvo oficialiai atgaivintas. Yra pagrindo tikėti, kad krikšto darbą toliau tęsė ir vienuoliai. Vienoje savo buloje 1401 m. popiežius Grigalius XII kalba apie pranciškoną Joną iš Lenkijos. Iš jo veikimo sužinome, kad tada Lietuvoje tegalėję būti apie 20.000 lietuvių krikščionių. Vadinas, dar daug reikėjo pastangų, kad visa tauta taptų krikščioniška. Jogaila davė gerą pradžią, nes važinėjo po įvairias Aukštaitijos vietas ir panašiu būdu kaip Vilniuje įvedė katalikų tikėjimą. 1387 m. buvo įsteigtos ir pirmosios parapijos Ukmergėje, Maišiogaloje, Nemenčinėje, Vilniaus krašto Medininkuose, Kriave, Ainoje ir Obalčiuose. Nuostabu, kad tarp šių pirmųjų bažnyčių nėra Trakų ir Kauno, bet reikia manyti, jog ten jau prieš tai turėjo būti bažnyčios, juo labiau, kad abiejuose miestuose buvo vokiečių pirklių.

     1387 m. krikšto metu oficialaus kryžiaus ženklo liko nepaliesti Žemaičiai. Turėjo praeiti dar 25 metai, kol čia atvyko Vytautas su Jogaila ir juos apkrikštijo. Tiesa, ir Žemaičiuose prieš tai buvo misijonierių. Čia apaštalavo pranciškonai. Apie 1401-4 metus čia veikė Jeronimas Pragietis. Bet šitos tylios misijos galėjo turėti daugiau pasisekimo, kai 1413 metų rudenį Vytautas ir Jogaila įsakė mesti pagonybę. Kunigaikščiai buvo sustoję Žemaičiuose tik trumpam laikui, todėl negalėjo būti pakrikštytas žymus gyventojų skaičius. Svarbesnė krikščioninimo darbo dalis čia buvo atlikta 1416-17 metais, kai Konstancos susirinkimas atsiuntė į Žemaitiją du delegatu vyskupu. Tokių faktų akivaizdoje, atrodo, visai pagrįstai ilgą laiką Lietuvos krikštas buvo skirstomas į dvi dali: 1387 metai buvo laikomi Aukštaičių krikštu, o 1413 ar 1417 m. — Žemaičių. Tačiau toks skirstymas nėra tikslus. Gedimino sostinėje atliktas krikštas turėjo simboliškai reikšti visų Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos pagonių krikštą, t. y. oficialų valstybės atsisakymą nuo pagonybės. Dabar jau buvo nesvarbu, kuri sritis, kuris žemės kampas anksčiau ar vėliau bus prijungtas prie krikščionių. Tai buvo tik laiko klausimas. Valdovai, patys aktyviai dalyvaudami krikščionybės įvedime, rodė, kad visa lietuvių tauta turės tapti katalikiška. Tad negali būti kokio nors atskiro Žemaitijos krikšto, kai 1387 m. yra laikomi Lietuvos krikšto metais.

     Paprasto gyventojų krikšto, žinoma, negalėjo pakakti. Gyvam tikėjimui palaikyti ir stiprinti visur Bažnyčia stengiasi sukurti atitinkamas institucijas. Ji visada taip daro misijų kraštuose. Lietuvai taip pat reikėjo bažnytinės organizacijos. Tad drauge su krikšto įvedimu Jogaila įkūrė Vilniuje vyskupiją. Istoriškai imant, ji nebuvo pirmoji katalikų vyskupija lietuvių žemėje. Bet kai Mindaugo laikų tiesioginiai Apaštalų Sostui priklausanti Lietuvos vyskupija dingo be pėdsako, sostinės vyskupija jau yra garbingai išsilaikiusi 572 metus. Dlugošo liudijimu katedros bažnyčia buvusi pastatyta toje vietoje, kur pirma kūrenosi šventoji pagonių ugnis.

     Sekmadienį prieš užgavėnes, t. y. vasario 17 dieną buvo surašytas Vilniaus vyskupijos įkūrimo dokumentas. Įdomi yra to rašto pradžia. Ten Jogailos vardu yra pasakyta, kad jis, dažnai galvodamas ir proto svarstymu lygindamas dangaus ir šio pasaulio dalykus, esąs įsitikinęs, jog, paniekinus šį pasaulį, reikia protu kilti prie dangaus gėrybių ir pirmiau reikia ieškoti nesimainančios Dievo karalystės. Ją turint, laimingai vyksta visi žmogaus darbai. Jogaila prisimena, kad dažnai yra nusidėjęs, o nusidėjusieji turi ir atgailą dažnai daryti.

     Jogaila gausiai aprūpino prie Vilniaus pilies pastatytą ir pašventintą bažnyčią. Vilniaus vyskupui pragyventi jis užrašė Labanorus ir Molėtus, Tauragnų pilį, Verkių ir Bokštų sritis, Vilniaus miesto dalį su namais ir jų gyventojais. Pilyje naujajam vyskupui buvo padovanoti vieneri mūriniai namai ir ketveri mediniai. Bažnytinės žemės ir jų valstiečiai buvo atleisti nuo darbų ir pareigų, atliekamų valdovui, nes dovanotose žemėse didysis kunigaikštis visas savo teises perleido vyskupui ir kitiems dvasiškiams. Jogaila pats savo rašte minėjo, kad tose žemėse sau nepasiliekąs jokios valdžios.

     Atitinkamomis žemėmis ir valstiečių duoklėmis bei jų pareigomis buvo aprūpintos ir parapijinės bažnyčios. Toki dovanojimai Jogailos ir Vytauto laikais vis daugėjo. Kiekviena naujai steigiama parapija būdavo aprūpinama žemėmis su joms priklausančiais valstiečiais.

     Nekalbėdami čia plačiau apie ekonominius Lietuvos Bažnyčios pagrindus ir parapijinių bažnyčių nuosavybės susidarymą, norime tik priminti, jog ano meto pusiau natūralioje ūkio santvarkoje visur ir Vakarų Europoje kiekviena naujai steigiama bažnyčia ar vienuolynas turėjo būti aprūpinama žemėmis. Parapijų bažnyčios gaudavo raštus, kuriuose būdavo aiškiai įrašomos visos teisės, pvz., net kuriose upėse ir kuriuose ežeruose galima žuvauti. Tik tokiu būdu ano meto sąlygose galėjo išsilaikyti parapijos ir vienuolynai, kurie rūpinosi dvasiniais reikalais. Lietuvoje 1387 m. bažnytinės žemės nuosavybei buvo duota gera pradžia. Be jokių kovų, kurios žinomos Vakarų Europoje, besiorganizuojanti Lietuvos Bažnyčia gavo savo pirmąsias privilegijas ir reikalingas teises.

     Katalikybei plėstis Lietuvoje reikšmingas buvo Jogailos dokumentas, išduotas vasario 20 d., kuriuo bajorai gavo teisę laisvai ir paveldimai valdyti savo turtą, o taip pat teisę laisvai išleisti už vyro savo dukteris. Jogaila atsisakė ir nuo bajorų asmeniškų patarnavimų didžiajam kunigaikščiui, išskyrus karo tarnybą, naujų pilių statymą ir senųjų taisymą. Bet šitomis privilegijomis galėjo naudotis tik lotyniškai krikštytieji bajorai. Romos katalikų tikėjimas buvo paskelbtas Lietuvos valstybiniu tikėjimu, kuris buvo privalomas visiems naujai apsikrikštijantiems.