Spausdinti

ALFONSAS GRAUSLYS

     ČIA TURIU galvoje tą faktą, kad vienoks ar kitoks asmeninio gyvenimo būdas turi įtakos to asmens tikėjimui. Kalbant konkrečiau, nedoras gyvenimas nureligina, o doras — paruošia kelią tikėti. Štai dėl ko žmogus turi budėti, kad jo gyvenimo kryptis būtų teisinga.

     Šitaip statomam klausime bei minėto ryšio tarp gyvenimo ir tikėjimo nustatyme glūdi įvystytos dar dvi kitos tiesos, būtent, kad mūsų asmeninis gyvenimas daro įtakos galvojimui ir kad tikėjimui įsigyti neužtenka protinių argumentų ir darbo, bet reikia dar ir dorovinių pastangų.

     Tokia prasme šis klausimas ne taip dažnai yra keliamas. Dažniausiai yra tik svarstoma, kiek tikėjimas ar netikėjimas turi įtakos doroviniam žmogaus gyvenimui. Tačiau kiek žmogaus dorovinis ar nedorovinis gyvenimas jį tikėjimo atžvilgiu kelia ar smukdo, tai mažiau nagrinėjama.

     Kad mūsų gyvenimas apsprendžia galvojimą, todėl ir tikėjimą, kad mūsų mintys kyla mūsų darbų hipnozės įtakoje, tai, gyvenimo stebėjimu remdamiesi, yra tvirtinę visų laikų mintytojai. Kiniečių išminčius Tschuang-Tse (3 šimtm. prieš Kristų) jau tvirtino, kad "mes turime švarius žmones turėti, nes tik tada mes turėsime ir švarų pažinimą". Garsioji indų religinė knyga Bhavagad - Gitą tą pat religingiau nusako: "Žmogus, kuris nepraktikuoja susijungimo su Dievu, neturi racijos". Tai reiškia, kad jo protavimo išvadomis negalima pasitikėti, nes jis gali būti visokių pašalinių žemų įtakų paveiktas.

     "Koks žmogus yra, taip jis ir sprendžia", tvirtino Aristotelis, o taip pat ir šv. Tomas Akvinietis. Platonas nekartą savo raštuose gretina dorybę ir mokslą, kaip giminingas, viena nuo kitos priklausomas sąvokas. Šv. Augustinas, kuris tik nugalėjęs aistras ir doroviniai atsivertęs, atrado Dievą, nekartą savo veikaluose nurodo tą glaudų ryšį, kurs yra tarp gyvenimo ir tikėjimo. Gal šiuo atžvilgiu charakteringiausia ir drauge paradoksiškiausia yra ta šventojo mintis, kad "reikia pirma tikėti, o po to pradėsi tikėjimą suprasti." Šis paradoksas paaiškėja, kai prisimename, kad sąvoką "tikėti" jis ima gyvenimiška ir pilna prasme, tai yra, reikia tikėti taip, kad tą tikėjimą įrodytum gyvenime jo vykdymu, nes tik už tokį tikėjimą Dievas atlygina gilesniu tikėjimo pažinimu. Taigi, dorovinio gyvenimo pastangos tikėjimą gilina. Kita proga tas pats šventasis rašo: "Kokių dejavimų ir kančių kaina žmogus prisiartina kad ir prie mažiausio Dievo supratimo!" Tai vėl patvirtina mūsų tezę, kad tikėjimas yra laimimas visu gyvenimu ir pastangomis.

     Šv. Augustiną savo veikale komentuodamas, Merežkovskij pastebi, kad šventasis suprato ar pajuto, kad protas gali tapti tikėjimui tas pat, kas peilis širdžiai, kas kryžius nukryžiuotajam. Kitaip sakant, vienas protas tikėjimo klausimais neįtikina, čia reikia kažko daugiau, būtent, dorovinių gyvenimo pastangų.

     Kitas Bažnyčios Tėvas šv. Gregorius Nazianzietis tvirtina, kad "negalima dalyvauti išmintyje, jei negyvenama išmintingai." Ir pats gyvenimo stebėjimas rodo, kad visose gyvenimo srityse beveik visada patyrimas duoda daugiau pažinimo negu tik teoretinės žinios. Panašiai yra ir religijos srityje. Todėl anot vieno viduramžių mistiko, "tikėjimas — tai pažinimas per girdėjimą, o išmintis — tai Dievo pažinimas per ragavimą." Aiškiau nusakant, tas "tikėjimas" — tai tikėjimo pradžia, kuri duoda protui tam tikrų argumentų, bent nurodančių, kad tikėti nėra neišmintinga. O toji minima "išmintis" — tai pagilintas tikėjimas, jo praktikavimu laimėtas.

     Naujaisiais laikais, gal būt, giliausiai gyvenimo ir tikėjimo ryšio glaudumą yra nusakęs anglų konvertitas kard. J. H. Newman (†1890). Savo veikaluose ir gausiuose laiškuose jis dažnai prie to klausimo sustoja. Kadangi, anot jo, mumyse protauja visa mūsų konkreti esybė, tai norėti sužadinti žmonėse tikėjimą logiškų argumentų pagalba yra tokia pat nesąmonė, kaip manyti, kad galima sukurti tikėjimą, priverčiant tikėti kankinimų pagalba. Reiškia, tikėjimą žadinti reikia ne vien apeliuojant į žmogaus protą, bet į visą jo esybę. Kaip tiesos pažinimą veikia mūsų gyvenimas, kaip gyvenimo būdas gali trukdyti tiesą objektyviai pažinti, Newman nekartą tai pabrėžia. "Tiesa egzistuoja ir nėra nepasiekiama", sako jis, "bet josios spinduliai įspindi į mūsų protą per mūsų tiek moralinę tiek intelektualinę esybę... Kiekvienas mūsų žiūri į pasaulį ir mato jį savo būdu, visai nepagalvodamas, kad čia yra kokio nors asmeniško veiksnio vaidmuo... Žmonės palenkiami ne argumentų, bet palinkimų..." Ir jeigu kam nors to didžiojo konvertito ir kitų šventų žmonių nepakaktų įsitikinti, teprisimena nuo tikėjimo nutolusį filosofą Hegelį (†1831), kuris sako, kad "mūsų protavimo būdas — tai mūsų širdies istorija".

     Matydami, jog yra daug tiesos tame tvirtinime, kad "koks gyvenimas, toks ir tikėjimas", šį klausimą giliau nagrinėdami bei gyvenimo ir tikėjimo ryšį analizuodami, svarstysime jį keturiais straipsniais:

1.    Nuodėmė nureligina;

2.    Netvarkinga aistra dvasinį gyvenimą sugriauna;

3.    Dorybė paruošia dirvą tikėjimui;

4.    Dievo meilė ir malonė pilnai įtikina.

Nuodėmė nureligina

     Tiesa, oficialus Bažnyčios mokslas sako, kad sunki nuodėmė, atimdama Dievo malonę, tikėjimo neatima, ir pasilikęs tikėjimas kaip tik duoda vilties, kad žmogus atsigaus ir pasirūpins atgauti Dievo malonę. Kai čia tvirtiname, kad nuodėmė nureligina, tai turime galvoje Bažnyčios mokslo tvirtinimą, kad sunki nuodėmė tikėjimą silpnina. Be to, čia galvojame apie ilgesnį nuodėmės stovį ir paprotį, kurs, stebint gyvenimą, rodo, kad tasai stovis, atbukindamas ilgainiui sąžinę, veda beveik prie visiško tikėjimo užgesimo. Tad pasilikimas nuodėmėje ir nesikėlimas iš jos yra tas didysis pavojus, kurs grasina tikėjimą užgesinti. Todėl šiuo atžvilgiu nuodėmė ir yra pats pavojingiausias ir tragiškiausias veiksnys žmogaus gyvenime.

     Jeigu jau Merežkovskij yra pasakęs, kad "kiekvienas melas — tai beprotybės pradžia", tai tam tikra prasme galima tą pat pasakyti apie kiek-

Šis "L. L." numeris yra iliustruotas lietuvių liaudies meno kūriniais.

Šio puslapio iliustracijarankšluostinė

 

vieną sunkią nuodėmę, o ypač apie nuodėmės paprotį, kuris daro įtakos žmogaus protavimo logiškumui ir šviesumui. Jeigu dar prisiminsime gimtosios nuodėmės pasekmių apsunkintą mūsų prigimtį, jei prisiminsime savo egoizmą, kurs nuolat yra toks gyvas ir jautrus, kuriam tikėjimas prieštarauja, nes stato nepatogius reikalavimus, tada nesistebėsime nė ta išvada, kad netikėjimas turi stiprų sąjungininką mūsų viduje. Šita į nuodėmę palinkusios prigimties ir asmeninių nuodėmių stiprinama, sakytume, antireliginė nuotaika, kad ir aiškiai nepastebima ir nekartą nesąmoninga, nejučiom gali persiduoti ir mūsų protavimui, kuris gali to netikėjimo ar bent skepticizmo likti nuspalvintas. Jei dar pridėsime E. Heilo tvirtinimą, kad iš atšalusio (taigi, nebūtinai sunkiai nusidėjusio) gyvenimo gimsta abejutiškumas tiesai ir jos pajuokimas, tad ar, tą pačią mintį plačiau gvildendami, neturėsime teisės tvirtinti, kad nuodėmingas gyvenimas gali virsti net visišku tiesos atmetimu ir neapykanta tiesai? Šią išvadą gyvenimo stebėjimas patvirtina.

     Dieviškasis Apreiškimas sako, kad nuodėmė nugręžia visą mūsų esybę nuo Dievo, tad visai nenuostabu, kad ir protas pamažu pradeda nuo Jo nusigręžti. Sunkia nuodėme žmogus tapęs Dievui nedraugiškas ir pajutęs Dievą kaip grėsmę savo nuodėmingam gyvenimui, negali ilgainiui nesusidaryti tokios pasaulėžiūros, kuri, derindamasi su jo nuodėmingu gyvenimu, duoda jam šiokį tokį išsigelbėjimą iš tos grėsmės ir skaudaus vidaus konflikto, tartum jį nuramindama.

     Trapistas T. Merton, panašiai kaip ir visi didieji dvasinio gyvenimo mokytojai, nurodo, kaip be galo glaudus yra ryšys tarp gyvenimo ir tikėjimo kiekvieno mūsų gyvenimo jausmo atžvilgiu. "Aš savęs klausiu, ar yra pasaulyje dvidešimt gyvų žmonių, kurie matytų dalykus tokius, kokie jie tikrai yra. Norėčiau tuo paklausti, ar yra pasaulyje dvidešimt laisvų žmonių, kurie nebūtų valdomi, ar nebūtų prisirišę prie kurio nors sutverto daikto, ar prie savojo "aš", ar prie kurios nors kitos Dievo dovanos. Visa tai, ką jūs mylite dėl jo paties, šalia vienintelio Dievo, apakina jūsų protavimą ir sugriauna moralinių vertybių pajautimą... O tie, kurie yra visiškai pasinėrę nuodėmės netvarkoje, dažnai tampa visiškai nepajėgūs suprasti paprasčiausių principų. Jie neįstengia atpažinti natūraliausių ir aiškiausių moralinių įstatymų." Ar tokios mintys nesukelia mumyse dvasinio gyvenimo griuvėsių vaizdo? Ir tai tokių griuvėsių, kuriais mūsų gyvenimą gali nusiausti ne tik sunki nuodėmė, bet atrodo, kad net tik "nekalti prisirišimai" ir sąmoningos netobulybės. Taip, mažiausia gyvenimo netvarka neišvengiamai daugiau ar mažiau atsispindi mūsų protavimo eigoje ir mūsų pasaulėžiūroje. Tokiu būdu gyvenimo netvarkos sukelta dvasinė netvarka gali būti taip didelė, kad išsipildo šv. Kotrynos Sienietės žodžiai: "Kadangi jų širdis supuvusi ir jų skonis sugadintas, geri dalykai jiems atrodo blogi ir blogi, t. y. netvarkingas gyvenimas, jiems atrodo geras." Savimeilės apakintas žmogus ne tiek ieško tiesos ar dorybės, kiek to, kas jam patinka. Ko žmogus nori, tai ir įsikalba, tai pateisina ir pagrindžia. Ar tad visa to šviesoje netampa pilnai aiškūs evangelijos žodžiai, kuriais nusiskundžiama, kad pasaulis Kristaus nepažino: "Šviesa šviečia tamsybėje, bet tamsybė jos neapėmė" (Jon. 1, 5). Dėl to ir neapėmė, kad buvo tamsybė, nuodėmingos valios aptamsinta, šviesai neprieinama. Tą pat nusako ir apaštalas, kai klausia: "Kokia gali būti vienybė tarp šviesos ir tamsybių?" (2 Kor. 6, 14). Nuodėmės ir tikėjimo nesutaikomumą jau nujautė ir Senojo Įstatymo psalmininkas: "Sugavo mane mano kaltės, kad negalėčiau matyti" (Ps. 39, 13).

     Ir Bažnyčios Tėvai dažnai palygina nuodėmingą gyvenimą su tamsybėmis, o religinį pažinimo įsitikinimą su šviesa, drauge nurodydami tą priešingumą, kurs yra tarp šviesos ir tamsos, todėl "niekas neatranda Tavęs neapsivalęs" (šv. Augustinas), nes "tiesa nesirodo nešvariems" (šv. Bernardas).

     Štai dėl ko visa to išvadoje tenka pakartoti ir įsidėmėti vieno asmens, tą artimybę tarp nuodėmingo gyvenimo ir netikėjimo giliau svarsčiusio, įspėjančius žodžius: "Jei tavęs nesunkina tavo nuodėmingumas, jei tu nesidaužai savo ribotumo narve, jei niekuo nenusivylei, jei tau yra gera, ir tu patogiai susitvarkei — tai neįstengsi būti religingas, neįstengsi melstis; kad visas antgamtinis gyvenimas taptų tau realybenuodėmė turi tau virsti ne šiaip tik stoviu, bet tragišku tavo gyvenimo įvykiu."