Spausdinti

*   *   *

DR. JUOZAS PRUNSKIS

MŽIAIS žmonių atmintyje užsiliksiąs poetas Byron savo bičiuliui Hoppner kitados rašė:

     —    Noriu, kad mano duktė būtų Romos katalikė, nes šią tikybą laikau geriausia iš visų kitų. Ji yra seniausia krikščionybės forma.

     Didis pedagogas F. W. Foerster, jaunatvėje dirbęs su laisvamaniška etine draugija, savo pasaulėžiūra labai priartėjęs prie katalikybės, kalbėjo:

     —    Tikėkite man, manyje dega tikra "passio catholica", gilus sielos tėviškės ilgesys, ilgesys pamaitinti krikščioniškąją sąžinę, ilgesys prasmingų papročių, geležinės lotynų kalbos, amžino tikrumo, šventųjų bendravimo, ryšio su šimtmečiais, iki pat kankinių atminimo.

     Šitokį katalikybės ilgesį pergyvena daugelis kitatikių, ir daugelis iš to padaro reikiamas išvadas. Vienas tokių asmenų yra Theophilus Lewis, "Interracial Review" redaktorius, žurnalo "America" dramos kritikas, rašytojas. Jis yra vienas iš negrų ekonominės, socialinės ir kultūrinės pažangos siekiančio sąjūdžio vadų.

     Jis gimė Baltimorėje 1891 m. Tėvai anksti mirė, ir jį auklėjo teta. Norėdamas namiškiams pagelbėti, jau nuo mažens jis uždarbiavo, pardavinėdamas laikraščius. Dėl neturto turėjo nutraukti pradžios mokyklą ir eiti į darbą. Tik uoliu skaitymu prasilavino ir rado kelią į negrų intelektualų tarpą. Pamėgęs teatrą, jis pradėjo rašyti tuo klausimu kiekvieną savaitę į Niujorko laikraštį "Amsterdam News".

     Jį sudomino katalikų sąjūdis, kovojąs dėl geresnio sugyvenimo tarp įvairių rasių. Jis pats, dar nebūdamas katalikas, jau 1936 m. įsijungė į Katalikų Tarprasinės Tarybos leidžiamo laikraščio "Interracial Review" redakciją. 1946 m. tapo "America" žurnalo dramos kritikas. Jo raštai yra spausdinami daugelio žurnalų. Jis yra kviečiamas skaityti paskaitų ir sakyti kalbų per radiją apie dramą, negrų kultūrą ir istoriją.

     Savo gyvenimo istoriją jis pasipasakoja straipsnyje "It's Safer Inside", išspausdintame kolektyviniame veikale "Where Dwellest Thou". Čia jis prisimena, kad buvo išauklėtas protestantizme. Jo tėvai buvo baptistai, prižiūrėjo, kad sūnus jau nuo pat mažens lankytų religines sekmadienio pamokas. Tėvai mirė, jam tebesant 10 m. amžiaus.

     Nuo mažens jis jautriai pergyveno tą išskyrimą, kurį turėjo patirti negrai: jų neįsileisdavo į daugelį kino teatrų, jie negalėdavo gauti valgyti padoresniame restorane, negalėdavo net Coca-Cola nusipirkti kitur, kaip tik negrų kvartaluose. Jam augant, buvo skaudu jausti, kad žmonių prietarai verčia negrus gyventi specialiose zonose, imtis tik sunkių ir atstumiančių darbų.

Materialistinėje laiko srovėje

     Jis pasiryžo vykti į Niujorką, kur atmosfera atrodė skaidresnė. Čia jam padėjo negrų jaunimo organizacijos, ir per keletą savaičių jis visiškai pasijuto kaip namie. Jo draugai Niujorke, kaip ir jis pats, buvo prisigėrę materialistinių pažiūrų ir nebuvo linkę plaukti prieš tokią laiko srovę. Vis dėlto Zolos veikalų skaitymas atkreipė jo dėmesį į tai, kad ši srovė plaukia klaidinga kryptimi ir gali nuvesti į civilizacijos griuvėsius. Lewis paėmė skaityti Zolos knygą, vardu "Liurdas". Nors Zola buvo ateistas, bet vis dėlto nuoširdus rašytojas, kurs stengėsi žmogų pilnai atvaizduoti. Tame veikale aprašomas kunigas Pierre ir invalidė mergaitė Marie, vežama prie stebuklingojo Liurdo šaltinio. Pats Lewis rašo, kad "Pierre ir Marie buvo pirmieji katalikai, kuriuos aš kada nors sutikau ir kurie bent dalinai padėjo man suprasti, ką katalikų tikėjimas gali reikšti žmogaus gyvenime; visą metų eilę tie knygos charakteriai buvo vieninteliai mano pažinti katalikai."

     Tiesa, katalikų jis buvo matęs ir seniau, bet jie nedarė jam įspūdžio:

     — Aš buvau matęs tūkstančius katalikų, bendravau su tūkstančiais jų tose vietose, kur gyvenau ir dirbau; aš gimiau ir jaunystėje daugiausia gyvenau mieste, kur buvo didelis katalikų gyventojų skaičius; keletą metų gyvenau apylinkėje, kur buvau vienintelis vaikas, neinąs Mišių klausyti. Tačiau daugumos katalikų elgesyje aš nieko nemačiau, kas juos skirtų nuo protestantų ar net nuo paslaptingų masonų.

     Lewis prisipažįsta, kad net ir Renano raštų skaitymas jam turėjo teigiamą įtaką — tas rašytojas perteikė simpatingą žmogiškąją Išganytojo pusę, aprašydamas Kristaus gyvenimą. Renano sukurtas išmintingo, gailestingo, kilnaus Jėzau paveikslas, tiesa, ne Atpirkėjo, vis dėlto pagyvino jo susidomėjimą evangelijomis. Jis vėl pradėjo skaityti šv. Raštą, daugiausia domėdamasis literatūriniu grožiu ir istorine verte.

     — Mano smegenis skalavo visokios rūšies materialistai ir netikintieji, pvz., Darwin, Haeckel, Lester Ward, o net ir toki priešreliginiai neūžaugos kaip Ingersoll, tačiau Renanas mane įtikino, kad šv. Raštas, net jeigu ir nebūtų Dievo žodis, yra gera literatūra ir vertinga istorija.

Paruošta širdis

     Netrukus po to Lewis sutiko James Randolph, kurio brolį, pasižymėjusį darbo unijų veikime, jis pažinojo jau daug metų. James buvo metodistas, jo tėvas buvo tos sektos dvasiškis, tačiau pats James buvo pamilęs katalikybę. Jis ir savo draugą Lewis pradėjo vesti į Mišias ir vedžiotis po bažnyčias net šiokiadieniais. Lewis pastebėjo, kad katalikų bažnyčiose, ne taip kaip protestantų, vis kas nors meldžiasi. Maldą jis buvo įpratęs vertinti jau iš Zolos ir Renano raštų. Dabar jis pradėjo labiau gerbti kunigus, vienuolius, o taip pat ir kitų tikybų dvasiškius bei pasauliečius. James jo nepadarė kataliku, nes pats staiga mirė, nespėjęs pasikrikštyti, tačiau anksčiau minėti skaitymai ir miręs draugas James vis dėlto jau buvo paruošę jo širdį. Tada jis lyg jautėsi esąs dvasinis atsiskyrėlis: palaipsniui jis buvo atsikratęs klaidingų moderniojo pasaulio vertybių ir tuštybių, tačiau dar nebuvo priėmęs tikybos tiesų.

Kaip gyveno, taip ir mirė

Pastovus dorybių ugdyme

 

     Bekovodamas dėl negrų teisių, Lewis susipažino ir susidomėjo Katalikų Tarprasine Taryba Niujorke. Čia jis sutiko mokytą jėzuitą LaFarge ir antrą įtakingą kataliką George Hunton, minėtos tarybos sekretorių. Juodu trumpai jam nupasakojo katalikų liniją rasių problemose. Minėtoji taryba leido žurnalą "Interracial Review". Jo redaktorius Hunton norėjo surasti asmenį, kurs galėtų rašyti teatro klausimais. Draugo patartas, jis ir pasikvietė Lewis. Laikraščio reikalams vadovavęs tėvas LaFarge naujam bendradarbiui paaiškino, kad jisai turi laisvę rašyti, apie ką randa reikalinga: ir apie negrus ir apie baltuosius scenoje. Tokia laisvė ir pasitikėjimas jį maloniai nustebino.

     Lewis, besikalbėdamas su LaFarge ir Hunton, susipažino su jų simpatingomis pažiūromis rasių klausimu, o taip pat su jų įsitikinimais kitais žmonijos klausimais ir su jų pažiūra į visatą. Lewis išėjo iš jų raštinės su jausmu, kad sutiko dvi aukštos kultūros asmenybes. Tai sužadino jo susidomė-jimą Katalikų Tarprasiniu sąjūdžiu.

     Taip jis praleido ištisus metus, drauge dirbdamas su tais nuoširdžiais katalikais. Beveik nė vienas iš jų nekalbėjo apie katalikybę, būdami labai užsiėmę tarprasinio socialinio teisingumo ugdymu. Tik vieną kartą pripuolamai apie tai užsiminė tėvas LaFarge, bet Lewis jam atsakė, kad nėra dar pasiruošęs galutiniam sprendimui.

Nulėmė pavyzdys

     Praslinko metai, ir Lewis apsisprendė. Kaip jis pats sako, viską nulėmė stebėjimas katalikų, dirbančių Tarpra-sinėje Taryboje ir besistengiančių sekti Kristų. Toliau jis taip pasakoja:

     —    Žiūrėdamas atgal į savo vingiuotą kelionę, vedančią į Bažnyčią, kur tarpais aš buvau padedamas, kaip Chesterton sako, netikinčiųjų liudijimo, atsimenu tėvo LaFarge posakį, kad Šventoji Dvasia turėjo su manimi sunkų darbą...

     Tačiau pagaliau buvo apsispręsta, ir jis tapo kataliku, savo žingsnį apibūdindamas trumpais žodžiais:

     —    Dievo malonės dėka štai aš esu savo Tėvo namuose, jausdamas lyg aš čia visada priklausiau.