Spausdinti

*  *  *

PRANAS JOGA

AČIOJE Šv. Rašto pradžioje aprašoma, jog Dievas, sutvėręs vyrą ir moterį, siuntė juos į žemę, liepdamas — "augti, daugintis ir pripildyti žemę" (Gen. 1, 28). Kristus tai patvirtino sakydamas: "Žmogus paliks tėvą ir motiną ir laikysis moters, ir du bus vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria" (Mato 19, 5-6). Tuo Kristus nusakė pagrindinius vedybų reikalavimus: vedybos galimos tik tarp vyro ir moters, kurie laisva valia pasižada visą gyvenimą kartu gyventi ir auginti šeimą.

     Kasdieniniame gyvenime kartas nuo karto iškyla klausimas, ar vedybos gali būti panaikinamos? Atsakymas yra tik vienas — vedybos yra nenutraukiamas ryšys. Jei kada nors bažnytinis teismas, po ilgo ir atsargaus tyrinėjimo, paskelbia vedybas negaliojančiom, tai reiškia, jog vedybų iš viso nebuvo. Šiame straipsnelyje bus stengiamasi labai trumpai supažindinti skaitytojus su aplinkybėmis, kurios vedybas padaro neleistinom arba negaliojančiom.

     Pirmoji kliūčių rūšis vedybas padaro neleistinom, tačiau anksčiau sudarytų vedybų nepanaikina. Iš tokių kliūčių pažymėtina: apžadai, teisinė giminystė ir religijos skirtumai.

 

Šv. Kazimieras pralenkia šventumu savo brolius

Šv. Kazimieras su Marijos pagalba nugali visas pagundas

     Kiekvienas žmogus viešai ar privačiai gali padaryti laikinus ar amžinus apžadus atlikti darbus ar veiksmus, kurie skirti didesnei Dievo garbei. Apžadai turi būti padaryti laisva valia ir protingai apgalvojus. Jų tikslas gali būti įvairus: gyventi skaistybėje, daryti gerus darbus.

     Vedybine kliūtimi laikomi tik tie apžadai, kurie savo prigimtimi yra priešingi šeimos paskirčiai. Čia priskaitomi apžadai gyventi skaistybėje, vengiant bet kokių veiksmų, kurie surišti su lytiniu pasitenkinimu, priimti aukštesniuosius šventimus ar įstoti į vienuolyną.

     Laikinieji apžadai baigiasi, kai nustatytas laikas praeina. Sąlyginiai apžadai netenka savo reikšmės, jei nustatytos sąlygos neįvyksta. Nuo paprastųjų apžadų gali dispensuoti vietos vyskupas. Tačiau jei asmuo, būdamas 18 metų, laisva valia be jokių sąlygų pasižada visą amžių gyventi skaistybėje arba įstoti į vienuolyną, tada dispensas duodamas Šv. Sosto Romoje.

     Teisinė giminystė, atsiradus įsūnijimo - įdukrinimo keliu, yra tvarkoma valstybiniais įstatymais, prie kurių Bažnyčia prisitaiko. Tačiau iš praktikos žinome, jog įsūnintas asmuo auga šeimoje ir yra laikomas lyg būtų kilęs iš kraujo giminystės. Todėl vedybos yra retos, nes jaučiamas nepatogumas.

     Tikybos skirtumu suprantama, kai vienas asmuo yra katalikas, o kitas krikščionis, priklausąs kuriai nors sektai. Kataliku skaitomas kiekvienas asmuo, kuris buvo katalikiškai pakrikštytas, nors jis dabar formaliai nebepriklausytų Bažnyčiai. Nekataliku laikomas kiekvienas, kuris nuo pat gimimo priklausė kokiai nors sektai arba, būdamas kataliku, formaliai atsiskyrė nuo Bažnyčios ir prisijungė prie bet kurios sektos. Čia reikia pažymėti, jog tie, kurie jokios religijos nepripažįsta, yra įskaitomi į kitą grupę, apie kurią bus kalbama vėliau.

     Katalikų Bažnyčia griežtai priešinasi mišriom vedybom, nes vedybų pobūdis reikalauja, kad visos materialinės ir dvasinės gėrybės šeimoje būtų bendros. Ši mintis daugeliu atvejų yra pabrėžta Šv. Rašte. Pagaliau pats vedybų sakramentinis pobūdis reikalauja, kad abi pusės būtų katalikai ir vienodai įvertintų vedybinį gyvenimą. Mišrioje šeimoje susidaro pavojus katalikiškai pusei, nes kartais ir nenorint susidaro sunkumų atlikti kasdieninę maldos praktiką, pasninką, pamaldų lankymą, sakramentų priėmimą. Vaikų auklėjimas yra apsunkintas, nes tėvų pavyzdys vaikams yra nesuprantamas. Sakysime, vaikai siunčiami į pamaldas, kai vienas iš tėvų visai nelanko pamaldų arba eina į kitos tikybos pamaldas. Vaikui kyla klausimas, ar jo lankoma bažnyčia yra tikra, ar gal kita geresnė. Vedybos katalikui yra amžinas ir neišardomas ryšys, kai tuo tarpu nekatalikui gali būti tik laikinas dalykas. Taip gimsta neištikimybė ir skyrybos.

     Bažnyčia, rūpindamasi savo narių gerove, dispensą duoda labai nenoriai. Prieš gaunant dispensą, reikia pasirašyti raštą, kad vaikai bus auklėjami katalikiškai. Jei būtų koks slaptas susitarimas, kad bent vienas vaikas bus auklėjamas nekatalikiškai, tai tada dispensas netenka reikšmės, ir susitarime dalyvaująs katalikas yra baudžiamas ekskomunika. Ta pati bausmė yra taikoma katalikui, jei jis savo duotą raštišką pasižadėjimą vėliau sulaužo.

     Be suminėtų kliūčių yra visa eilė kitų, kurios vedybas padaro ne tik neleistinom, bet ir negaliojančiom. Kitaip tariant, esant tam tikrom kliūtim, tikrų vedybų visai nėra, nors iš šalies žiūrint atrodytų, kad jos egzistuoja. Pirmoje eilėje vyras ir moteris turi pilnai suprasti, kas yra vedybos ir kokios jų pareigos. Tam reikalingas fizinis ir dvasinis subrendimas. Priešingai rytiečių papročiams. Katalikų Bažnyčia neleidžia vaikų vedybų, nes jie yra nepajėgūs išpildyti paties pagrindinio vedybų tikslo — vaikų gimdymo ir auginimo. Vaikystės amžių berniukai baigia apie 14 metus, o mergaitės apie 12 metus. Bažnyčia yra nustačiusi amžiaus ribą: vyrams — 16 metų, o mergaitėms — 14 metų. Valstybiniai įstatymai taip pat tvarko vedybinį amžių. Moterystės ryšys, padarytas prieš Bažnyčios nustatytą amžių, nėra jokios vedybos ir jos netampa galiojančiom, nė sulaukus nustatyto amžiaus. Ši vedybinė kliūtis yra pašalinama dviem būdais: sulaukiant reikiamo amžiaus arba dispensu. Dispensas duodamas labai sunkiai, ypač kur krašto papročiai nepripažįsta jaunamečių vedybų. Pažymėtina, kad šiltuose kraštuose jaunuoliai fiziniai anksčiau subręsta negu šalto klimato juostoje.

     Kita priežastis, kuri padaro vedybas negaliojančiom, yra lytinis nepajėgumas. Tai reiškia, kad kuri nors viena pusė arba abi pusės yra fiziniai nepajėgios atlikti lytinio veiksmo. Ši kliūtis turi būti prieš vedybas, bet ne vedybinio gyvenimo metu atsiradus. Taip pat turi būti kliūtis, kuri yra nepašalinama medicinos keliu arba su labai dideliu pavojumi gyvybei. Šiuo metu vis labiau reklamuojamas dirbtinis apvaisinimas yra neleistinas, todėl šios vedybinės kliūties nepašalina. Šioje vietoje pravartu priminti, jog reikia skirti fizinį nepajėgumą nuo nevaisingumo. Nevaisingumas nėra kliūtis vedyboms, nes Bažnyčia leidžia vedybas tarp vyresnio amžiaus asmenų, kurie jau negali turėti vaikų.

     Trečioji kliūtis yra esamas vedybinis ryšys. Vedybų nesuardomumas yra paties Dievo duotas įsakymas. Jei Senajame Testamente randame minint daugpatystę, tai Naujajame Testamente pats Kristus atstatė šeimos nesuardomumą (Mato 19, 3-12). Vedybos prasideda neatšaukiamu susitarimu, kai vyras ir moteris prisiekia, jog priklausys vienas kitam. Susitarimas galioja iki vieno kurio mirties. Moteris priklauso vyrui ir vyras moteriai. Didžiausias neteisingumas padaromas, kai priesaika sulaužoma. Padaromas nusikaltimas prieš Dievą, šeimą ir visuomenę. Šeimos nesuardomumo klausimas iškilo ir lietuvių tarpe, kai karo aplinkybės ir nužmogėjusi santvarka išskyrė šeimas. Metai slinko nežinioje ir kai kurių keliai susipynė. Kai kas ėmė galvoti apie naujas vedybas pasiteisindamas, jog per tiek metų nieko negirdėjau, galimas dalykas, kad vyro ar žmonos jau nebėra gyvųjų tarpe. Tačiau spėliojimas neatleidžia nuo ištikimybės priesaikos. Naujos vedybos yra galimos tik tada, kai raštu arba dviejų liudininkų parodymu patvirtinama, jog vienas iš vedusiųjų yra miręs.

     Vedybose yra skiriama du momentai: vienas — formalus, kai liudininkų akivaizdoje prisiekiama ištikimybė, ir kitas — faktiškasis, kai dviejų kūnų susijungimu atbaigiamos vedybos. Šventasis Sostas gali panaikinti formalų vedybinį ryšį, jei vedybos atliktos tiktai formaliai, bet neatbaigtos. Tam turi būti rimtos priežastys. Iš jų paminėtina vieno arba abiejų apsisprendimas stoti į vienuolyną. Kitas atvejis — kai po formalaus vedybų atlikimo, aplinkybėms susidėjus, išsiskiriama. Taip pat jei šeima sudaroma be dispenso su nekrikštytu, tai tada galima išsiskirti, pasinaudojant vadinama "Šv. Povilo teise".

     Kiekvienas, kuris buvo katalikiškai pakrikštytas, nežiūrint ar vedybų metu jis priklauso Bažnyčiai ar ne, yra skaitomas krikštytu. Nekrikštytu skaitomas kiekvienas, kuris nėra krikštytas vandeniu, visai neatsižvelgiant į jo religinius nusiteikimus. Jei numatomas pavojus kataliko tikėjimui, įeinant į vedybinį gyvenimą su nekrikštytu, tai tuo atveju dieviškuoju įsakymu vedybos yra neleidžiamos. Su dispensu padarytos vedybos tarp krikštyto ir nekrikštyto yra tik formalus susitarimas. Pasikrikštijus antrajai pusei, vedybos tampa sakramentu.

     Vakarų apeigų Bažnyčioje dvasiškių vedybos, pradedant subdijakono šventimais, yra negaliojančios. Rytų apeigų Bažnyčioje vedybos yra leidžiamos, prieš priimant subdijakono šventimus. Jei vedęs asmuo būtų konsekruotas vyskupu, tai tokiu atveju jo žmona privalo stoti į vienuolyną. Aukštesniųjų šventimų kliūtis gali būti pašalinama dispensu. Tačiau jokiu atveju vyskupas negali būti dispensuojamas nuo šventimų, o kunigas gali būti dispensuojamas tik labai retais atvejais, dijakonas ir subdijakonas — kiek dažniau. Nuo žemųjų šventimų gali dispensuoti vyskupas, klebonas ir, mirties pavojuje, nuodėmklausis. Nežiūrint ar vedybos būtų sudarytos civiline tvarka ar prieš kokį nors dvasiškį, jos užtraukia ekskomuniką vyrui ir moteriai, jei ši, žinodama apie šventimus, laisva valia sudarė šeimą. Tokioje šeimoje gimę vaikai yra nelegalūs ir šventvagiški. Vedęs dvasiškis yra baudžiamas pačia didžiausia Bažnyčios bausme — degradavimu. Bet kokios turėtos pareigos vedybomis automatiškai atimamos.

     Vienuolyno amžinieji skaistybės apžadai, padaryti kandidato, turinčio 21 metus amžiaus, prieš tai atlikus laikinuosius apžadus tinkama forma, vedybas padaro negaliojančiom. Nuo amžinųjų skaistybės apžadų gali dispensuoti Šventasis Sostas, bet tai daro labai nenoriai. Be dispenso sudarytų vedybų pasekmės yra tokios pat, kaip ir sudarytų su aukštesniais šventimais.

     Priešingai senam lietuviškam papročiui parinkti vyrą ar žmoną savo vaikams ir net versti sudaryti šeimą su parinktu asmeniu, vedybos privalo būti sudaromos laisva valia. Vedybos, sudarytos prievarta, esant sunkiai nusigėrus ar kokių svaiginančių vaistų įtakoje, nėra jokios vedybos. Mažiau civilizuotų tautų tarpe susiduriama su žmonų vogimu arba, paėmus į nelaisvę, norima išgauti vedybų sutikimą. Nežiūrint moters nusiteikimų, vedybos bus negaliojančios, iki moteris neturės pilnos laisvės. Taip pat vedybos yra negaliojančios, jei viena kuri pusė arba abi stengiasi vedybas panaikinti skyrybomis arba net žmogžudyste. Vedybos yra negalimos, nežiūrint ar viena ar abi pusės žinojo apie sąmokslą. Teoretiškai ši kliūtis gali būti dispensuojama, bet praktiškai Bažnyčia niekad neduoda dispenso, kur yra pasikėsinta prieš kito gyvybę.

     Žmonėms yra prigimta, jog tarp tos pačios šeimos narių yra išugdomas natūralus gėdos jausmas ir tuo pačiu erotinė meilė labai retai tepasireiškia tarp tos pačios šeimos narių. Kraujo giminystės vedybos veda į išsigimimą. Bažnyčia neleidžia vedybas iki trečios kartos. Šalia kraujo giminystės dar yra giminystė, įsigyjama vedybų keliu. Šioje giminystėje vedybos neleidžiamos iki antros kartos. Pagaliau yra dvasinė giminystė, kuri atsiranda tarp krikšto tėvų ir krikštijamojo. Trumpai tariant, giminystės klausimas yra platus ir komplikuotas. Jo šio straipsnelio rėmuose neįmanoma paliesti. Kai kurios kliūtys gali būti dispensuojamos. Tačiau reikia pastebėti, jog dispenso procedūra kartais yra gana ilga. Bažnyčia, prieš skelbdama sprendimus, atsargiai ištyrinėja visas aplinkybes ir tik tada taria savo galutinį sprendimą. Kai kada, iš šalies žiūrint, atrodo vienaip, ir nereikia nustebti, kad Bažnyčios sprendimai kartais gali atrodyti kitaip. Bažnytinė teisė vedybas traktuoja lygiai taip pat turtingo, kaip ir beturčio; kaip kilmingojo, taip ir paprasto, nes moterystės sakramentas yra paties Kristaus įsteigtas ir yra lygus visiems. Gyvenime arba literatūroje pasireiškiąs kriticizmas, jog turtingiesiems vedybų atžvilgiu yra taikomos lengvatos, neturi jokio pagrindo.