Spausdinti

ZENONAS IVINSKIS

XIII. Katalikų tikėjimo stiprinimas Lietuvoje

IETUVIUS pakrikštijus Vilniuje 1387 metais, dar reikėjo sudaryti visą bažnytinę organizaciją. Skelbdamas jauną katalikybę valstybės tikėjimu, Jogaila stengėsi ją apsaugoti nuo žymiai senesnės stačiatikybės, kuri buvo įsigalėjusi rytinėje Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos dalyje ir čia turėjo savo tradicijas. Ne tik didelė Lietuvos valstybės gyventojų dalis buvo stačiatikių tikėjimo, bet daugelis kunigaikščių, valdydami žemės sritis rusų kraštuose, čia priimdavo vietinių gyventojų tikėjimą. Ir Jogailos motina Julijona Tveriškė, kaip ir vyresnieji broliai, buvo stačiatikiai.

     Šitokioje religinėje padėtyje turėjo būti padaryti reikšmingi žygiai, kad lotyniškasis krikštas rastų Lietuvoje gerą dirvą ir galėtų prigyti. Tad yra suprantama, dėl ko Jogaila 1387 metų vasario 22 dieną išleido dar vieną dokumentą, kuriuo aiškiai uždraudė naujakrikščiams lietuviams vesti ruses ir tekėti už ruso, kol rusiškoji pusė nepriims katalikų tikėjimo. Dokumente buvo aiškiai pažymėta, kad jeigu kas anksčiau būtų vedęs rusę ar lietuvaitė būtų ištekėjusi už ruso, turi sugrįžti katalikybėn. Šiam įsakymui vykdyti gali būti vartojamos net kūniškos bausmės. Šitame akte Jogaila pabrėžė, kad jo broliams kunigaikščiams ir visiems Lietuvos didikams sutinkant, jis esąs įsipareigojęs visus lietuvių tautos gyventojus, kokios sektos jie bebūtų, "patraukti, pašaukti, net jėga priversti" paklusti katalikų tikėjimui ir Romos Bažnyčiai.

 


Šv. Kazimieras mąsto apie Kristaus kančia

Šv. Kazimiero mintys nuolat danguje

     Lotynišką krikštą padarydamas privalomu, privilegijuodamas katalikus bajorus, drausdamas mišrias moterystes, vėliau Horodlėje suteikdamas herbus tik katalikams didikams, Jogaila stengėsi lietuvius ištraukti iš rusų stačiatikių įtakos. Tokiais reikšmingais potvarkiais ir žygiais Lietuvos valstybėje etnografinis lietuvių elementas buvo apsaugotas nuo rytinių slavų. Užkertant kelią stačiatikybei, tuo pat buvo padarytas pylimas ir prieš rusinimą. Reikia atsiminti, kad XIX amžiuje lietuvius nuo visokiais būdais organizuojamo rusinimo kaip tik labai stipriai saugojo lotyniškasis krikštas. Ir vyskupui Valančiui kova prieš maskolius kaip tik labiausiai sekėsi todėl, kad jis į žmonių galvas įkalė saugotis klaidingos "vieros", t. y. pravoslavijos.

     1387 metais lietuvių tauta galutinai buvo ištraukta iš rytų įtakos ir labiau surišta su vakarais. Krikštas buvo pirmoji stipri grandinė, kuri Lietuvą jungė su Vakarų Europa. Bet atliktasis Lietuvos krikštijimo darbas dar buvo reikalingas aukščiausios Bažnyčios valdžios patvirtinimo. Tačiau prasidėjo trukdymai ir, kaip reikėjo laukti, didžiausias kliūtis statė kryžiuočiai, savo žygiais trukdydami Jogailai išvykti iš Lietuvos Krokuvon karūnuotis. Nuo 1385 m. jie vis dažniau pradėjo puldinėti Lietuvą. Vėliau buvo kalbama, kad ordinas plėšęs ir naikinęs lietuvių bažnyčias.

     Kovoti prieš Jogailą kryžiuočiams padėjo ir Habsburgai, iškeldami bylą dėl Jadvygos moterystės su jos pirmuoju sužadėtiniu Vilhelmu. Vienas Jogailos pasiuntinys, vykstąs į Romą su pranešimu, buvo sulaikytas Habsburgų žemėse ir įmestas į kalėjimą. O taip pat ir Romoje pirmajam Jogailos pasiuntiniui, Poznanės vyskupui Dobrogostui, kai 1388 m. jis pranešė apie tai, kas buvo padaryta Lietuvoje, tebuvo pradžioje duoti tik labai atsargūs įgaliojimai. Dobrogostui buvo pavesta patvirtinti vyskupijos įsteigimą ir jai surašytus dovanojimus, jeigu viskas pasirodytų tikra. Ištyręs visą padėtį, Dobrogostas turėjo iš Vilniaus vyskupo Andriaus Vasilos paimti popiežiaus vardu priesaiką. Kryžiuočių propaganda buvo padariusi tam tikrą įtaką. Vakarų Europai lietuviai buvo pristatomi fiktyviais, netikrais krikščionimis, o Romoje vokiečių ordino atstovas nesiliovė veikęs prieš naujai pakrikštytą Lietuvą. Tačiau čia jo pastangos neturėjo pasisekimo. Kai Dobrogostas buvo padaręs viską, kas jam buvo pavesta, kai jis įkūrė Vilniaus vyskupijos kapitulą su dešimčia kanauninkų, pats popiežius Urbonas VI 1389 m. balandžio 19 d. karštais žodžiais pareiškė savo pripažinimą. Jis sakėsi, kad iki tol todėl nerašęs Jogailai, kad nebuvę pasiųsta pasiuntinio, kuris būtų pranešęs apie krikščioninimo darbą Lietuvoje. Tokiu būdu Lietuva oficialiai tapo pripažinta katalikišku kraštu, ir kryžiaus karų šauksmas savaime turėjo nutilti, nors kryžiuočiai iki pat Tannenbergo kautynių vis krikščioniškajai Europai pristatydavo lietuvius kaip pavojingus rytų saracėnus. Saracėnais tada buvo vadinami krikščionybės priešai turkai, prieš kuriuos Palestinoje du šimtmečius vyko kryžiaus karai. Bet visa tai greitai pasibaigė, ir Lietuva tapo tvirta katalikybės atrama rytų Europoje, toliausiai įterpta tarp plačių stačiatikių ir protestantų plotų.

     Neseniai Vilniuje išleistoje Tarybinės Lietuvos istorijoje katalikybės įvedimas Lietuvoje yra atvaizduotas įprastais posakiais, turinčiais įrodyti tik tai, kas tinka komunistinei propagandai. Jau vien tik Lietuvos kultūrinį vystymąsi sekant, kiekvienas turi pripažinti, kad katalikybės įvedimas Lietuvoje reiškė didelį žingsnį pirmyn. Lietuvon atėjusios lotyniškosios Bažnyčios formos buvo tampriai surištos su Vakarų kultūra. Juk ilgus šimtmečius viduriniais amžiais Bažnyčios ir kultūros sąvokos beveik sutapo. Argi krikščionybės įvedimas ir tuo būdu pagonio ištraukimas iš gamtos reiškinių vergijos turėjo reikšti jo išnaudojimą? Juk su krikščionybe Lietuvon atėjo ir mokyklos, raštas bei spausdintos knygos. Visiems yra žinoma, kad Vakaruose ilgą laiką vienuolynai buvo vieninteliai mokslo židiniai, kur ne tik buvo vedamos kronikos, surašomi arba kantriai perrašinėjami šventųjų gyvenimai ir kitos religinio pobūdžio knygos. Vienuolynuose gimė ir to meto poezija bei dailioji literatūra, iš vienuolynų ėjo visas švietimas. Prie vienuolynų ir bažnyčių būdavo organizuojamos mokyklos. Raštingi žmonės paprastai tada būdavo tik vienuoliai ir dvasiškiai. Vienuolynuose ir bažnyčiose, kurios buvo viso ano meto žmogaus religinio gyvenimo ašis, kaupėsi ir meno turtai. Tad šitoji Vakarų Europos, t. y. lotyniškoji, krikščionybė, tapusi vidurinių amžių civilizacijos nešėja, su krikščionybės įvedimu turėjo tapti ir Lietuvoje naujas krikščioniškosios kultūros veiksnys.

     Žinoma, lietuviai jau nuo Mindaugo laikų šiek tiek bendravo su Vakarais, tačiau galutinai įvestas lotyniškasis krikštas turėjo lietuvių tautą dar labiau surišti su Vakarų kultūra ir nedavė įsigalėti bizantiškojo stiliaus rusų kultūrai. Pagoniškajame laikotarpyje, kai ištisos kartos vedė egzistencijos kovą su kryžiuočiais, lietuvių kultūra buvo nuėjusi grynai militarine kryptimi. Ją atvaizdavo sumaniai įrengtos pilys, geras apginklavimas, po vandeniu padaryti kūlgrindų keliai ir t. t. Kai kraštas buvo virtęs nuolatinio karo stovykla, nė tie energingieji valdovai, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, negalėjo atsidėti ramiam kultūros darbui. Visa tai labai pasikeitė su katalikybės įvedimu. Tad katalikybės nuopelnai lietuvių tautai tikrai yra dideli.

XIV. Medininku arba Žemaičiu vyskupijos įkūrimas

     Lietuvos sostinėje įkūrus vyskupiją, Lietuva jau oficialiai skaitėsi katalikiška, bet vis dėlto Žemaičių kunigaikštijoje, kuri ilgai naudojosi atskiromis Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijomis, atskira vyskupija tebuvo įkurta tik po 30 metų, t. y. 1417 m. Ilgai ji buvo vadinama Medininkų vyskupija, nes tokiu vardu buvo vietovė prie Varnių, kitoje Varnalės upės pusėje. Medininkų arba Žemaičių vyskupijos įkūrimas yra atskiras ir įdomus Lietuvos krikščioninimo epizodas. Tai bus, tur būt, vienintelė Bažnyčios istorijoje vyskupija, kuriai davė pradžią Bažnyčios susirinkimas, sušauktas Konstancoje, prie Bodeno ežero. Tai vyskupijai teko ypatingas vaidmuo ilgiau negu penkis šimtmečius. Medininkų vyskupija (Dioecesis Mednicensis), Romos Kurijos raštuose nuo 18-jo amžiaus vadinama Žemaičių vyskupija (Dioecesis Samogitiensis), buvo žymiai lietuviškesnė už Vilniaus vyskupiją ir savo tikinčiaisiais ir ganytojais, kurių ji turėjo 40. Devynioliktame amžiuje, prie Žemaičių vyskupijos priskyrus daug aukštaičių parapijų, ji apėmė didžiausią lietuvių tautos dalį. Jai priklausė ir Kuršas. Tad vysk. Valančius valdė bent vieną milijoną katalikų. Net 1926 m., kuriant Lietuvos bažnytinę provinciją, kai Žemaičių vyskupija tapo padalinta į Kaimo, Telšių ir Panevėžio vyskupijas, kiekvienai jų teko nuo 9 iki 13 dekanatų su trimis ar keturiais šimtais tūkstančių tikinčiųjų.

     Pažvelkime, kokia yra buvusi tos istoriškos vyskupijos pradžia. Į Žemaitiją krikšto reikalais atvyko Vytautas ir Jogaila tik 1413 metų rudenį. Po Tannenbergo laimėjimo Tomo taika tas kraštas tebuvo pripažintas Jogailai ir Vytautui tik iki jųdviejų mirties. Tačiau juodu pasiryžo tą žemę stipriau sujungti krikščionybės ryšiais su visa kita Lietuva, juo labiau, kad su kryžiuočiais įsiliepsnojo karštas ginčas ne tik dėl Žemaičių priklausomybės, bet ir dėl jų sienų. Dlugošas vėl gana plačiai aprašo, kaip minėtieji valdovai, atplaukę Nemunu ir Dubysa į Žemaičių gilumą, čia įsakė kirsti šventuosius miškus ir užgesinti amžinąją ugnį. Ir čia buvo dalinamos dovanos. Vadinasi, buvo pakartota tai, kas kitados daryta Vilniuje. Lietuvos didieji kunigaikščiai žmonėms kalbėjo lietuviškai ir aiškino naują religiją. Toks aiškinimas, be abejo, tereiškė įsakymą priimti tokį tikėjimą, kokį juodu išpažino. Krikštijimas užtruko tik kelias dienas, nes kunigaikščiai atplaukė į Žemaitiją lapkričio 12 d., o lapkričio 19 d. jau buvo Trakuose. Žinoma, Žemaitijoje galėjo krikštijimo darbą toliau tęsti jau lietuviškai pramokusieji kunigai, atvykę iš Vilniaus. Bet šitoks trumpas Lietuvos kunigaikščių pasirodymas buvo daugiau politinis mostas, nes tada dar reikėjo apginti Žemaičių priklausomybę Lietuvai.

     Reikėjo imtis įvairių žygių, kurie privestų prie laimingo susipainiojusių teisių išsprendimo. Kitados imperatorius Fridrichas II buvo kryžiuočiams dovanojęs visas pagonių žemes, kurias jie užkariaus. Kai Lietuva dabar jau savo valia tapo katalikiška, kryžiuočių privilegijos turėjo nustoti galios. Lietuvos kunigaikščių prašymu popiežius Jonas XXIII (jis buvo netikras popiežius! Red.) jas ir panaikino Lietuvos valstybės plotuose. Jo delegatas Prūsuose išgavo iš abiejų besivaidijančių pusių pažadą, kad ginčą jos paves spręsti Konstancos bažnytiniam susirinkimui. Šis susirinkimas ir suvaidino reikšmingą vaidmenį Žemaičių krikšto istorijoje.

Jogailai ir Vytautui labai rūpėjo į savo pusę palenkti bažnytinio susirinkimo nuomonę. Juodu rūpestingai sudarė bendrą delegaciją, kurioje dalyvavo Gniezno arkivyskupas Traba, Krokuvos universiteto rektorius Paulius Vladimiri ir eilė profesorių. Siekdama pakirsti pačius ordino egzistencijos pagrindus, šitoji delegacija 1415 m. liepos 5 d. posėdyje stipriai savo rašte atakavo kryžiuočius. Ji dėstė, jog negalima pagonims skelbti karo krikšto reikalu, "nes krikštas yra laisvos valios ir Dievo malonės dalykas". Kryžiuočiai lietuvius atgrasę nuo krikšto ir trukdę pradėtą Žemaičių krikščioni-nimą. Įspūdžiui sustiprinti Vytautas 1415 m. lapkričio mėn. į Konstancą atsiuntė šešiasdešimt jau pakrikštytų žemaičių. Delegacijai vadovavo du Vytauto didikai: Jurgis Gedagaudas ir Jurgis Galminas, o taip pat ir Vytauto sekretorius Nikalojus Sapienskis. Delegacija, atvykusi iš tolimo ir beveik nežinomo krašto, labai sudomino susirinkimą. Delegacija susirinkimui pateikė ilgą skundą prieš ordiną, vadinamą "Proposicio Samaytarum". Gana vaizdžiai, nevengiant ir perdėjimų, buvo išdėstytos kryžiuočių skriaudos žemaičiams, buvo papasakotos visokios jų nedorybės, įjungiant faktus iš 1404-1409 metų, kai kryžiuočiai visą penkmetį valdė Žemaitiją. Buvo pabrėžtas ordino godumas ir žiaurumas.

     Čia pacituosime vieną posmelį, kuris turėjo parodyti, dėl ko žemaičiai ilgai nepriėmė krikšto: "Pažiūrėkime, kaip jie išmokė tikėjimo tiesų tuos, kuriuos seniai yra nukariavę. Juos laiko kietoje vergijoje ir varinėja prie sunkiausių darbų. Prūsai, kad ir krikštyti, labai maža ką težino apie krikščionių tikėjimą... Kai riteriai rengia žygius į svetimus kraštus, pirma kraujo lieti jie siunčia prūsus, taip išmokytus žudyti, deginti ir kitokių nedorybių, kad už juos nėra žiauresnių barbarų.." Kitoje žemaičių skundo vietoje skaitome: "Kryžiuočiai mus sunkiausiai spaudė, reikalaudami kasmet mūsų sūnų užstato. O kai atsisakydavome duoti dėl to, kad jau pirmiau jie turėjo paimtų įkaitų, tada jie be jokio pasigailėjimo pagrobdavo mūsų žmonas, nepasitenkindami tuo, kad jau jie turėjo paėmę įkaitais du šimtu mūsų vaikų. Tris žymius bajorus su dviem moterims sudegino, kitus su moterimis išvarė į Prūsus, mūsų dukteris ir seseris išniekino, nesidrovėdami kryžiaus ženklo..."

     Baigę prieš ordiną savo graudų apkaltinimą, kuris susirinkimui padarė didelį įspūdį. Žemaičių delegatai pridėjo šį prašymą: "Įgalioti Jogailą ir Vytautą, kad juodu atvyktų į Žemaitiją, pasiėmę Vilniaus vyskupą Petrą ir Lvovo arkivyskupą Joną, ir mus pakrikštytų, pastatytų mūsų krašte katedrą ir bažnyčią". Nors ordinas savo taip pat ilgame atsakyme bandė griauti Žemaičių ir Lietuvos valdovų priekaištus, vis dėlto Konstancos susirinkimas paklausė Vytauto, Jogailos ir Žemaičių prašymo, duodamas plačius įgaliojimus Vilniaus ir Lvovo vyskupams, kurie 1417 m. rugpiūčio mėnesį atvyko į Lietuvą. Juos pasitiko gausus aukštųjų bajorų būrys. O Kaune laukė pats Vytautas, kuris drauge su jais vyko į Žemaitiją. Jie ir įkūrė istoriškąją Medininkų vyskupiją.

 


 

Prašykime Dievą suteikti mums drauge su širdies meile ir tą dvasios meilę, kad būtume labiau linkę priimti kito žodį negu jį atmesti.

Prašykime, kad per žmogaus kalbos ir minties išraiškos netobulumus mokėtume pasiekti patį židinio centrą, kurs sukūrė ir mintį ir žodi.

Prašykime, kad, tarpininkaujant šiai dvasios meilei, išmoktume išeiti iš savęs ir pasiektume kitų šviesą, kad pasisemtume idėjinėse kovose jėgos iš tiesos, kuriai esame priešingi ir kurios mums trūksta.

P. G r a t r y