Spausdinti

Juozas Vaišnys, S. J.

A NIGHT TO REMEMBER

     Kai Senojo Testamento žmogus išmoko statyti namus, sugalvojo pastatyti Babelio bokštą, kuris siektų patį dangų. Tas naivusis žmogus manė, kad tada jis nebus priklausomas nuo Dievo — galės įlipti į dangų, kada jam patiks. Negudriau pasielgė ir dvidešimtojo amžiaus žmogus, kuris, išmokęs statyti didžiulius laivus, pasigamino 47 tūkstančių tonų “Titanic” ir, išdidžiai taręs, kad “nė pats Dievas negalėtų šio laivo paskandinti”, išsiruošė į pirmąją, bet, deja, ir į paskutiniąją kelionę iš Anglijos į Ameriką. Laive buvo apie trys tūkstančiai žmonių, kurie nerūpestingai linksminosi, šoko ir gėrė, net nesapnuodami, kad jiems galėtų grėsti koks nors pavojus, plaukiant “nenuskandinamu” milžinu. Bet tas milžinas, tas žmonijos pasididžiavimas, po kelių prabangiškos kelionės dienų 1912 m. balandžio 12 d. naktį nugarmėjo į Atlanto dugną su didesne dalimi keleivių ir beveik su visa laivo įgula. Tai buvo baisi naktis, kurios žmonija dar ilgai neužmirš. Tai buvo skaudi, bet užtarnauta pamoka išdidžiam dvidešimtojo amžiaus žmogui, per daug pasitikinčiam savo jėgomis.

     Filme “A Night to Remember” šis šiurpus įvykis labai įspūdingai pastatomas žiūrovams prieš akis. Čia nėra jokios fantazijos, jokių išgalvotų scenų, nes dar yra gyvų žmonių, to baisaus įvykio liudininkų. Negalima sakyti, kad čia būtų peršama kokia nors pagrindinė mintis, bet pačiam galvojančiam žiūrovui gali ateiti labai daug minčių. Stebėdamas šią tragediją ir prisimindamas jos priežastis, jis gali pasidaryti labai naudingų išvadų.

Filmas yra anglų gamybos, todėl gal šiek tiek per ryškiai yra sugretintas anglų jūrininkų narsumas ir amerikiečių “šaltumas”, apsileidimas bei nepareigingumas, kai tik už 10 mylių nuo “Titanic” stovėjo įleidęs inkarą amerikiečių laivas “Californian”, bet jo kapitonas ir telegrafistas miegojo, telegrafo aparatas buvo išjungtas, todėl negirdėjo nuolat siunčiamo SOS, nekreipė dėmesio nė į nuolat leidžiamas nuo “Titanic” denio raketas. Jeigu šie šalti amerikiečiai būtų turėję šiek tiek daugiau pareigos jausmo, visi “Titanic” laivo keleiviai ir įgula galėjo būti išgelbėti. Tačiau nė anglai negali girtis rūpestingumu ir pareigos jausmu, kai nebuvo kreipiamas dėmesys į pakartotinus kitų laivų pranešimus, kad kelyje matosi ledo kalnai. Jeigu tik keliomis sekundėmis anksčiau būtų buvęs pastebėtas ledo kalnas, baisioji tragedija nebūtų įvykusi.

     Įvykus katastrofai, anglų jūrininkai, o ypač antrasis leitenantas (Kenneth More), parodo nepaprastą didvyriškumą, aukodamiesi ir gelbėdami žmones. Deja, tegalėjo į gelbėjimo valtis sodinti tik moteris ir vaikus, nes jų visiems neužteko — trims tūkstančiams žmonių skirtas laivas teturėjo tik tūkstančiui žmonių gelbėjimo valčių! Didelį įspūdį palieka laivo muzikantai, kurie visą laiką savo muzika ramina keleivius, net ir skęstant laivui neatsitraukia nuo savo muzikos instrumentu ir drauge su laivu pranyksta Atlanto gelmėse, grodami “Arčiau prie Tavęs, Viešpatie!”

IMITATION OF LIFE

     Tai yra dvi labai sentimentalios motinos ir dukters istorijos. Pirmoji istorija: negrė motina (Juanita Moore) turi baltą dukterį (Susan Kohner), iš čia ir kyla visos problemos. Duktė gėdijasi ir vengia savo juodos motinos ir visuomet net perdėtai pabrėžia savo baltumą, nors jaučia, kad ir joje yra juodukės kraujo, kuris kada nors pagal Mendelio dėsnį pasirodys, kad ji ištekės ir susilauks vaikų. Žinoma, ji nori tekėti tik už baltojo. Duktė vis bėga nuo motinos, o motina, ją be galo mylėdama, vis ją seka ir jos pabėgusios ieško. Duktė prikaišioja motinai, kad ji pastojanti kelią į laimę. Pagaliau duktė pabėga ir tampa kabareto šokėja. Motina vėl ją suranda, ir vėl tas pats jaudinimasis, ir vėl duktė išbėga kitur, kur niekas nežino, kad jos motina yra juoduke. Pagaliau motina miršta. Kai ją iškilmingose laidotuvėse veža miesto gatvėmis, atskuba uždususi duktė, prasiskverbia pro žmonių minią ir pro policiją ir, garsiai šaukdama, kad tai jos motina, puola verkdama ant karsto.

     Antroji istorija: našlė motina (Lana Turner) ir jos šešiolikmetė duktė (Sandra Dee), nors viena kitą myli, bet jaučia, kad kažkas tarp jų yra, kas kelia visas problemas. Motina siekia tapti garsia artiste ir dėl to viską aukoja, net ir meilę. Duktė jai prikaišioja, jog ji pasigedusi motinos ypač tada, kai jos globos ir pagalbos buvo labiausiai reikalinga. Bet sunkiausia problema iškyla tada, kai pasirodo, kad jodvi abi yra įsimylėjusios tą patį vyrą.

     Filme yra gražiai atvaizduota kiekvienos motinos tragedija: jeigu ji tikrai myli dukterį, ji turi visko atsisakyti, viską paaukoti, nors tai būtų ir pačios dukters meilė. Dukrą ji turi mylėti ne tokia meile, kurios ji pati nori, bet tokia, kuri dukrai padėtų siekti laimės ir neužstotų kelio į gyvenimą.

THE HORSE’S MOUTH

     Nebloga komedija, kur pagrindiniame vaidmenyje yra Alec Guinness. Kaip beveik kiekvienoje komedijoje, taip ir čia, nereikia ieškoti kokios nors ypatingos minties — sąmojus ir įdomumas dažniausiai būna smulkmenose ir antraeilėse scenose. Alec Guinness vaidina ekscentrišką dailininką, piešiantį visur, kur tik pamato tuščią sieną. Jo vaidyba labai gera, kai kas net sako, kad viena geriausių visoje jo filmų karjeroje. Mums taip neatrodytų. Tai priklauso nuo vaidmens dėkingumo. Šiame vaidmenyje gal ir mažesnių gabumų artistas galėtų panašiai suvaidinti.

SOME LIKE IT HOT

     Jokiu įdomumu nepasižyminti komedija su Marilyn Monroe, Tony Curtis ir Jack Lemmon. Visas juokingumas turėtų kilti iš to, kad abudu minėti vyrai, norėdami išsigelbėti iš keblios padėties, persirengia moterimis ir stengiasi moteris vaidinti savo balsu, judesiais ir visu elgesiu. Tai jiems pasiseka gana vidutiniškai. Marilyn Monroe vaidyba — kaip paprastai, o gal net šiek tiek blogiau. Tačiau bent šiame filme į jos valdybos trūkumus reikia žiūrėti su užuojauta. Kas šiek tiek seka Hollywoodo gyvenimą, žino ir priežastį, o kas neseka — tam ir priežastis bus neįdomi.