Spausdinti

* * *

DR. JUOZAS PRUNSKIS

     ŠVENTASIS Augustinas kartą yra pasakęs: "Mano kūnas semiasi gyvybę iš sielos, o mano siela gyvena iš Tavęs, Viešpatie!" To sielos gyvenimo ieškojimas galvojančiam žmogui yra nenurimstąs akstinas ieškoti tikrojo Dievo. Tarp tokių ieškotojų užtinkame ir amerikietį Irwin St. lohn Tucker. Jis buvo čikagietis, episkopalų dvasiškis, rašytojas, paskaitininkas, kompozitorius, redaktorius. Šis jo kultūrinės veiklos platumas ir įvairumas rodo, kad tai talentingas žmogus.

     Jo tėvas net 56 metus buvo episkopalų dvasiškis Mobile mieste. Jo dėdė buvo Kristaus bažnyčios rektorius tame pačiame mieste. Du jo broliai buvo episkopalų dvasiškiai ir net trys pusbroliai — vyskupai. Ir pats Irwin Tucker buvo 42 metus episkopalų dvasiškis. Tame laikotarpyje 27 metus buvo šv. Stepono bažnyčios rektorius Čikagoje. Taip pat jis buvo šių laikraščių redaktorius: "Christian Socialist", "Protestant Voice" ir "Light from the East". Jis mokė aramajų kalbą, skaitydavo paskaitas iš istorijos, teologijos, liturgijos ir ekonomijos. Yra parašęs dramų, poezijos ir sukomponavęs muzikos kūrinių. Tarp jo išleistų knygų yra "Out of the Hell-Box", "A Minstrel Friar", o taip pat nemažas skaičius vadovėlių episkopalų vaikų sekmadieninėms mokykloms. Jo kalėdinės giesmės yra daug kur giedamos. Jo valdytoji šv. Stepono bažnyčia yra pripildyta medžio ir akmens skulptūrų, jo paties sukurtų.

     Artėdamas prie septyniasdešimt metų amžiaus, jis pasitraukė iš episkopalų ministerio pareigų ir tapo kataliku. Kaip tai įvyko, jis pasakojasi straipsnyje "Mary Opens the Door", kuris buvo išspausdintas knygoje "Where Dwellest Thou".

“Radikalas”

     Minėtame straipsnyje jis pasakojasi, kad yra gimęs episkopalų klebonijoje, kur jo tėvas buvo rektorius. Jau nuo jaunų dienų ir jis pats ryžosi tapti episkopalų dvasiškiu. Jo viltims išsipildžius, 42 metus stengėsi uoliai eiti pastoriaus pareigas, vadovaudamasis Šventraščio raide.

     Episkopalai didžiavosi savo bažnyčios narių ir dvasiškijos aukštu gerbūviu, aukštomis vietomis visuomenėje ir turtu. Tucker galvojo, kad Dievo išrinktieji visų pirma turėtų būti iš neturtingųjų ir žemesniųjų. Dėl to jis kitų episkopalų buvo apšauktas radikalu. Vedinas noro eiti pas neturtinguosius, jis nevengė paskyrimų į skurdesnes parapijas. Jis net pradėjo atstatinėti apleistas, nuskurdusias episkopalų bažnyčias, kurios neįstengė išlaikyti kunigo.

     Jisai pamažu stebėjo ir katalikų gyvenimą. Kartą itin ryškiai jo pažiūroms išsiskyrus su vienu episkopalų vyskupu, jis pradėjo sekmadieniais užeidinėti į katalikų bažnyčią. Jis susipažino su kaimyninės katalikų bažnyčios jaunu kunigu Juozapu B. Lux, "kurio ranka", kaip pasakojasi Tucker, "vėliau pašalino daugelį kliūčių nuo mano kelio į ramybę". Nežiūrint to, Tucker vis grįždavo laikyti pamaldų į episkopalų bažnyčią, kurioje buvo išauklėtas. Vis dėlto pamažu jis ėmė vis kritiškiau žiūrėti į episkopalus. Viename jų bažnyčios kongrese buvo svarstomas misijų klausimas. Vienas advokatas episkopalas, dalyvavęs tame kongrese, pasipriešino gilinimuisi į šį klausimą, nes tai galį atstumti kai kuriuos jo klientus žydus.

Baletas ir Mišios

     Kartą protestantai Čikagoje, Soldier Field stadione, ruošė savo tikybos festivalį. Dvi Tucker parapijos mergaitės taip pat pasisiūlė dalyvauti programoje ir uoliai ruošėsi. Tucker kartą pasiteiravo, ką jos parodys. Jos paaiškino, kad tai būsiąs baletas. Rimtas, bet baletas. Tucker pamatė, kaip protestantų tikyboje stiprėja pramoginis elementas, nes bažnyčios ir jos vadovų rėmimas labai daug priklauso nuo panašių parengimų patikimo. Pramoginiai elementai ima išstumti net tikybinę mintį.

     Tucker dalyvavo ir Pasaulio Tikybų tarybos suvažiavime. Čia jam dar labiau išryškėjo nepaprastas protestantų susiskaldymas. Užtat visai kitą įspūdį padarė po mėnesio aplankytos šv. Mišios Marijos garbei. Tai buvo masinis katalikų parengimas Marijos metų proga Čikagoje, tame pat Soldier Field stadione. Tucker rašo, kad į šią religinę demonstraciją, policijos apskaičiavimu, buvo susirinkę apie 150.000 žmonių ir dar 110.000 negalėjo sutilpti ir pasiliko stovėti lauke. Tą naktį atrodė neįmanoma prisiartinti prie Soldier Field. Vilkstinės autobusų iš priemiesčių, nesibaigiančios Čikagos miesto autobusų procesijos, privačių automobilių banga, lyg tankus kilimas žmonių spūstis — vis slinko prie didžiulio amfiteatro. Požeminiai ir Illinois Central traukiniai buvo perkimšti. Tucker turėjo tai aprašyti, todėl viską labai gerai įsidėmėjo, ir jam ta katalikų demonstracija padarė neišdildomą įsūpūdį.

     Būdamas protestantas, jis nekartą Marijos metais iš sakyklos buvo sakęs pamokslus prieš Marijos ir šventųjų garbinimą. Su tokiu pat nusistatymu jis ėjo ir į didžiąsias Marijos garbei pamaldas Soldier Field stadione. Tačiau, patekęs į liūliuojančias maldininkų minias, jis buvo įtrauktas į bendrą pakilią nuotaiką. Jis taip pat prisiminė, kad čia pat prieš kelias savaites protestantų religinio sąskrydžio metu centrinėje vietoje buvo pastatyta platforma, kur buvo šokamas baletas. O dabar toje vietoje laikomos Mišios...

     Tucker stebėjo procesijoje žengiančius Kolumbo vyčius, šv. Grigaliaus ir šv. Petro Klaverio riterius su plačiomis plunksnomis uniforminėse kepurėse, toliau ėjo dvasiškija ir kard. Stritch. Jisai stebėjo, kaip kardinolas atnašavo Mišias, kaip jis nuolankiai mušėsi į krūtinę, tardamas atgailos žodžius "mea culpa". Jisai matė didžiulę Mergelės Marijos statulą, sukurtą domininkono Tomo McGlynn, vaizduojančią Dievo Motiną, stovinčią ant mėnulio, su žvaigždėmis plaukuose.

Kodėl negrįžti į tikruosius namus?

     Toliau Tucker savo straipsnyje pasakojasi, kad kai jis prisiartino prie statulos, stovinčios rugsėjo mėnesio mėnulio šviesoje, po skaidraus dangaus grožiu, po žvaigždėmis, spindinčiomis auksiniu žibėjimu, tai jame lyg kažkas sušuko linksmą sveikinimą: "Ach, juk tai tavo motina!" Lyg atsakydamas saldus ir aiškus balsas, kaip sidabro skambalėlis, tartum ištarė: "Kodėl tu negrįžti į savo tikruosius namus?"

     Iškilmės baigėsi. Tucker nė nepajuto, kaip perėjo tiltu skersai Illinois Central geležinkelio bėgius. Apie tai jis pats taip pasakoja: "Aš nieko kito nejaučiu, tik tą aukšto pakilimo jausmą... Didelė pasaulio dalis tiki Dievo tėviškumą. Žydai, musulmonai, krikščionys ir dauguma kitų tikybų priima tiesą, kad žmonės yra vieno Tėvo vaikai. Bet kad būtų tikra šeima, reikia daugiau negu vien tėvo. Tikra šeima privalo turėti ir motiną." Jis prisiminė, kad protestantų pasaulio tarybos kongrese buvo daug kartų kalbama, jog Dievas yra visų tėvas, tačiau anglikonai, kurie įpratę visą savo gyvenimą jausti, kad Marija yra Jėzaus motina, kongrese patyrė, kad tai nėra priimta tarp protestantų, kurie yra pusiau našlaičiai žemėje. Jie neturi motinos.

     Tucker prisiminė savo namus. Kai jie, šeši broliai ir keturios seserys, kartais bežaisdami susipešdavo, tuoj atsiskubindavo motina jų sutaikyti ir nuraminti. Ji primindavo: "Jau laikas namo!" Tada jis vėl išgirdo sieloje šauksmą: "Namo!" Jis pradėjo jausti, kad jo namai yra katalikybė. Tačiau jis buvo labai susigyvenęs su savo maža bažnytėle Čikagoje. Dvidešimt septynerius metus toje parapijėlėje jisai dalinosi žmonių džiaugsmais ir kentėjimais. Daugelis jų buvo jo paties pakrikštyti. Kai kurių net tėvus jis buvo krikštijęs ir sutvirtinęs. Jis pergyveno viduje gilią kovą ir kartą pasijuto sukniubęs prie altoriaus, rankomis bespaudžiąs savo smilkinius ir kartojąs tartum skundo žodžius: "Motina, aš juk negaliu jų palikti!" Ir vėl jis savo širdyje pergyveno tą patį jausmą, kaip

     Marijos iškilmių metu Soldier Field stadione, ir lyg išgirdo žodžius: "Jis mane apleido." Jisai suprato, kad tai padrąsinimo žodžiai, primeną, kad Mariją apleido Jėzus, eidamas kentėti ir mirti. Daugelis apleidžia savo šeimą, pasišvęsdami Dievo tarnybai.

Gale sodybos

 

     Jo sieloje tebevirė kova. Po savaitės, sklaidydamas savo parapijos sekmadieninės mokyklos vaikų knygas su jų vaikiškais įrašais ir kreivomis iliustracijomis, jis labai gyvai pajuto meilę tiems vaikams. Pradėjo pats verkti, kaip vaikas, sakydamas: "Myliu aš tuos vaikus. Aš negaliu jų apleisti. Negalima iš manęs to reikalauti." Bet vėl širdyje suskambėjo lyg Marijos balsas: "Juk jie yra ir mano vaikai!" Dabar Tucker aprimo ir galvojo: "Kas gi aš esu, kad kalbu apie tų vaikų apleidimą? Juk jie pereis į geresnę globą negu manoji".

     Dabar jisai susitikdavo jau su prelatu tapusiu Juozapu Lux ir studijuodavo katalikybės tiesas. Jis negalėjo taip lengvai atitrūkti nuo episkopalų bend-druomenės, kuri jam pirmiau buvo šventa. Toliau jis taip pasakoja: "Kitą sekmadienį, 1954 m. spalių 31 d., mane apėmė įsitikinimas, kad atėjo diena, kada turi įvykti mano paskutinis oficialus veiksmas. Tą dieną paskutiniame palaiminime Švenčiausiąja Eucharistija aš sutelkiau visą savo sielos energiją. Ateinančią dieną. Visų Šventųjų šventėje, po 27 darbo metų atsisakiau klebono vietos šv. Stepono parapijoje. Pirmąjį advento sekmadienį buvau priimtas į Katalikų Bažnyčią. Kitą rytą priėmiau pirmąją šv. Komuniją šv. Margaritos Marijos bažnyčioje. Toje parapijoje gyvenau. Buvo džiaugsmas klūpėti vienoje eilėje su mažais vaikais, bet tikrai nė vienas jų nebuvo toks jaunas kaip aš, nes nebuvau užbaigęs nė 24 valandų katalikybėje".

     Tapęs kataliku, jis jautėsi laimingas. Jo paties pasakojimu, jį buvo apėmęs labai gilus džiaugsmas. Tas džiaugsmas jam buvo suprantamas: "Juk tai Marija man atidarė duris!"