Spausdinti

ZENONAS IVINSKIS

XV. Krikštijimo atbaigimas Žemaičių žemėje

     Ž E M A I Č I Ų krikšto istorijoje buvo reikšmingas posūkis, kai Konstancos susirinkimas, išklausydamas Jogailos ir Vytauto bei pačių žemaičių prašymus, pasiuntė į ordino ginčijamą kraštą Vilniaus ir Lvovo vyskupus. Veltui kryžiuočiai norėjo tai misijai priskirti savo atstovą, o busimąją vyskupiją pajungti Rygos arkivyskupui. Žemaičių skundas buvo taip sujaudinęs klausytojus, kad vienas žymiųjų susirinkimo narių, Ragūzos kardinolas Jonas Dominici, susigraudinęs pareiškė norą vykti į Žemaičius apaštalauti. Jį lydėti buvo pasisiūlę du vyskupai ir trys pranciškonai. Tačiau kardinolui Dominici išvykti atsirado įvairių kliūčių, prie kurių paruošimo prisidėjo ir ordinas, kuris Žemaičiams nukariauti buvo praliejęs tiek daug kraujo. Kai Konstancos susirinkimas iš naujo ėmė svarstyti Žemaičių klausimą, kryžiuočiai bandė vėl įtikinti, kad jie turi priklausyti Rygos arkivyskupui. 1416 metais į Žemaičius buvo pasiųsta antroji delegacija, kuri pabaigė Vytauto ir Jogailos pradėtą krikščioninimo darbą.

     Nelaukdamas pasirodant Lvovo arkivyskupo, Vilniaus vyskupas Petras Jastrzębiec dar 1416 m. gale su keliais Vilniaus kunigais nuvyko į Žemaičius ir ten sėkmingai apaštalavo. Kaip Jogaila savo raštu 1417 m. sausio 2 d. Konstancos susirinkimui pranešė, tik bajorų spalių mėn. buvo pakrikštyta apie du tūkstančiai. Gal būt, tas skaičius yra perdėtas, bet vis dėlto katalikams bajorams suteiktosios privilegijos buvo didelis paskatinimas būriais krikštytis. Kai 1417 m. vasarą abu aukštieji Konstancos delegatai drauge su Vytautu nuvyko į Žemaičius, juodu čia dar pasidarbavo tris mėnesius, pakrikštydami daug vyrų, moterų ir vaikų. Tada buvę pakrikštyta apie du trečdaliai visų gyventojų. Apie tų dviejų įgaliotų dignitorių darbą Žemaičiuose žinome iš plataus jųdviejų pranešimo, rašyto susirinkimui iš Trakų pilies 1417 m. spalių 24 d. ir Konstancoje viešai paskaityto 1418 m. vasario 1 dieną. Kai Vytautas 1417 m. rudenį, jau baigiant krikštijimo darbą, vėl atvyko į Žemaičius, jis pats parinko vyskupijos buveinei vietą — kryžiuočių dažnai lankytus Medininkus. Susirinkimo delegatai ten pašventino katedros bažnyčią, paskirdami ją Švenč. Trejybės, Dievo Motinos Marijos, apaštalų Petro ir Povilo ir šv. Aleksandro garbei. Įdomu, kad pradžioje Vytautas naujajai vyskupijai dar neužrašė jokių žemių, o tik pasižadėjo iš savo iždo vyskupo išlaikymui mokėti po 50 markių, po 10 statinių kviečių ir 10 statinių medaus.

     O kiekvienam kanauninkui, kurių prie naujos katedros turėjo būti šeši, mokėjo po 10 markių ir visiems drauge 60 statinių kviečių ir 10 statinių medaus. Ir Jogaila vyskupui skyrė kasmet 60 markių. Ano meto sąlygose šitoks ekonominių vyskupijos reikalų sutvarkymas buvo pilnai suprantamas. Vytautas Medininkų vyskupu pasiūlė Vilniaus katedros kleboną Motiejų iš Trakų, kuris paties Vytauto teigimu gerai mokėjęs lietuviškai. Motiejus buvo konsekruotas Medininkų vyskupu 1417 m. spalių 24 dieną.

     Iš autentiškų šaltinių matyti, kad Medininkų vyskupijos steigimo metu Žemaičių žemėje jau buvo viena kita parapijinė bažnyčia su vyskupo paskirtais klebonais. Dlugošo kronikose rašoma, kad apie 1417 metus Žemaičiuose buvę apie dvylika Jogailos pastatydintų bažnyčių, t. y. po vieną kiekvienoje apskrityje. Vysk. M. Valančius, greičiausiai remdamasis kronistu Stryjkovskiu, kuris savo žinias sėmė iš Dlugošo, teigia, kad jau 1416 metais Jogaila liepęs pastatyti bažnyčias šiose Žemaitijos vietose: Viduklėje, Kaltinėnuose, Kelmėje, Raseiniuose, Luokėje, Ariogaloje, Veliuonoje ir Kražiuose. Tačiau iš kitų dokumentų žinome, kad, pvz., Veliuonos bažnyčia buvo įkurta ir žemėmis aprūpinta ne Jogailos, o Vytauto, ir ne 1416 m., o 1421. Iš tikrųjų Žemaičių krikščionintojas ir parapijinių bažnyčių statytojas yra buvęs ne Jogaila, o Vytautas. Nors Dlugošas stengiasi Vytauto vaidmenį nutylėti, bet jis yra aiškus iš įvairių dokumentų, surištų su vyskupijos steigimu. Jie beveik visi yra arba Vytauto rašyti, arba kalba apie jo krikšto reikalu atliktus žygius. Konstancos įgaliotiniai apie Vytautą savo apyskaitoje sako, kad jis buvęs šio švento darbo pradininkas ir tvarkytojas — "inceptor et director". Įvertindamas Vytauto ir Jogailos nuopelnus Katalikų Bažnyčiai Konstancos susirinkime išrinktasis popiežius Martynas V 1418 m. paskyrė juodu visų Lietuvos ir Rusijos žemių apaštališkaisiais vikarais žemiškuose dalykuose — "in temporalibus".

     Su Žemaičių krikštu turėjo išnykti paskutinė pagonybės salelė rytiniame Pabaltijyje. Kai Konstancos susirinkime iškilmingų pamaldų metu buvo paskaitytas įgaliotų vyskupų pranešimas apie Žemaičių krikštą, imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis net verkęs iš džiaugsmo. Žemaičiams pagaliau buvo atėjusi "laiko pilnybė". Jų skunde susirinkimui kaip tik buvo paminėtas šis žinomas šv. Povilo posakis, kuris turėjo reikšti, kad jau prinoko laikas ir atkakliesiems žemaičiams, ir jie turėjo būti pakviesti prie amžinosios Kristaus ugnies aukuro.

     Bet Žemaičių krikšto istorijoje pinasi ir šviesūs ir tamsūs momentai. Geras įspūdis vos nebuvo pagadintas Žemaičių sukilimo, įvykusio 1418 m. vasarą Raseinių, Medininkų ir Knituvos srityse. Paties Vytauto žodžiais, ten sukilo prasti žmonės ir valstiečiai, kurie buvo atiduoti tarnauti bajorams ir kilmingiesiems. Ordino kronistas Posilgė su pasitenkinimu rašo, kad seno vilko esą negalima pakeisti. Taip atsitikę ir su žemaičiais, kurie sudeginę bažnyčias, išvarę vyskupą ir kunigus. Tačiau toji žinia yra tendencinga. Vytauto laiškas ordino magistrui nieko nemini nei apie bažnyčių deginimą, nei apie dvasiškių išvarymą. Šis sukilimas, kurio vadą Vaitenį ir jo draugus Vytautas įsakė nubausti mirtimi, buvo socialinio charakterio. Galėjo čia būti ir politikos, sąryšy su ką tik iš kalėjimo pabėgusiu Švitrigaila, kuris Vytautui darė visokių sunkenybių.

     Nors galutinai dar nebuvo išspręstas politinis Žemaičių priklausomybės klausimas, tačiau 1421 m. Vytautas sudarė Medininkų vyskupijai ekonominius pagrindus, užrašydamas keliose vietose nejudomo turto, žemių, joms priklausomų valstiečių, ežerų. Taip Medininkų vyskupija, šalia Vytauto įkurtų slaviškų Lucko, Vladimiro, Kamieneco diecezijų, jau nekalbant apie Vilniaus vyskupiją, turėjo sudaryti atskirą bažnytinę nepriklausomą provinciją. Vis dėlto Vytautui tai nepasisekė.

XVI. Žemaičių vyskupijos vystymasis XV amžiuje

     Sumanusis vyskupas Motiejus Trakiškis neilgai valdė Medininkų vyskupiją. 1421 m. pabaigoje mirė Vilniaus vyskupas Petras, kuris buvo daug prisidėjęs ir prie Medininkų katedros įsteigimo. Vytautui ir Jogailai patariant, Motiejus buvo perkeltas į Vilnių. Apie tai kalba popiežiaus Martyno V bula (1422 m. gegužės 4 d.). Taip Motiejus Trakiškis pirmasis pradėjo eiti tuo keliu, kuris vėliau tapo lyg nerašytas įstatymas. Žemaičių vyskupu būdavo skiriamas koks nors sostinės kapitulos prelatas, bet, vos tik tapdavo laisva Vilniaus vyskupo vieta. Žemaičių vyskupas skubėdavo užimti žymiai reikšmingesnę vietą Gedimino mieste, tokiu būdu palikdamas galimybę kitam Vilniaus prelatui užsidėti mitrą Medininkų užkampyje. Tokiu keliu yra ėję daugelis Žemaičių vyskupų.

     Apie Motiejų Trakiškį dar yra žinoma, kad jis, būdamas Vilniaus vyskupu, stipriai palaikė Vytauto politinius žygius ir jo užsimojimus vesti savarankišką politiką. Jis taip pat buvo Vytauto karūnacijos šalininkas, o prie Kazimiero vėliau vadovavo didikams, kurie gynė Lietuvos teises prieš lenkus. Motiejus reikalavo, kad kunigai išmoktų lietuviškai ir žmonėms suprantama kalba į juos kreiptųsi. Nemokantiems lietuviškai labai nenoromis duodavo kunigo šventimus ir jų beveik neskirdavo klebonais.

     Nauju Žemaičių vyskupu 1423 m. rugpiūčio 6 d. buvo paskirtas Trakų klebonas Mikalojus Romedanskis, apie kurį Vytautas rašė Martynui V, kad jis mokąs lietuviškai. Motiejui Trakiškiui persikėlus į Vilnių, dar reikėjo laukti pusantrų metų, kol iš Romos atėjo reikalingas paskyrimas.

     1423 m. pradžioje Vytautas klausė popiežiaus Martyno V, kokios priežastys galėjo sutrukdyti naujo vyskupo paskyrimą, taip svarbų naujai pakrikštytų žemaičių religiniam sustiprėjimui. Kad tas paskyrimas buvo nudelstas, priežasties reikia ieškoti fakte, jog tik 1423 m. kovo mėn. 30 d. imperatorius Zigmantas, kuris visą laiką simpatizavo vokiečių ordinui, pagaliau noroms nenoroms sutiko su Melno taikos nuostatais, kuriais Žemaičiai 1422 m. buvo priskirti Lietuvai. Žemaičių kraštas iki tol buvo turėjęs didelių politinių sunkumų. Tačiau ir 1423 m. rugpiūčio 6 d. paskyrimu Medininkų vyskupo klausimas nebuvo baigtas. Romedanskis tebuvo konsekruotas 1427 m., nes tik tada jis gavo leidimą būti konsekruotu. Popiežius naujam Žemaičių vyskupui nurodė, kad savo priesaiką jis turi nusiųsti Gniezno arkivyskupui, turinčiam metropolito teises Medininkų vyskupijoje. Iš šito popiežiaus pasakymo aiškėja vyskupijos teisinė padėtis. Ji, kaip ir Vilniaus vyskupija, buvo subordinuota Gniezno metropolijai. Kol vyskupijos teisinė padėtis nebuvo paaiškėjusi, naujasis Medininkų vyskupas nebuvo konsekruotas.

     Iš Vytauto rašto Romai matome, kad jis apie naująjį Žemaičių ganytoją buvo labai geros nuomonės. Valdovas pabrėžė, kad Mikalojus savo elgesio ir išsilavinimo atžvilgiu esąs visai be priekaištų dvasiškis. Jėzuitas Kojelavičius vėliau minėjo, kad jis buvęs gerai susipažinęs ir su teologijos mokslais.

     Nugalėjęs visas formalines kliūtis, Romedanskis vis tiek negalėjo ilgai savo vyskupijoje darbuotis, nes tarp Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Švitrigailos ir naujo kandidato į sostą Zigmanto Kęstutaičio užėjo aštrus vidaus karas, kurio metu vyskupas mirė. Jo įpėdiniu 1436 m. buvo paskirtas Vilniaus kapitulos kanauninkas lietuvis Jokūbas, apie kurį labai maža težinoma. Po jo pasidaro visai neaišku iki Vilniaus dekano lietuvio Baltramiejaus Sverinkevičiaus paskyrimo 1471 metais. Kas buvo Medininkų vyskupais tuos 35 metus, iš Vatikano archyvų negalima sužinoti. Tai rodo, jog tada dar nebuvo tvirtos bažnytinės organizacijos, kuri palaikytų pastovius ryšius su Roma. Tik nuo 1471 m. jau nėra jokių abejonių nei dėl datų, nei dėl vardų, nes vyskupus tvirtinantieji šaltiniai yra net kelių rūšių.

     Ką galima būtų pasakyti apie tą neaiškų tarpą po Jokūbo paskyrimo?

     Valančius mini mozūrų Baltramiejų iš Pultusko, kuriam nesisekę sugyventi su žemaičiais, ir lietuvių kilmės Jurgį, mirusį 1464 metais. Jo įpėdiniu buvęs lenkas Motiejus, kuris septynerius savo ganytojavimo metus rūpinęsis pašaukimais į kunigus. Nesant kitokių galimybių, Motiejus, kuris buvo mokęsis Italijoje, kandidatus į kunigus liepęs mokyti vyskupo namuose Varniuose, o jis pats sau buveine pasirinkęs gražiuosius Alsėdžius. Minėtieji trys dvasiškiai, atrodo, gavę nominaciją į Žemaičių vyskupus iš Kazimiero Jogailaičio, nesirūpino gauti paskyrimo bulos iš Romos. Tokiu būdu Vatikano archyvuose apie juos nėra jokių pėdsakų.