Spausdinti

Paskutinis lašas

     Šį “Laišku Lietuviams” numeri iliustruojame naujausiais A. Rūkštelės piešiniais. Žinome, kad vieniems tai patiks, kitiems labai nepatiks. Šiuos piešinius mes dedame, ne norėdami jų autorių išreklamuoti ar išgirti, bet taip pat ne norėdami ji išpeikti ir iškritikuoti. Tedaro tai patys skaitytojai. Svarbiausias mūsų tikslas — šia proga tarti porą žodžiu apie dabartinius mūsų menininkų ginčus, kurie mums atrodo tušti ir beprasmiški.

     Kai kas A. Rūkštelės kūrybą vadina pataikavimu publikai ir išnaudojimu jos patriotinių jausmų. Pirmiausia reikia pasakyti, kad nei dailininkas, nei poetas, nei muzikas negali visiškai ignoruoti publikos ir neatsižvelgti į jos skoni. Jeigu jis kuria ne publikai, o tik sau, tai tegul neruošia meno parodų ir nespausdina savo veikalu, bet tesaugoja juos savo privačiame bute. Juk ir Goethe yra pasakęs: “Kas būčiau be tavęs aš, publika? Visos mano mintys būtų tik savikalba, o mano jausmas — nebylys.”

     Jeigu aš esu isitikinęs, kad kito kūryba yra labai menka ir negali nė iš tolo su mano kūryba konkuruoti, tai kam dėl to turėčiau jaudintis? Juk, tur būt, nei Beethoven nei Mozart, eidami kada nors gatve ir pamatę ant laiptų sėdintį berniuką, grojanti burnine armonika kokią nors liaudies dainelę ar populiarią polkutę, nepradėjo dėl to jaudintis ir keikti to berniuko, kad jis savo elgesiu prisidedąs prie kultūrinio nuosmukio...

     Kaip kam patinka, tegul taip ir piešia. Jeigu mes kovojame už žodžio ir spaudos laisvę, tad dėl ko turėtume drausti piešimo laisvę? Jeigu kam kuri nors paroda nepatinka, tegul jos nelanko, bet kam dėl to jaudintis ir net spaudoje savo susijaudinimą rodyti? Juk kiekviename mieste pasitaiko ir dailės parodų, ir automobilių parodų, ir įvairių prekių išpardavimų — kas kuo labiau domisi, tas ten eina ir žiūri ar perka. Niekas dėl to nesijaudina ir tokio visuomenės elgesio kultūriniu nuosmukiu nevadina.

     Publikos prievarta kurį nors menininką girti ar peikti nepalenksi. Vieniems labiau patinka džiazo muzika, kitiems — Beethoveno simfonijos. Taip lygiai vieniems patinka vienoki piešiniai, kitiems — kitoki. Bet kuriuos lyginti džiazui ir kuriuos simfonijai — čia vėl gali būti nuomonių skirtumas.