A. KEZYS, S. J.
RA VISIEMS žinoma tiesa, kad kai žmogus padaro nusikaltimą, jį persekioja kaltės jausmas. Už padarytą nusižengimą išmetinėja jo sąžinė, ragindama dar prieš veiksmą nusikaltimo nedaryti, o paskui už skriaudą atsilyginti. Jeigu žmogus sąžinės paklauso, į sielą grįžta ramybė; jeigu nepaklauso, ta ramybė gali negrįžti. Jautresnės sielos žmogų kaltės jausmas neretai taip parbloškia, kad jis rimtai suserga. Štai, pavyzdžiui. Rožė, bevaikščiodama parke, randa piniginę su trimis šimtais dolerių. Jos pirmoji mintis — pinigus pasilaikyti. Kiek daug gražių dalykų ji galės už juos nusipirkti! Bet sąžinė nesutinka: "Grąžink viską savininkui. Jo pavardė ir adresas yra aiškiai užrašyti ant kortelės". Bet Rožė pinigų neatiduoda. Visai nepagalvodama, kad už tai reikės gintis nuo žiaurių sąžinės išmetinėjimų, ji nusiperka naujų rūbų, reikalingų ir nelabai reikalingų, ir likučius išleidžia skanumynams. Budrioji sąžinė nepraleidžia nė vienos progos nepriminus, kad tie rūbai tikrumoje jai nepriklauso. Jie yra pirkti už svetimus pinigus. Netrukus Rožei nei iš šio nei iš to pradeda skaudėti galvą. Galvos skaudėjimas nepraeina. Rožė kreipiasi pas gydytojus, ir pagaliau psichoterapijos pagalba sužino galvos skaudėjimo priežastį — kaltės jausmas dėl neteisingai pasisavintų pinigų.
Šitokiu būdu, anot psichologų, kyla tūkstančiai psichinių nenormalumų. Iš grynai psichinių priežasčių, pvz., kaltės jausmo, išsivysto rimtos fizinės ligos — galvos skaudėjimas, vidurių žaizdos, net isteriškas paralyžius.
Gauguin
“Geltonasis Kristus” (1889)
Gylio psichologija yra padariusi žmonijai daug gero, padėdama atnarplioti pakrikusią žmogaus psichę ir sustiprindama pašlijusius jo nervus. Tačiau kaltės jausmo problemą jai nevisada pavyksta tinkamai išspręsti. Čia norime atkreipti dėmesį į vieną svarbią teoretinę klaidą, kurią padaro daugelis materialistinės pakraipos psichologų, gydydami kaltės komplekso pacientus. Jokiu būdu nesmerkiame gylio psichologijos kaip nekompetentingos psichinių nenormalumų gydyme. Priešingai, Freudui ir kitiems moderniosios psichoterapijos pirmatakams priklauso didelė garbė už psichiatrinių metodų atradimą ir jų išvystymą. Tik gaila, kad šie pirmatakai išvystė savo teorijas devyniolikto amžiaus dvasioje, kuri mokslo srityje buvo aiškiai bedieviška. Būti geru mokslininku tada reikėjo netikėti mitais, prie kurių buvo priskaitytas ir tikėjimas tikruoju Dievu. Nuo to nukentėjo ir teisingas žmogaus prigimties supratimas. Freudas, pavyzdžiui, išpažino absoliutinį psichinį determinizmą. Jo supratimu, pasąmonė buvo žmogaus veiksmų varomoji mašina, už kurios darbus žmogus morališkai nebuvo atsakingas. Freudas netikėjo Dievo, todėl nepripažino nė žmogaus pareigų Dievui.
Išvengti nesusipratimui šioje vietoje turime pasakyti, kad Freudo išrastasis psichoanalizės metodas nėra smerktinas už tai, kad jis, analizuodamas paciento pasąmonę, gydo protines ligas. Katalikams dar vis abejojant, Popiežius Pijus XII patvirtino, kad psichoanalizė, kaip gydymo metodas, yra priimtina tikinčiajam. Žmogus gali turėti tokį kaltės kompleksą, kuris nieko bendro neturi su moraliniu nusižengimu. Gydydama tokius ligonius, psichoanalizė gali laisvai operuoti, vartodama savąjį metodą. Nepriimtina mums yra tik ta kai kurių psichologų nuomonė, kuri išpažįsta, kad žmogus neturi morališkos atsakomybės, tuo paneigdama asmeninės kaltės faktą. Dar ir dabar yra Freudo sekėjų, kurie mano, kad kiekvienas kaltės jausmas, nors jis būtų kilęs iš sąmoningo nusižengimo, yra psichinis nenormalumas. Jų nuomone, normalus žmogus neturėtų jausti jokių kaltės išmetinėjimų.
Kas laikosi šitokios nuomonės, tas negali efektingai padėti tam asmeniui, kuris ateina pas jį su vadinamu "kaltės kompleksu". Nepripažindamas moralinės žmogaus atsakomybės, modernusis materialistinės pakraipos psichologas žiūri į kaltę kaip į paprastą emocinį pakrikimą, kuriam pagydyti jis vartoja tuos pačius metodus kaip ir kitiems su kalte nesurištiems nenormalumams. Ką toks psichologas darytų, jeigu mūsų aprašytoji Rožė būtų atėjusi pas jį gydytis? Jis greičiausiai būtų jai pasakęs, kad dėl kaltės jausmo ji turinti nesijaudinti, nes pinigų pasisavinimo priežastimi yra buvę pasąmonėje glūdintieji instinktai, už kurių veiksmus ji nėra atsakinga. Toliau jis jai pasakytų, kad jei ji norinti sužinoti, kas tie instinktai yra ir kaip jie yra kilę, ji turinti būti psichoanalizuota. Daleiskime, kad Rožė, išpasakodama psichoanalizės metu viską, kas gulėjo jai ant širdies, pasakė, kad būdama trejų metų, pavydėjo savo broliui naujo žaislo. Psichoanalistui gali šito užtekti. Aha, Rožė tada pavydėjo, bet iš baimės savo vyresniajam broliui to pavydo neparodė ir žaislo nepaėmė. Pavydo emocija tokiu būdu liko neišreikšta ir iki dabar glūdėjo pasąmonėje, laukdama progos pasirodyti paviršiuje. Tokia proga pasitaikė, kai Rožė rado parke piniginę su trimis šimtais dolerių. Rožė, gal būt, to nepastebėjo, bet jos sprendimą pinigų negrąžinti nulėmė pabudusios pasąmonės jėgos. Todėl už neteisingą pasisavinimą nebuvo kalta Rožė, bet ta vaikystėje neišreikšta emocija. Psichoanalistas pasako visa tai Rožei ir pataria žiūrėti į kaltės jausmą kaip į neracionalų dalyką. Pagal jo receptą, jeigu ji norinti atsikratyti kaltės jausmo, ji turi save perauklėti ir net įsikalbėti, kad kaltės nėra. Tada jos sveikata pagerės.
Duodant šitokį patarimą, yra pamirštama, kad ne visi kaltės kompleksai yra grynai emocinės prigimties. Yra ir tokių, kurie yra kilę iš valios. Tokia buvo ir Rožės kaltė. Rožė pasilaikė pinigus, aiškiai žinodama, kad jų šitaip pasilaikyti negalėjo. Ji suprato, kad jos pareiga buvo atrasti tikrąjį savininką ir pinigus jam grąžinti. Bet Rožė apsisprendė priešingai. Ji sąmoningai nutarė rastą turtą išleisti saviems reikalams. Taigi, klaidingai aiškino anas psichoanalistas, kad ji juos pasisavino verčiama nesąmoningų instinktų. Šitoks aiškinimas gal būtų patenkinęs kokį nors psichopatą, neturintį morališko jausmo. Bet kažin ar jis būtų patenkinęs Rožę, kuri atrodo buvusi visiškai normali mergina. Jeigu ji būtų ir vykdžiusi psichoanalisto duotą receptą, jos budri sąžinė vis vien nebūtų lengvai pasidavusi, ir kaltės kompleksas nebūtų sumažėjęs. Tą kaltę, kuri atsiranda iš sąmoningai papildyto nusikaltimo, reikia kitaip gydyti.
Mūsų nuomone, teisingą metodą pritaikė tie gydytojai, kuriuos čia aprašysime. Karolis Sternas savo knygoje "The Third Revolution" papasakoja apie Joną L., šešiasdešimt metų imigrantą, kuris buvo atvežtas vieną dieną į ligoninę po nepasisekusios savižudybės. Tikrosioms savižudybės priežastims ištirti gydytojai turėjo daug pasidarbuoti. Būdamas trisdešimt metų, Jonas atvažiavo į Ameriką iš Skandinavijos. Paklaustas, kodėl paliko savo tėvynę, atsakė, kad norėjo pamatyti pasaulį. Iš kitų šaltinių buvo sužinota, kad Jonas iš Skandinavijos tikrumoje pabėgo. Jis išeikvojo nemažą sumą pinigų ir už tai būtų turėjęs sėdėti kalėjime. Atvažiavęs į Ameriką, jis pakeitė savo pavardę ir beveik trisdešimt metų išgyveno ramiai ir pasiturinčiai. Viskas būtų ramiai ir pasibaigę, jei nebūtų pradėjus klibinti jo valdžia dėl kažkokio smulkaus prekybinio leidimo. Sąryšyje su šiuo leidimu iškilo klausimas apie Jono pilietybę. Pasirodė, kad Jonas buvo praradęs Skandinavijos pilietybę, nes niekad jos nepratęsė. Ir iki šio laiko nebuvo padavęs prašymo natūralizacijai. Taigi, buvo visai be pilietybės. Ši investigacija palietė skaudžią žaizdą. Jonas pajuto, kad netrukus valdžia sužinos apie jo nusikaltimą, deportuos, pasodins į kalėjimą, ir ten jis turės baigti negarbingas savo dienas. Šito Jonas negalėjo pernešti, ir todėl bandė nusižudyti.
Jonui nenujaučiant, kad viskas apie jį buvo žinoma, gydytojai nutarė susisiekti su valdžios pareigūnais ir per juos reikalą sutvarkyti. Jie žinojo, kad vien tik "įkalbinėjimas" apie jo kaltės nerealumą nieko nepadės. Jie nuėjo pas Skandinavijos konsulą, papasakojo jam apie Joną ir prašė jam padėti. Šis konsulas buvo simpatiškas senyvo amžiaus vyras. Jis pažadėjo Jono L. reikalais pasirūpinti. Po kiek laiko jis pasišaukė Joną į savo įstaigą. Čia trumpai ir aiškiai pasakė, kad apie jį valdžia viską žino. Ji žino, kad jis pabėgo iš savo krašto, kad išvengtų kalėjimo; ji taip pat žino, kad jis netvarkė savo pilietybės reikalų vien dėl to, kad neišsiduotų. Pasakęs tai, simpatiškesniu balsu pridėjo, kad dabar jam jau nėra ko bijoti. Valdžia jam viską atleido, ir jis gali toliau čia ramiai gyventi.
Šis netikėtas kaltės dovanojimas taip gerai nuteikė Joną, kad jis tapo lyg naujai atgimęs. Psichinė depresija greitai dingo, ir už savaitės jis buvo paleistas iš ligoninės.
Kas jį taip efektingai pagydė? Galime atsakyti vienu žodžiu — atleidimas. Nėra kito tokio vaisto prieš slegiančią kaltę, kaip žinojimas, kad kaltė yra atleista. Žmogaus sąžinė nesitenkina kitu erzacu. Sąmoninga kaltė negali būti nuplauta vien tik subjektyviu įsikalbėjimu, kad kaltės nėra. Išimtį galima padaryti skrupulingiems žmonėms. Jie mato kaltę ten, kur kaltės nėra. Tokiems yra reikalingas perauklėjimas arba įkalbėjimas, kad jų kaltės jausmas yra nerealus. Bet normaliam žmogui šitoks kaltės "nuaiškinimas" yra niekas kita kaip labai skystas rūkas, pro kurį jis stengiasi nematyti čia pat esančio daikto. Nors kai kurie mokslininkai ir matytų šiame rūke problemos išsprendimą, tačiau iš savo ir kitų patirties žinome, kad ne įsikalbėjimas apie kaltės nebuvimą, o kaltės dovanojimas grąžina sielai pastovią ramybę. Jeigu Rožė būtų atkreipusi į tai dėmesį, ji būtų galėjusi pasigydyti nuo chroniško galvos skaudėjimo ir be gydytojų pagalbos. Jai reikėjo tik paklausyti sąžinės balso, nunešti pinigus, kam jie priklauso, ir šventa ramybė būtų tą patį momentą užliejusi jos širdį.
Atleidimas yra lyg išganymas. Be jo nuodėmingam žemės pakeleiviui būtų neįmanoma ramiai gyventi. Mes padarysime pasaulio veidą malonesnį, jei nešykštėsime atlaidumo tiems, kurie prieš mus nusikalsta. Mes ir sau galime gyvenimą padaryti šviesesnį, jei, padarę nusikaltimą, neieškosime teisinimosi, o, nuolankiai išpažinę savo kaltę, prašysime atleidimo.