Spausdinti

A. GRAUSLYS

Dievo meilė ir malonė įtikina

A D galima turėti tikėjimą įrodančių argumentų ir būti doroviniai nusiteikusiam, o tačiau neturėti įsitikinimo tikėjimo tiesa, tai įrodo beveik jau sustoję ant netikėjimo ribos apaštalų svyravimai, kai, nukryžiavus Kristų, jiems atrodė, kad viskas jau baigta. Jie pamiršo net paties Kristaus jiems skelbtą prisikėlimą. Drąsus, nesvyruojantis įsitikinimas nusileido į jų sielas tik Sekminių dieną su dieviška šv. Dvasios malone.

     Dievo malonė gali būti įvairiai aptariama. Čia, mūsų kalbamu klausimu, įsidėmėtini du aptarimai. Pirmiausia, Dievo malonė yra dieviškas gyvenimas, sakramentų pagalba perkeltas į mūsų sielą, kurs mus sugiminiuoja su Dievu ir tam tikra prasme sudievina. Bet Dievo malonę galima aptarti ir kaip mūsų sielos stovį, kai žmogus yra Dievo mylimas ir jis pats Dievą myli. Tuos abudu aptarimus, kurių antrasis kyla iš pirmojo, gretindami, susekame, kad Dievo meilė ir malonė yra lygiareikšmės sąvokos. Reiškia, kas turi Dievo malonę, tas Dievą myli, nors tos meilės ir nejaustų savo širdyje. Kas Dievo malonės neturi, t. y. kas gyvena sunkios, neapgailėtos ir neatleistos nuodėmės stovyje, tas Dievo nemyli, nors tokiam žmogui, jausmais vadovaujantis, ir atrodytų, kad jis jaučia Dievo meilę. Be to, malonės klausimu Dievo meilė ateina į sielą ir be sakramentų, nors, Dievo ir Bažnyčios valia, tai įvyksta ryšium su pasižadėjimu ir įsipareigojimu priimti atgailos sakramentą artimiausiu patogiu laiku. Šitie Dievo malonės aptarimai ir iš jų padarytos išvados yra nepamirštinos, einant prie mūsų įrodymo, kad Dievo meilė ir malonė tikėjimo klausimuose įtikina.

 

Gauguin

Reverie

(Melancholikė)

1891

     Gilinantis į tą Dievo malonės sąvoką, kuri sako, kad malone pasidarome Dievo prigimties dalininkai, kyla mintis, kad drauge bent dalinai mes turime pasidaryti ir Dievo paslapčių pažinimo dalininkai, nes visko pažinimas yra dieviškos prigimties savybė. Dalyvaudami Dievo prigimtyje, negalime bent šiek tiek nedalyvauti ir tos prigimties visko pažinime. Ar tad mūsų tvirtinimas, kad Dievo malonė ateina į mūsų sielą, tikėjimo šviesa nešina, nėra logiška išvada iš Dievo malonės sąvokos?

     Atrodo, kad šią išvadą jau nujautė ir pirmųjų amžių filosofai, nors aiškios Dievo malonės sąvokos ir neturėjo. Filonas, žydų filosofas, sakė, kad Dievas gali būti matomas tik tos dieviškos sėklos dėka, kuri žmogui duodama. Plotinas tvirtino, kad pirmiausia reikia pritaikyti regėjimo organą svarstomajam objektui, nes siela negalėtų matyti grožio, jei pirma ji pati netaptų graži, ir visas žmogus turi pasidaryti gražus ir dieviškas, kad galėtų matyti tai, kas gražu ir dieviška. Tą Dievo malonės būtinumą tikėjimo tikrumui įsigyti Plotinas aiškiai nujautė sakydamas: "Tik Dievo dėka matome Dievą." Filosofai tomis savo mintimis lyg ir patvirtino lotynų išmintį, išreikštą posakiu "similis simili gaudet", reiškia, kad galima tik sau panašiu džiaugtis ir jį suprasti. Dievo malonė, supanašindama žmogų į Dievą, kaip tik ir pritaiko žmogaus sielą priimti dieviškai šviesai. Neveltui ir apaštalai pirmąjį malonę suteikiantį sakramentą vadina apšvietimu. Šv. Povilas savo laiške pakrikštytiems sako: "Kitados jūs buvote tamsybė, dabar esate šviesa Viešpatyje" (Efez. 5, 8).

     Dievo malonė taip pat yra mūsų meilė Dievui ir Dievo meilė mums. O meilė — tai priartėjimas prie mylimojo. O kas galėtų tvirtinti, kad suartėjimas nepadeda geriau vienas kitą pažinti? Juk meile mylintis atsidaro mylinčiajam: tikroje meilėje abipusiai išliejama visa siela su visomis jos paslaptimis. Nemylinčiam nemylinti siela lieka užsidariusi ir nežinoma, todėl "tas, kuris nemyli, jau pačiu meilės trūkumu panardinamas tamsybėse" (Heilo), arba "kur nėra meilės, negali būti nė tiesos" (Joergenson). O meilė pažadina norą mylimąjį pažinti ir pažinimo galią pagilina iki intuityvinio įžvelgimo. Anot šv. Tomo Akviniečio, meilė augina dvasios imlumą, tai yra tai, ką vokiečiai vadina "Fassungskraft". Štai kodėl galima teisingai sakyti, kad mes tikime Dievą labiau meilės negu protinio pažinimo dėka. Protinis pažinimas be meilės yra lėkštesnis ir silpniau įžvelgia tiesos gelmes. Didysis tų visų samprotavimų patvirtinimas yra Viešpaties žodžiai: "Kas mane myli, bus mano Tėvo mylimas; ir aš jį mylėsiu ir pats jam apsireikšiu" (Jon. 14, 21).

     Kad Dievo meilė tikėjimą gilina ir žmogų įtikina, tinka dar prisiminti tą psichologinę tiesą, kad tik meilė supranta meilę. Kadangi visos mums skirtos Dievo paslaptys yra ne kas kita, kaip Dievo meilės pasireiškimai žmonijai, nes "viską atleidžianti Meilė — tai dvasinis Dievo veidas, kurs spindi virš mūsų" (Tyciak), tai tos paslaptys ir tegali būti meilės pažintos bei priimtos. Kaip natūrali gamtinė meilė turi savo vaisių — kūdikį, taip antgamtinės Dievo meilės vaisius yra pagilintas Dievo pažinimas. Kaip gilesniam literatūros ar filosofijos veikalui suprasti reikia gilesnės inteligencijos ir dvasinio subrendimo, taip ir dieviškai tiesai giliau įžvelgti reikia būti Dievo meile ir malone subrendusiam. Kadangi "niekas tavęs nemato, o tik tas, kuris myli" (šv. Augustinas), tai to paties šventojo žodžiais reikia prašyti: "Duok širdį, kuri mąstytų!" Nes, anot jo, širdis mąsto, kai myli.

     Kadangi gilesnei Dievo meilei pasiekti ir joje išsilaikyti reikia didesnio malonės laipsnio, tai paprastesnis ir daugumai sielų prieinamesnis būdas Dievą giliau pažinti ir sutvirtėti tikėjime yra meilė žmogui. Nepamirškime, kad krikščioniška artimo meilė yra ta pati, tik labiau praplatinta ir labiau apčiuopiama Dievo meilė, nes kas myli žmogų, tą Dievo paveikslą ir kopiją, myli ypač dėl to, kad toji kopija primena Originalą. Tad suprantama, kodėl artimo meilės darbai padeda įsitikinti tikėjimo tiesose ir tam, kuris tuos darbus atlieka, ir tam, kuris tą meilę patiria. Todėl yra įsidėmėtini ir F. Herwig žodžiai: "Jeigu kas jus klaustų, kur yra Dievas, sakykite: "Čia!" ir padarykite kokį nors gerą darbą". Tie žodžiai yra aiškūs, nes kiekvienas artimo meilės darbas yra lyg rodyklė į Dievą. Kaip gėlė kvepia, taip artimo meilės darbas dvelkia Dievu, todėl jei "mūsų brolis yra mums matomas Dievas" (Graef), jei Išganytojas sako, kad "ką tik padarysite vienam iš tų mažųjų, man padarysite", tai visai suprantama, kad už žmogaus stovi Dievas ir kad, meilingai artėdami prie žmogaus, negalime ilgainiui nepajusti už jo stovinčio Dievo. Mylėdami Dievo kopiją, negalime neprisiminti Originalo. Tai nujausdamas šv. Vincentas Paulietis, kai buvo kankinamas tikėjimo abejonių, pats sau pasakė: "Noriu mestis į meilės šviesą, kad įsiskverbčiau į tikėjimo tamsybes." Ir jis pradėjo savo didžiuosius labdarybės darbus. Tą meilės kelią pasirinkęs, jis neapsiriko: tikėjimą jis tiek pagilino, kad tapo šventuoju, nes šventasis — tai Dievo malonės ir giliausio tikėjimo vaisius.

     Kadangi Dievo malonė, vienaip ar kitaip aptariama, yra Dievo dovana, tai tos dovanos reikia prašyti. Apčiuopiamiau kalbant, reikia maldoje prašyti įsitikinimo tikėjimo tiesomis. Kaip maldos metu Taboro kalne Išganytojo išorinė išvaizda pasikeitė, taip ir siela su visomis savo dvasinėmis galiomis maldoje keičiasi. Keičiasi ir jos Dievo pažinimas, nes maldoje siela bando į Dievą žiūrėti, apmąstyme — įsižiūrėti, o kontempliacijoje — Juo džiaugtis.

 

Gauguin

Moteriškė su mango (1892)

     Taip, begalinė Dievo vertybė reikalauja, kad Jis būtų studijuojamas ne taip kaip kiti objektai, bet ant kelių — maldoje. "Grynai filosofinis susidomėjimas gyvuoju Dievu yra profaniškas, nešventas, todėl žygis iš kelio. Prie Dievo galima nueiti pamaldžiu mąstymu arba, dar geriau, mąstančia malda; kito kelio nėra" (K. Adam). Todėl trapistas T. Merton sako: "Melsdamasis aš randu Dievą." Praplėsdami tą pasakymą, pridėsime: randu Dievą, nes melsdamasis pasiruošiu gauti malonę (kuri ugdo dvasinę aiškiaregystę) ir padidinu meilę, kuria man apsireiškia Dievas.

* * *

     Kad Dievo malonė suteikia tikėjimą, kad tik ji pilnai įtikina, tą tiesą Dievas yra įvairiais būdais patvirtinęs. To patvirtinimo įrodymai ir iliustracijos tai yra įvairūs atsitikimai iš atsivertėlių gyvenimo. Tie asmenys visai netikėtai, protu nesusekamu ir nepagrįstu būdu įtikėjo. Kartais toki atsitikimai yra artimi stebuklui, kartais jie visai paprasti, bet ir vieni ir kiti tuos asmenis nuostabiai sukrečia, juos visai pakeisdami ir duodami nujausti antgamtinių veiksnių tarpininkavimą.

     Pirmiausia prisiminkime Apaštalų Darbų knygoje aprašytą apaštalo Povilo atsivertimą tuo metu, kai jis savo dvasia buvo taip tolimas atsivertimui: kai jis vyko persekioti krikščionių! Staigaus, matomo, stebuklingo Dievo malonės veikimo dėka iš persekiotojo jis virto uolumu ir meile liepsnojančiu tautų apaštalu.

     Galime dar pažvelgti į visą eilę žymių mūsų laikų atsivertėlių gyvenimo įvykius, kurie juos radikaliai pakeitė. Vokiečių konvertite žydė Edith Stein, vėliau tapusi karmelite, rašytoja ir mistike, nacių nukankinta, atsivertė skaitydama šv. Teresės autobiografiją. Ji buvo labai laisvamaniškai nusiteikusi, ir visai pripuolamai į rankas jai pakliuvo minėta knyga. Ji skaitė ją visą naktį, nepertraukdama, iki galo. Kai baigė skaityti, įsitikinimas Dievo tiesa galingai ir lemiamai įsiveržė į jos sielą. Tai buvo 1921 m. rudenį Bavarijoje. Tas įsitikinimas ją nuvedė į aštriausią karmeličių vienuoliją. Pati savaime tokio įsitikinimo negalėjo duoti ir geriausia knyga. Tai turėjo būti Dievo malonė, kuri tik pasinaudojo ta knyga ją įtikinti.

     Prancūzijos dailininkas Max Jacob (miręs 1944), taip pat žydas, 1909 m. grįžęs iš bibliotekos namo, atsisėdo ir pasilenkė pakeisti batus. Kai atsitiesė, pamatė ant sienos kažkieno veidą, pilną grožio ir saldumo. Kažkoks įsitikinimas jam sako: "Tai Kristus!" Tasai pasirodymas, apie kurį jis autobiografijoje pasakoja, viską nulemia: sunkiai kovodamas su ateizmo argumentais, su savo aistromis, vis prieš akis turėdamas matytą Kristaus vaizdą, po kelių metų galutinai atsiverčia. 1914 m., kažkokios jėgos stumiamas, jis nueina pažiūrėti filmo "Bande des habits noirs" Paryžiuje ir ekrane vėl pamato Kristų. Gilus tikėjimas jam davė jėgų ramiai sutikti mirtį, kai buvo nacių nužudytas.

     Olandų dailininkas Jean Verkade (†1946), po atsivertimo tapęs benediktinu, savo autobiografijoje "Die Unruhe zu Gott" pasisako, kad jis, būdamas netikintis ir nekrikštytas, kartą su kitais atėjęs į Mišias ir pakylėjimo metu priklaupęs. Kai atsikėlė, jau buvo pasikeitęs ir tapęs beveik pusiau kataliku...

     Prancūzų rašytojo ir dramaturgo Paul Claudel (†1954) atsivertimą nulėmė 1886 m. Kalėdų dieną du kartu dalyvavimas Paryžiaus Notre-Dame pamaldose. Jis dalyvavęs iškilmingose Kalėdų Mišiose, o paskui, neturėdamas ko veikti, nuėjęs ir į mišparus. Marijos giesmės "Magnificat" giedojimo metu jis staiga įtiki. Štai jo paties žodžiai: "Tas įvykis nulėmė visą mano gyvenimą. Vienu momentu mano širdis liko pagauta, ir aš tikėjau. Aš tikėjau su tokiu galingu vidujiniu pritarimu, kad visa mano esybė buvo stipriai patraukta, aš tikėjau su tokiu tvirtu įsitikinimu ir tokiu nepajudinamu tvirtumu, kad neliko vietos nė mažiausiai abejonei. Nuo tos dienos jokios knygos, jokie samprotavimai, jokie mano judraus gyvenimo atsitikimai negalėjo ne tik sukrėsti mano tikėjimo, bet neįstengė net jo paliesti. Staiga aš pajutau perveriantį nekaltumo, amžinos Dievo vaikystės ir neapsakomo apreiškimo jausmą." Ar bereikia dar įtikimesnės iliustracijos atvaizduoti įtikinančiai Dievo malonei?

     Dar galime paminėti iki šiol tebegyvenantį atsivertėlį, vieną subtiliausių Amerikos rašytojų, trapistą Tomą Merton. Savo autobiografijoje "The Seven Storey Mountain" jis nurodo keletą Dievo malonių, nulėmusių jo atsivertimą ir įstojimą į trapistų vienuolyną. Dar prieš atsivertimą jis lankė Romą, grynai menišku atžvilgiu gėrėdamasis meno kūriniais ir senosiomis freskomis Romos bažnyčiose. Vieną naktį, jam esant vienam kambaryje, jis labai gyvai pajuto prieš metus mirusį savo tėvą, kurs atrodė tartum liečia jo ranką ir jam kalba. Tai tęsėsi tik akimirką, bet jis įžvelgė į savo moralinį skurdą, pajuto pasibaisėjimą juo ir pradėjo ilgėtis išsilaisvinimo, pirmą kartą gyvenime pradėjo tikrai melstis, o jo skruostais tekėjo ašaros...

     Po keletos metų, kartą jam esant šv. Pranciškaus bažnyčioje Havanoje, po pakylėjimo Kubos vaikai galingai užtraukė "Tikiu Dievą". Staiga į jį tartum perkūnas trenkęs ir be galo aiški šviesa jį nušvietusi, giliai įsmigdama į jo vidų ir duodama įžvelgti, kad po konsekracijos žodžių čia yra Dievas. Jam atrodė, lyg jo protas betarpiškai būtų palietęs tiesą, jis pasijuto jau turįs tą tiesą. Neapsakomas džiaugsmas, gryna ramybė ir net valandą tverianti laimė jį užplūdo. Jis sako, jog niekad negalįs to išgyvenimo pamiršti. Ir kai jau atsivertęs svyravo, ką toliau daryti su savo gyvenimu, jis prašė Dievą ženklo iš šv. Rašto. Jis atidarė šventąją knygą ir nežiūrėdamas uždėjo pirštą ant puslapio. Kai pažiūrėjo, pamatė, kad pirštas buvo padėtas ant angelo žodžių, tartų Zakarijui, nenorėjusiam tikėti, kad jiems senatvėje gims sūnus (Jonas Krikštytojas). Tie žodžiai buvo: "Ecce eris tacens — štai nekalbėsi..." Merton įžiūrėjo tuose žodžiuose šaukimą į amžino tylėjimo trapistų vienuolyną.

     Kai paskutinėmis dienomis prieš įstojimą pas trapistus jis dar abejojo ir vaikščiodamas miškelyje maldavo Dievą nurodymo, kurs išsklaidytų dar likusius abejojimus, tada savo vaizduotėje jis išgirdo, jau pirmiau ten besilankant girdėtą, didįjį trapistų Gethsemani bažnyčios varpą, taip aiškiai skambantį, tartum jis būtų buvęs čia pat už kalnelio. Tas kalnelis buvo už kelių šimtų mylių nuo Kentucky Gethsemani. Apskaičiavęs laiką, jis suprato, kad kaip tik tuo metu, giedant tenai vakarinę "Salve Regina", skambino didžiuoju varpu. Jo abejojimai pasibaigė. Jis sėdo ir parašė laišką, prašydamas Gethsemani abatą jį priimti į vienuolyną.

     Tokių, kad ir mažiau nuostabių ar visai paprastų, Dievo malonės įspėjimų turi savo gyvenime daugybė žmonių, ir jeigu tik jie yra geros valios, padaro atitinkamas išvadas, palenkiančias juos ieškoti sakramentalinės malonės, nuo kurios jų tikėjimas pražysta pilnu žiedu. Bet jeigu įspėjimo malonė atmetama, jeigu jos nepaklausoma, tai dažnai toji malonė gali nebegrįžti, ir žmogus gali pasilikti netikėjime bei indiferentizme. Tad reikia didelio atidumo šaukiančiam malonės balsui, nes Kristus sako: "Niekas negali ateiti pas mane, jei Tėvas, kurs yra mane siuntęs, jo nepatrauks" (Jon. 6, 44). Tokia šaukianti malonė mūsų eiliniame gyvenime gali būti gera knyga, susitikimas su kokiu nors asmeniu, pranašiu dvasiniu atžvilgiu, nusivylimas žmogumi, patirtas šmeižtas ar užgavimas ir t. t. Tokie ir kiti panašūs įvykiai, prie kurių sustojame, į kuriuos įsijaučiame, iš kurių antgamtinį prakalbėjimą išgirstame, gali į mus gaivinančiai paveikti ir duoti mūsų gyvenimui naują kryptį.

     Baigiant šią straipsnių seriją, pravartu įsidėmėti šv. Tomo Akviniečio įspėjimą, kad ypač reikia saugotis netikintiems to Dievo malonės būtinumo tikėjimo klausimais nepraskiesti ir neaptemdinti. Toks aptemdinimas įvyktų, jeigu juos stengtumėmės įtikinti, kad protiniai tikėjimo įrodymai yra lemiamos reikšmės. Verčiau jie turėtų iš mūsų išgirsti, kad visi tikėjimo dalykai grynais proto argumentais negali būti nei įrodyti nei atmesti, nes tikėjimas viršija protą, būdamas antgamtinė dorybė.

     Tikėjimo pažinimo besiilgintieji turėtų būti taip pat įspėti, kad, anot šv. Tomo, tikėjimo pažinimas žmogaus ilgesio pilnai nenuramina, nes šiame gyvenime tas pažinimas yra netobulas. Ribota žmogaus dvasia niekada šioje žemėje neapims neriboto Dievo. Todėl nekartą mūsų dvasia, būdama ribota, susidūrus su dieviškomis paslaptimis, bus nerimo drumsčiama ir, kol gyvensime šioje žemėje, nekartą turėsime maldauti malonės, kaip tas evangelijoje minimas tėvas: "Tikiu, Viešpatie, padėk mano netikėjimui" (Mork. 9, 23). Kitaip sakant, suprantu, kad turiu norą ir gerą valią tikėti, bet pilnam įsitikinimui reikia Dievo malonės.