JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

Gerbiamasis Redaktoriau,

NUOŠIRDŽIAI dėkoju už Jūsų man neseniai atsiųstą asmenišką atsakymą, į kai kuriuos klausimus, kurie mane labai vargino. Padrąsinta Jūsų gerumo, vėl rašau, nes tų neaiškumų niekad netrūksta. Į šį mano laišką galite atsakyti arba asmeniškai, arba "Laiškuose Lietuviams" (žinoma, neminint mano pavardės), jeigu manote, kad tai būtų ir kitiems skaitytojams naudinga žinoti.

     Tikrai aš esu laiminga, kad galiu studijuoti katalikiškoje kolegijoje, kur yra dėstoma ir religija. Religijos paskaitos mane labai domina ir išriša daug nuolat kylančių problemų. Šį kartą Jums noriu rašyti ne apie religinius dalykus, gal daugiau apie psichologinius, o gal ir šis pavadinimas nelabai tiks, bet iš laiško paaiškės, kas man rūpi sužinoti.

     Dažnai esu girdėjusi sakant, kad moteris yra mįslė, kad ją sunku suprasti, kad nežinia, ko ji nori, kas jai patinka ir t. t. Gal tai ir tiesa, nes kai pagalvoju apie save, tai kartais ir pačiai sau aš esu mįslė. Stengiuosi save pažinti, bet kartais man atrodo, kad kitas savo drauges geriau pažįstu negu save. Tačiau čia nesu pasiryžusi kalbėti apie moterų "mįslingumą". Kalbėsiu apie vyrus, kurie kartais atrodo ne mažesnės mįslės negu moterys.

     Jau praėjusį kartą Jums rašiau, kad draugauju su rimtu berniuku ir galvoju netrukus susižieduoti. Nuostabu, kad jis patinka net ir mano mamai, kuri buvusius mano simpatijas vis kritikuodavo. Jau beveik metai, kai su juo susipažinau. Dabar dažnai tenka susitikti, bet ar aš jį jau pakankamai pažįstu? Manau, kad ne. Kartais jis man atrodo tikra mįslė. Mes kalbėdamiesi atrandame tiek daug dalykų, kurie mudu jungia, bet atsiranda daug ir tokių, kurie skiria. Per ilgai turėčiau rašyti, norėdama išskaičiuoti visus panašumus ir skirtingumus, bet noriu paminėti tik vieną.

     Atleiskite, bet aš noriu būti labai atvira. Nežinau, gal aš ir negerai darau, kad kartais leidžiuosi jo paglamonėjama ar net pabučiuojama. Dažnai man teko ir girdėti, ir skaityti, kad tokių dalykų reikia vengti, nes jie sukelia daug pagundų ir veda į nuodėmę.

     Gal aš nesu normali, bet man nekyla jokių pagundų, tik jaučiuosi labai laiminga. Aš galvoju, kad ateis ta diena, kada aš būsiu amžinai jo, o jis mano. Man neatrodo, kad po tų pasimatymų su juo aš būčiau tapusi blogesnė, priešingai — aš tada jaučiu lyg kokį norą būti gera su visais, visus noriu mylėti, visiems skelbti, kad aš esu laiminga. O kaip su juo? Ar ir jis tą pat jaučia? Nežinau, bet manau, kad ne. Čia ir yra toji mįslė. Aš vyrų nepažįstu. Kai mes taip pabendraujame, kai gražiu būdu vienas kitam parodome meilę, aš jaučiuosi rami, patenkinta, laiminga, bet man atrodo, kad jis dažniausiai nebūna patenkintas, kad jam "kažko vis trūksta, kažko vis negana", kaip sakoma toje dainelėje. Ir ko jam trūksta, ir ko jam negana — man yra mįslė. Kartą šiuo klausimu kalbėjausi su gera savo drauge, kuri jau prieš keletą metų yra ištekėjusi. Ji man taip trumpai atsakė: "Tau daug kas dabar neaišku, bet paaiškės, kai ištekėsi. Žinok, kad vyro meilė kitokia negu moters — jam labiau rūpi biologija, o jai — romantika".

     Tad ir norėčiau Jus paklausti, ar visi vyrai toki, ar jie nesupranta, kas yra tikra, graži meilė, ar jie visi yra linkę į grubų materializmą? O gal tik kai kurie? Norėčiau dabar gauti aiškius atsakymus į šiuos savo klausimus, kad nereikėtų paskui gailėtis, padarius neatitaisomą klaidą.

     Ta pačia proga norėčiau dar paklausti ir kito dalyko. Mano jaunesnioji sesutė, kuri dar tik pernai pradėjo lankyti aukštesniąją mokyklą, dažnai vis zirzia, jaučiasi nelaiminga, nepatenkinta, kad dar vis nesuranda berniuko, su kuriuo nuolat draugautų, eitų į kiną ir į šokius. Ji man pavydi, kad tokį draugą aš jau esu suradusi. Veltui mudvi su mama stengiamės įkalbėti, kad ji dar per jauna, kad ateis laikas, kada ir ji susiras draugą. Į kai kuriuos jos argumentus, prisipažįstu, ir man yra sunku atsakyti. Kartais jos mokykloje ar kur nors kitur yra rengiami šokiai, bet ji verkdama pasilieka namie, nes neturi su kuo eiti. Kitos mergaitės ateina su savo berniukais ir su jais visą vakarą šoka, o ji vargšiukė turi laukti kurio nors malonės, kad pasigailėtų ir ją išvestų šokti, tad verčiau ji visai neina. Bet jūs juk žinote ką mergaitei reiškia šokiai? Todėl ji jaučiasi labai nelaiminga ir susierzinus, neturi noro net mokytis. Ką čia reikėtų daryti?

     Na, jeigu jau taip įsismaginau rašyti, tai štai dar ir trečias klausimas. Aš turiu ir brolį, šiek tiek jaunesnį už save. Kitais metais jis baigs aukštesniąją mokyklą. Turiu pasakyti, kad tai geras ir rimtas vaikas, bet ir jis mums sukelia problemų. Jis labai seka amerikiečių vaikus, nemėgsta gražesnių rūbų, niekad nesiriša kaklaraiščio, net rodo nepasitenkinimą, kai mama jam gražiai išlygina rūbus. Sako, kad iš jo juoksis draugai, jeigu pamatys gražiai ir "františkai" apsirengusį. Bet mums juk gėda leisti jį išeiti iš namų susivėlusiais ir netvarkingais rūbais. Ką Jūs patartumėte?

     Už atsakymą ir patarimus būsiu dėkinga.

Jus gerbianti

Diana

Mieloji Diana,

     Visi trys Tavo klausimai yra rimti ir aktualūs. Du paskutinieji gal tapo aktualūs tik dabar, kai pakliuvome į mūsų europietiškiems papročiams skirtingas šalis, bet pirmasis buvo aktualus visais laikais, kada tik šiame pasaulyje gyveno vyras ir moteris. Jųdviejų prigimtys yra skirtingos, turinčios viena kitą papildyti, viena kitą traukti ir jungtis nuostabion harmonijon, kuri jau buvo numatyta Kūrėjo planuose, tveriant pirmuosius žmones.

     Tai, ką pasakė Tavo minėtoji ištekėjusioji draugė, yra teisinga. Moters prigimtis yra švelnesnė, romantiškesnė, labiau ją žavi platoniška meilė — juk ji yra skirta švelniai motinos pareigai, ji turės auginti, globoti ir auklėti tą švelnutį ir gležnutį sutvėrimėlį — savo kūdikį. Fiziniai ji yra silpnesnė už vyrą, bet dvasiniai — dažnai stipresnė, nes, kaip vyras yra skirtas fizinei kovai, taip ji — dvasinei. Vyras turi rišti materialines šeimos problemas, o moteris — daugiau dvasines.

     Būtų klaidinga manyti, kad vyras nepripažįsta ir nepažįsta jokios romantikos, jokios poezijos, kad jam yra visiškai svetima platoniška meilė. Bet yra visai teisinga, kad jo meilė yra realesnė, kad jo nepatenkina vien romantika, vien grynai dvasiniai meilės pareiškimai. Glamonėjimai ir bučiavimai moteriai dažnai gali būti erotinės meilės tikslas, o vyrui — tai yra tik priemonės. Jis tuo nepasitenkina, bet siekia galutinio erotinės meilės pasireiškimo. Laimingas pasaulis, kad taip yra Kūrėjo sutvarkyta! Jeigu ir vyras pasitenkintų tik grynai platoniška meile, tai pasaulis jau seniai būtų išmiręs. Moteris to galutinio erotinės meilės pareiškimo gal dažnai nesiekia ne tik dėl savo dvasiškesnės prigimties, bet ir dėl to, kad jai vienai tenka visos pasekmės, jai vienai tenka už akimirksnio malonumą vėliau užmokėti nemažais skausmais.

     Šis vyro ir moters prigimties skirtumas erotinės meilės atžvilgiu yra labai įsidėmėtinas tiek šeimyniniame gyvenime, tiek berniukų ir mergaičių draugystėje. Jo nesupratimas ir neįvertinimas dažnai priveda prie didelių katastrofų. Dėl to šeimose būna nuolatiniai ginčai ir vaidai, barniai ir nesantaikos. Šeimos laimė ir darnus sugyvenimas griūva, nes vyras ir žmona vienas kito nesupranta ir pradeda vienas prieš kitą kovoti bei vienas kito neapkęsti. Žmona vyrą pradeda laikyti grubiu materialistu, kuris neturi jokio meilės supratimo, kuriam visiškai nerūpi graži meilė, o tik gryna biologija. Ji jaučiasi pažeminta, paniekinta, pastatyta gatvės merginos vietoje. Vyro "meilės pareiškimai" jai tampa didžiausia kančia. Vyras taip pat negali suprasti savo žmonos. Jis ją pradeda laikyti nenormalia, vaikiška, jo nemylinčia. Jis negali suprasti, kaip tie "vaikiški" glamonėjimai, bučiavimai, saldūs žodžiai jai yra daug svarbesni negu "tikras" meilės pareiškimas. Jis į tai nekreipia dėmesio, laiko nereikšmingais ir nereikalingais dalykais, jis temato "dalyko esmę" ir galutinį tikslą.

     Tad būtinai šeimoje vyras ir žmona turėtų vienas kitą suprasti ir vienas prie kito vis labiau prisitaikyti. Būtinai jie turi nuolat tuos prigimties skirtumus prisiminti. Vyras neturėtų paniekinti tų, jo nuomone, "vaikiškų smulkmenų", kurios moteriai yra labai svarbios. Moteris taip pat turėtų stengtis suprasti vyro prigimtį ir tuoj nekaltinti jo "grubiu materializmu" ar manyti, kad jis neturi jokios meilės ir jokios pagarbos. Reikėtų kartais atvirai, be jokios pagiežos, be vienas kito niekinimo ar žeminimo, apie tai išsikalbėti ir nustatyti aiškesnes ateities gaires, stengiantis vienas kitą atjausti ir suprasti, nesibijant asmeniškų aukų, be kurių šeimoje laimės nebus.

     Be galo tai yra svarbu atsiminti ir berniuko bei mergaitės priešvedybiniame draugavime. Kai berniukas pastebi, kad mergaitei labai patinka jo glamonėjimai bei bučiavimai, jis mano, kad ji nori eiti ir toliau, todėl jis prie to ją ir veda. Kartais jis tai daro ne tik dėl to, kad nemokėtų susivaldyti, bet ir tam tikro blogai suprasto "pasigailėjimo" ar "altruizmo" stumiamas. Jis sprendžia pagal save. Aišku, kad jo prigimtis į tai linksta, bet savo vyriška valia visuomet jis gali atsispirti. Antra vertus, prie to jį veda neprotingas mergaitės elgesys, kuri taip lengvai leidžiasi tiems "gražiems ir nekaltiems" meilės parodymams. Ji mano, kad ir berniukas taip galvoja ir tą pat jaučia. Ji mano, kad ir jo prigimtis pasitenkins ir nusiramins tik glamonėjimais ir bučiavimais. Bet ji turi gerai žinoti ir niekad neužmiršti, kad tie veiksmai jį nuolat vis labiau ir labiau erzina, iki jis visiškai praranda proto aštrumą ir valios atsparumą. Tada jis tampa jai pavojingas kaip dinamitas.

     Tad ir vienas, ir kitas turėtų tai gerai suprasti ir apie kitą nespręsti pagal save. Tai nuolat prieš akis turint ir stengiantis išvengti visa to, kas kitą gali vesti prie neprotingų žingsnių, galima išvengti daug tragiškų netikėtumų ir išlaikyti švarią vienas kito meilę iki vedybų.

     Antroji Tavo minima problema Lietuvoje beveik neegzistavo, nes ten dar nebuvo įsigalėjęs tas neišmintingas "going steady", bet čia, išeivijoje, šis klausimas yra labai aktualus. Kitų tautų papročių maža mūsų saujelė, žinoma, nepakeis, bet nėra jokio būtinumo tų papročių sekti. Lietuvoje, bent gimnazijų moksleiviai, beveik niekad neidavo į šokius porelėmis. Atvykdavo atskirai berniukai ir mergaitės ir paskui berniukai stengdavosi kaip galima daugiau mergaičių pašokdinti. Šokti visą vakarą su viena būtų buvę labai keista, ir tokią porelę tuoj visi būtų pradėję "traukti per dantį". Lietuviai galėtų ir išeivijoje šio papročio laikytis. Juk dažnai būna ruošiami tik lietuvių jaunimo šokiai, bet jeigu tektų eiti ir į kitų ruošiamus pasilinksminimus, tai lietuviai galėtų eiti ne po du, bet didesne grupe ir paskui kiekvienas berniukas turėtų stengtis su visomis savo tautietėmis pašokti. Žinoma, nebus draudžiama jam, solidarumo laikantis, išvesti šokti ir kokią nors svetimtautę, jeigu atsiras "laisvų", bet ir čia — saviesiems pirmenybė!

     Ir berniukai, ir mergaitės tuoj įsitikintų, kad taip būtų daug įdomiau. Tokiu būdu atsirastų progų pažinti daugiau berniukų ir daugiau mergaičių ir, jeigu jau eitų kalba apie gyvenimo draugo ar draugės pasirinkimą, tai, iš daugelio renkantis, būtų mažiau pavojaus suklysti, ir pasirinkimas galėtų būti tinkamesnis. Jaunystė yra tokia trumpa, tad reikia stengtis ja daugiau pasinaudoti, su visais daugiau padraugauti, o ne prisirišti tik prie vieno. Gyventi su vienu ar su viena galėsi ir turėsi visą gyvenimą!

     Tad jeigu turėčiau Tau duoti kokį nors praktišką patarimą, kaip galėtum padėti savo jaunesniajai sesutei, patarčiau stengtis suorganizuoti bent mažą jos draugių ir draugų būrelį, kurie drauge eitų į šokius ir į pasilinksminimus. Jeigu savaime toki būreliai nesusitveria, tai čia turėtų ateiti į pagalbą vyresnieji.

     Pagaliau bent trumpai reikia paliesti ir trečią Tavo klausimą, labai charakteringą Amerikoje. Kai prieš dešimtį metų atvažiavau į Ameriką ir pamačiau gatvėse berniukus, tai pamaniau, kad jie visi yra kaminkrėčių ar elgetų vaikai. Taip netvarkingai ir neestetiškai jie buvo apsirengę! Jokio grožio, jokios elegancijos. Europoje taip rengiasi tik labai vargingų šeimų arba gatvės vaikai. Bet juk Amerika yra turtingas kraštas, tad kokia čia galėtų būti priežastis?

     Pasakysiu, kokia yra mano asmeniška nuomonė šiuo klausimu. Teko pastebėti, kad visur, tiek Europoje, tiek Amerikoje, berniukai labai domisi sportu ir stengiasi aklai sekti sportininkus. Amerikoje dar ypatingai jaunimas seka ir nuolat filmuose rodomus kaubojus. Sportininkų uniforma labai daug įtakos turi ir jaunimo apsirengimui. Įvairiose Europos tautose teko pastebėti, kad kokia sporto šaka kurioje nors šalyje yra populiaresnė, tai tos sporto šakos uniforma vienu ar kitu būdu labiau pasireiškia ir berniukų apsirengime. Tad ir Amerikos jaunimo apsirengimui įtakos turi tiek kaubojų drabužiai, tiek beisbolo bei amerikietiško futbolo žaidėjų uniformos. Kaip žinome, jie visi dėvi ilgas kelnes ir, apskritai, didele elegancija nepasižyminčias uniformas. Lygiai tuos pačius elementus pastebime ir jaunimo apsirengime.

     Mūsų lietuviškąjį jaunimą reikėtų pratinti prie tvarkingų ir stilingų drabužių. Tėvai turi nuolat vaikus prižiūrėti, kad rūbai būtų tvarkingi ir gražiai sulyginti. Nereikia bijoti net pajuokti tuos berniukus, kurie gatvėse vaikščioja atraitotomis kelnėmis ir palaidais marškiniais. Tokiu elgesiu mes nenusidėsime prieš lojalumą Amerikai, nes ir kai kurie rimti Amerikos pedagogai yra labai susirūpinę šia išorine amerikietiško jaunimo išvaizda, kuri, be abejo, turi daug įtakos ir jaunimo moralei. Manome, kad yra labai daug tiesos tokiame pasakyme, kad jeigu Amerikos berniukai pradėtų dėvėti, taip kaip Europoje, trumpas elegantiškas kelnaites, jeigu paaugliai užsirištų kaklaraiščius ir užsivilktų gražiai išlygintus tvarkingus drabužius, tai jaunimo nusikaltimai bent pusiau sumažėtų.

     Jeigu mes, europiečiai, nesektume blogų vietinių papročių, bet pabrėžtame savuosius, tai gal pradžioje kas nors ir pajuoktų, bet pamažu galėtume padaryti gerą įtaką ir vietiniam jaunimui. Juk kultūringas dvidešimtojo amžiaus žmogus pagaliau turi suprasti, kas yra gražu ir elegantiška, o kas biauru ir neestetiška. Jis turi pagaliau žinoti, kas padeda žmogaus orumui ir kas kenkia. Jeigu mes čia nepasiduosime srovei, bet plauksime prieš ją, už tai mus pagerbs ir Amerika.