Spausdinti

DR. JUOZAS PRUNSKIS

ASAULINIO garso yra pasiekęs Esme William Howard, mokslininkas, rašytojas, įgaliotas ministeris. Gimęs 1863 m. Anglijoje, Greystoke pilyje, išsimokslinęs tėvynėje ir užsienyje, perėjo į diplomatinę tarnybą Airijoje, Italijoje, Vokietijoje. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo įgaliotas ministeris Švedijoje ir daug pasitarnavo sąjungininkams. Taikos konferencijos metu jis buvo Britų delegacijos narys Paryžiuje, paskui buvo paskirtas ambasadoriumi į Ispaniją. Jo diplomatinė karjera pasiekė aukštumas 1924-1930 m., kai jis buvo paskirtas D. Britanijos įgaliotu ministeriu J. A. Valstybėse. Eilė universitetų čia jam suteikė garbės daktaro laipsnius.

Gyvenimo teatras

     Dar būdamas Romoje, vedė princo Bandini dukterį ir išaugino penkis sūnus. 1935 m. išėjo jo atsiminimai "The Theatre of Life" (Gyvenimo teatras). Tas dviejų tomų veikalas parodė jo sugebėjimus rašyti stilingai ir su humoru. Jis mirė 1939 m.

     Išaugęs protestantų tikyboje, jis susidūrė su religine problema, kai palinko vesti minėto princo dukrą. Ji panoro sužinoti, kokios jo pažiūros į religiją. Ji sakė, kad religija yra pats svarbiausias dalykas pasaulyje, ir ji netekės už žmogaus, kuris į religiją kitaip žiūri. "Aš jai atsakiau", rašo E. W. Howard, "kad nors aš labai gerbiu tuos, kurie taip jaučia, kaip ji, tačiau aš pats neturiu religinių įsitikinimų. Iš tikrųjų, aš buvau be jokio aiškaus tikėjimo, išskiriant mano įgimtą tikėjimą Dievu, kuris man atrodė esąs teisingas ir gailestingas; aš rengiausi ateitį palikti Jo rankose, pats tesistengdamas būti teisingas, padorus, malonus, pagal savo sąžinės jausmą... Aš pažadėjau nesikišti į jos religines praktikas nei į vaikų religinį auklėjimą.

Ryžtinga sužadėtinė

     Tačiau jo sužadėtinės tai nepatenkino. Ji manė, kad religija turi būti šeimos vienybės pagrindas. Ji taip jam kalbėjo: "Jeigu jūs neturite savo tvirtų religinių įsitikinimų, kodėl nenorėtumėte ištirti mano įsitikinimus ir pažiūrėti, kokie jie yra. Ar jūs ką nors žinote apie katalikų tikėjimą?" Howard prisipažino, kad nežinąs. "Tad jeigu jūs nieko apie tai nežinote, kodėl nenorėtumėte apie tai bent kiek sužinoti?" — vėl spyrėsi sužadėtinė, prašydama nors kiek patyrinėti katalikybę. Howard prižadėjo. Sužadėtinės pasiūlymu buvo nutarta, kad prel. Merry del Val, specialus popiežiaus Leono XIII bendradarbis, supažindins jos sužieduotinį su katalikybės tiesomis. Kada tik tas privatus popiežiaus sekretorius galėdavo rasti valandėlę laiko, ją pašvęsdavo tų tiesų aiškinimui.

     Taip tos pamokos tęsėsi keturias savaites. Prelato klausinėjamas, Howard papasakojo, kad jisai buvo išauklėtas anglikonų bažnyčioje, kad dabar jis jau nesąs jos narys ir nueinąs į jų bažnyčią, tik lydėdamas savo motiną. Pasisakė, jog jis nepriklausąs jokiai kitai religinei bendruomenei. Paklaustas, kodėl jisai apleido anglikonų tikybą, paaiškino, kad jau jaunystėje jam darė įspūdį, kai buvo pasakyta, jog laikyti kryžių kambaryje buvo beveik stabmeldystė, o jis kryžių matydavo Vokietijos liuteronų bažnyčiose. Jam buvo nesuprantama, kodėl tai, ką protestantai viename krašte nepalankiai sutinka, kitame gerbia. Vėliau jis pastebėjo, ypač Šveicarijoje, didelį protestantų susiskaldymą: liuteronai, kalvinistai, Zvinglio sekėjai. Vieno slėnio gyventojai laikėsi vieno tikėjimo, kito slėnio — visai kito. Anglikonų tikėjime jam ypač nepatiko, kad tikybos dalykai daug priklausė nuo valstybės: vyskupus skyrė ministeris pirmininkas, kuris net galėjo nebūti anglikonų bažnyčios narys. Net maldaknyges ir apeigų nuostatus turėjo tvirtinti parlamentas, kurio sąstate galėjo būti žydų, turkų, netikinčiųjų bei atskalūnų. Tai jam buvo sunku suprasti.

Dvi sunkenybės

     Apie visa tai iš Howard išgirdęs, prel. Merry del Val jį paklausė: "Taigi, dabar, kai jūs nesijaučiate galįs priklausyti nė vienai protestantų bendruomenei, ar yra kokia nors kliūtis, kuri kliudytų įsijungti į Katalikų Bažnyčią?" Howard atsakė, kad jis turįs dvi sunkenybes: viena, jam atrodo, kad negalima tikėti amžina bausme, o antra, jam nepriimtina mintis, kad tie, kurie miršta ne katalikų tikėjime, yra pasmerkti amžinai kentėti. Prelatas visų pirma sustojo prie antrosios sunkenybės ir paklausė, ar jis galvojąs apie kokį nors savo artimą asmenį nekataliką, nenorėdamas prileisti, kad jis bus nubaustas amžina bausme. Howard atsakė, kad jis galvojąs apie savo motiną. Tada prelatas pabrėžė, jog Katalikų Bažnyčia niekad nesako, kad koks nors kito tikėjimo žmogus negali būti išganytas tik dėl to, kad jis nebuvo katalikas. Priešingai, ji moko, kad tie, kurie ne dėl savo kaltės negali pažinti tikrojo tikėjimo, bet kurie gyvena teisingą, artimo meile paremtą gyvenimą, sekdami savo sąžinės nurodymus, be abejo, susilauks kalčių atleidimo ir išganymo.

     Kad turi būti amžina bausmė, apie tai Howard rašo: "Prelato Merry del Val aiškinimas, kad turi būti amžinai nubaustas, t. y. amžinai nuo Dievo akivaizdos atskirtas, tas, kuris laisvai ir pilnai žinodamas tai pasirinko. Man atrodė, kad tai yra ne tik tikėtina, bet ir visai logiška."

     Toliau Howard prašė paaiškinti kentėjimų ir nuodėmės buvimą pasaulyje. Jam buvo paaiškinta, kad tai atsirado pirmiesiems žmonėms esant apdovanotiems pasirinkimo laisve; jie galėjo pasirinkti tarp gėrio ir blogio. Ta laisvė juos bent kai kuriais atžvilgiais buvo iškėlusi aukščiau už angelus, padariusi panašius į Dievą. Iš tos laisvės piktnaudojimo atėjo kentėjimai. Tačiau atmintina, kad pats Išganytojas pasirinko kentėjimą, aukodamas tai už žmoniją ir duodamas pavyzdį, kad reikia kentėjimus įprasminti, aukojant juos ne tik už save, bet ir už savo artimuosius skaistykloje.

Pagaliau įsitikino

     Tokie paaiškinimai tęsėsi apie mėnesį. "Vieną dieną įsitikinau", rašo Howard, "kad turi būti įkvėptas autoritetas krikščionims ir kad toks autoritetas negali būti niekas kitas, kaip Katalikų Bažnyčia... Aš pasijutau apsuptas Dievo buvimo ir lyg alsuojąs juo... Ir kai tik aš, padedant prel. Merry del Val, perėjau visus Šv. Rašto tekstus, paremiančius tikrą Kristaus buvimą Eucharistijoje, kai išstudijavau Mišių auką ir pamačiau skirtumą nuo grynai žmogiškų pamaldų kitose bažnyčiose, pajutau, kad tai yra magnetas, kuris mane nebeatsispiriamai įtrauks į Bažnyčios glėbį."

Jis rašo įsitikinęs, kad Katalikų Bažnyčia yra šventa, nes įkvėpta iš aukščiau; ji yra visuotinė ir apaštališka, nes istoriškai galima įrodyti jos kilmę iš apaštalų. Tikroji Bažnyčia turi būti tik Romos, nes pirmasis Romos vyskupas buvo Kristaus įpėdinis. "Mišių metu, kurias aš dabar dažnai lankiau", toliau jis rašo, "tos mintys pripildydavo mano galvą. Aš ten garbinau Dievo Sūnaus buvimą ir džiaugiausi, kad netrukus ir aš sulauksiu tos privilegijos priklausyti milijonams, kurie Jį gali garbinti, visi tuo pačiu būdu, tais pačiais žodžiais. Aš tada nebūsiu vien tik tautinės bažnyčios narys."

     Atėjo laikas jam grįžti į Angliją. Išvykdamas pasakė savo sužadėtinei ir prelatui, kad jis dar turi uoliai perskaityti eilę knygų, prieš tapdamas kataliku. Iš Anglijos jis keliavo į Trinidad ir vis skaitė pasirinktąsias knygas. Tas skaitymas ir svarstymas dar labiau sustiprino jo pasiryžimą, todėl atvykęs į Port of Spain uostą, jis susiieškojo domininkonus, parodė jų vyresniajam prel. Merry del Val laiškus ir po keletos pasikalbėjimų buvo priimtas į katalikų tikėjimą.

Nuostabiausias momentas

     Kitą rytą jis jau vėl buvo bažnyčioje, pasiryžęs priimti pirmąją šv. Komuniją. Apie tai jis rašo: "Tai buvo tikrai didžiausias ir nuostabiausias mano naujo dvasinio gyvenimo momentas. Pirmą kartą pajutau tai, ką šventieji turėjo dažnai jausti, ką tai reiškia save, sakyčiau, ištuštinti, kaip ištuštinamas vandens stiklas, kad paskui vėl jį pripildytum kažkuo iš didžio gyvenimo šaltinio, nors tai būtų ir trumpam momentui. Aš suvokiau, kad Mišios yra didžiausia auka."

     Kaip jis jautėsi, tapęs kataliku, taip savo atsiminimuose rašo: "Nors pirmykštis pakilimas jau ir praėjo, esant užimtam tokiais žemiškais dalykais kaip gumos medžių sodinimas ir diplomatinis darbas, bet nuo tos dienos aš niekad nesidairiau atgal. Iš tikrųjų, tas saugumo jausmas, esant Bažnyčios globoje, augo metai iš metų... Ir su ypatingu džiaugsmu bei pasitenkinimu galėjau parašyti sužieduotinei, jog aš tikiu, kad ateityje mes būsime vieningos dvasios ir kad mano nusilenkimas Bažnyčiai įvyko ne todėl, kad ji to būtų prašiusi, bet todėl, kad man tai buvo vienintelis kelias".

     Netrukus jis privačioje Bandini rūmų koplyčioje susituokė su savo sužadėtine. Vedybų apeigas atliko prel. Merry del Val. Iškilmių metu buvo skaitytos Mišios, į kurias buvo pakviesti tik artimiausieji giminės. Čia juodu abudu su sužadėtine pirmą kartą drauge priėmė šv. Komuniją. Po bendrų vaišių, laikydamiesi Romos papročio, juodu aplankė šv. Petro baziliką. "Niekada", jis rašo, "šv. Petro aikštė man neatrodė taip didinga, kaip aną šiltą lapkričio dieną."