Spausdinti

PRANYS ALŠĖNAS

     BAŽNYČIA yra vieta, kur tikintieji vienu ar kitu būdu bendrauja ir jungiasi su Dievu, todėl ji turi būti ypatingai gerbiama. Tiek bažnyčioje, tiek šalia bažnyčios tikintieji turėtų elgtis labai kukliai ir padoriai. Šią vietą turėtų gerbti ne tik tikintysis, bet ir kiekvienas kultūringas žmogus.

     Prisimenu, tai buvo jau seniai, vos tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mano gimtojo kampelio pradžios mokykloje mokytojavo labai geras mokytojas. Jis labai gerai mokėjo perduoti vaikams mokslo žinias, bet buvo labai paveiktas Rusijos nihilizmo ir skaitė save kietu bedieviu. Kartą jis važiavo su mano kaimynu į miestą. Važiuojant pro miestelio bažnyčią, kaimynas nusiėmė kepurę. Tą pat padarė ir "bedievis" mokytojas. Kaimynas labai nustebęs ir jį paklausęs:

     —    Aš nusiėmiau kepurę prieš bažnyčią, nes esu tikintis, bet dėl ko jūs tai padarėte?

     Mokytojas jam atsakė:

     —    Taip, aš esu netikintis. Vis dėlto bažnyčia yra pagarbos verta, nes čia žmonės renkasi ne girtuokliauti, ne triukšmauti, ne kitų blogų darbų daryti, bet susikaupti, pasimelsti, pabūti ramybėje vieną kitą valandėlę.

     To žmogaus elgesys ir galvosena derinosi ir su logika ir su kultūringumu. Buvo tikrai gražus paprotys Lietuvoje prieš kiekvieną bažnyčią ir prieš kiekvieną kryžių nusiimti kepurę.

     Ir išeivijoje gyvendami, mes turime savo parapijas ir savo bažnyčias, deja, kažkodėl dabar yra lyg ir sumažėjęs mūsų pagarbos jausmas bažnyčiai ir lietuviškiems papročiams bei tradicijoms. Mes, kurie taip pasižymėjome bažnyčios gerbimu Lietuvoje, čia dažnai neprilygstame nė svetimtaučiams. Ypač tai bažnyčioms priderančiai pagarbai dažnai nusidedama vasarą. Tiesa, vasaros dienomis kartais būna labai karšta, todėl žmogus ieško būdų, kaip nuo to karščio apsisaugoti, bet vis dėlto turi būti tam tikros ribos, kurių negalima peržengti.

     Kai kurie mūsiškiai vasarą traukia į bažnyčią taip apsirengę, lyg eitų į paplūdimį: vyrai vienmarškiniai, atsiraitoję rankoves, o moterys ir mergaitės kartais net trumpomis kelnaitėmis. Jeigu mes taip nesirengiame, eidami į svečius ar į kokį nors kultūringesnį parengimą, tai tuo labiau neturėtumėm taip apsirengę eiti į švenčiausią šioje žemėje vietą — bažnyčią. Kartais mes aukojamės ir noriai priimame kokius nors nemalonumus dėl labai menkų priežasčių, tad dėl ko negalėtumėm šiek tiek pakentėti karštį ar nepatogumą, eidami pabūti ir pabendrauti su Tuo, kuris už mus ne tik kentėjo, bet ir mirė?

     Taip pat kai kuriose šalyse yra gana griežtai užlaikomas paprotys, kad mergaitės ir moterys eina į bažnyčią, prisidengusios galvą skarele arba skrybėlaite. Kai kam šis paprotys nepatinka, bet būtų daug protingiau ir taktiškiem prie jo prisitaikyti negu nuolat savo priešingu elgesiu lyg protestuoti ir kitus piktinti. Žinoma, čia nereikia sekti kai kurių mergaičių, kurios, neturėdamos padorios skarelės ar skrybėlaitės, eidamos į bažnyčią, užsideda tik mažą nosinukę arba kartais net popierio gabalą. Tai yra tik fariziejiškas žiūrėjimas į raidę, bet ne į papročio esmę. Tokiu atveju būtų geriau eiti visai neprisidengus.

     Ypatinga pagarba bažnyčioje yra reikalinga Mišių metu. Ir čia reikia stengtis prisitaikyti prie vietinių papročių. Pvz. Lietuvoje pradžioje Mišių būdavo visuomet giedama "Pulkim ant kelių". Giedodami šią gražią giesmę, žmonės klūpėdavo. Amerikoje ir kitose šalyse yra paprotys, kad žmonės atsistoja, kunigui išeinant iš zakristijos. Tiek klūpėjimas, tiek atsistojimas yra pagarbos ženklai, todėl ir vienas, ir kitas paprotys yra geras, bet bus geriau, jeigu bus vienodumas. Tačiau nereikia manyti, kad tikintieji bažnyčioje turi taip elgtis, kaip kareiviai rikiuotėje: bažnyčioje reikia tvarkos, reikia pagarbos, bet visa tai turi būti daroma laisvai, be jokio dirbtinumo.

     Žinoma, bažnyčioje žmonės turi turėti teisę laisvai melstis, bet jeigu yra klebono nustatyta tam tikra tvarka, kuri padeda labiau išlaikyti išorinį estetiškumą, reikia stengtis tos tvarkos laikytis ir savo skirtingu elgesiu neišblaškyti kitų žmonių susitelkimo.