Spausdinti

DR. JUOZAS PRUNSKIS

UDOLPH Lippert buvo protestantų dvasiškis, paskaitininkas, astronomas. Kartą Vokietijoje, Konstancos mieste, jis turėjo progos įsižiūrėti į Jono Huso statulą ir įsiklausyti griežtų savo tėvo išvedžiojimų prieš Katalikų Bažnyčią. Tai jį taip uždegė, kad net penkiasdešimt metų jautė neapykantą prieš Katalikų Bažnyčią ir jos narius. Jis tik ieškojo progų pulti katalikybę. Ir vis dėlto jame įvyko pagrindinis posūkis katalikybės pusėn. Apie tai jis pasakojasi savo straipsnyje kolektyviniame J. A. O'Brien redaguotame veikale "The Way to Emmaus".

     Rudolfas buvo vyriausias devynių vaikų šeimoje. Jis buvo dar mažas berniukas, kai jų šeima iš gimtosios Illinois valstybės persikėlė pas motinos tėvus į Šveicariją, kur jis lankė valdžios mokyklas. Visa šeima buvo protestantiška, ir apie katalikybę berniukas neturėjo jokio supratimo.

     Kartą jų namus užklupo didelė audra. Išsigandusi jo močiutė pradėjo kalbėti "Sveika Marija". Kai blykstelėjo akinanti žaibo šviesa, ji išsigandusi pradėjo kalbėti rožančių, o mažasis Rudolfas pasislėpė po jos priejuoste ir drauge meldėsi. Pirmą kartą savo gyvenime jis kalbėjo rožančių, po to praėjo 52 metai, kai jis vėl pradėjo rožančių kalbėti.

     Jo tėvas buvo atkaklus katalikybės priešas. Tas pačias nuotaikas jis skiepijo ir sūnuje. Kaip minėjome, kartą prie Huso paminklo tėvas kalbėjo sūnui: "Čia katalikai nužudė Joną Husą už išvertimą Šventojo Rašto į vokiečių kalbą." Grįžus į Ameriką, Rudolfo tėvas tapo pastorium viename Vidurvakarių miestelyje. Ten buvo leidžiamas prieškatalikiškas laikraštis "The Menace", kuris kas savaitę duodavo vis kokį pasibaisėtiną straipsnį prieš katalikus.

Pastorius Los Angeles mieste

     Idealistas Rudolfas, bebaigdamas aukštesniąją mokyklą, pajuto pašaukimą į dvasinį luomą. Jis panoro vesti sielas į dangų ir, baigęs reikiamą mokslą, tapo protestantų ministeriu ir buvo paskirtas mažos bažnytėlės klebonu Los Angeles mieste. Čia jis susidūrė su naujomis problemomis. Svarbiausias tikėjimo šaltinis buvo Šv. Raštas, bet jį galėjo kiekvienas aiškinti, kaip tik išmanė. Toliau, protestantų dvasiškių pakvietime ir atleidime stiprų balsą turi parapijiečiai. Parapija, susidūrusi su šia problema, tampa suskilusi, ir tas plyšys pilnai neužgyja.

     Praslinkus kiek laiko, jis buvo pakviestas perimti presbiterijonų misijų bažnyčią apie 40 mylių nuo artimiausio geležinkelio. Turėdamas daugiau laiko, jis ten perskaitė garsaus škotų pamokslininko Aleksandro Whyte biografiją. Tas pamokslininkas buvo didelis kard. Newman ir katalikų mistikų gerbėjas. Jis net buvo parašęs knygą apie Newman. Ta knyga sužadino Lipperto norą skaityti kard. Newmano ir katalikų mistikų raštus. Apie tai jis taip sako: "Aš susekiau, kad jie buvo dvasios galiūnai, ir aš privalau daug iš jų pasimokyti, kaip augti šventume ir vienybėje su Dievu." Jis pradėjo pastebėti, kad protestantų katalikybės supratimas yra iškreiptas. Apie tai jis taip rašo: "Mes aplink Katalikų Bažnyčią išvedėme popieriaus sieną ir ant to popieriaus prirašėme visko, ko tik norėjome, kad nepriklausantieji Bažnyčiai apie ją manytų."

     Tačiau ta tiesa jam neišryškėjo iš karto. Katalikybės neapykanta buvo giliai įleidusi šaknis, ir iškreiptos pažiūros į katalikybę buvo stiprios. Jos, kaip ledų kalnai, tirpo labai pamažu.

Klausosi jėzuito

     Kaimelyje, kuriame jis gyveno, buvo maža katalikų koplyčia, kurią aptarnavo iš gretimo miestelio vienas kapucinas. Kartą jis pakvietė jėzuitą vesti misijų. Vieną vakarą ir mūsų Lippert užėjo jo pasiklausyti. Katalikų Bažnyčios mokslą jis vystė aiškiai, logiškai, šiltai ir žmoniškai. Pats Lippert apie tai taip sako: "Kitą dieną aš sutikau tą jėzuitą ir pastebėjau, kad, nežiūrint jo gilaus mokslo, tai buvo nuolankus, draugiškas ir šventas vyras. Mano turėta jėzuitų baimė pasirodė besanti juokinga."

     Vieną vakarą San Francisco mieste jis ėjo Market gatve ir pamatė minią, plaukiančią į šv. Bonifaco bažnyčią. Įėjęs pamatė bažnyčią prikimštą žmonių. Buvo giedamos giesmės, kalbamos maldos, ir kunigas pasakė gražų, jautrų pamokslą apie Dievo ir artimo meilę ir apie pareigą tokią meilę perkelti į kasdieninį mūsų gyvenimą. Po to buvo palaiminimas, apie kurį Lippert taip rašo: "Tyli tos minios pagarba ir gilus pamaldumas man padarė neišdildomą įspūdį. Jie buvo ne susirinkimų salėje, bet Dievo bažnyčioje, kur Jis gyveno tabernakuly virš altoriaus."

     Antra vertus, jis matė, kad protestantų tikėjime į pastorius buvo priimami net toki, kurie neigė, kad Kristus buvo gimęs iš Mergelės Marijos, kurie neigė Šv. Rašto istorinį autentiškumą ir net paties Kristaus dievybę. "Jeigu vienybė yra žymė", galvojo jis, "pagal kurią žmonės pažįsta Kristaus Bažnyčią, tai protestantizmas prarado net tos dieviškos žymės pėdsakus."

Abejonių slegiamas

     Tos abejonės jį labai slėgė. Kaip tik tuo metu jis sutiko jauną katalikų kunigą, neseniai atvykusį iš Airijos, kuris jį draugiškai šypsodamasis sveikindavo, kada tik sutikdavo. Lippert rašo, kad, tur būt, jausdamas jo vienatvę ir ilgesį, tas kunigas jį pakvietė į savo kleboniją. Ten rastas nuoširdumas Lippertą dar labiau priartino prie katalikybės. Jisai atsisakė nuo protestantų parapijos klebono pareigų ir ėmė gilintis į astronomijos studijas, kurias jis nuo seno mėgo. Čia jis ieškojo to įkvėpimo, kurio jam jau nedavė protestantiškoji religija. Tapęs Britų Astronomų draugijos nariu ir Didžiosios Britanijos Karališkosios Astronomų sąjungos nariu, jis gavo tarnybą Serra muziejuje San Diego mieste.

 

Viršuje: lietuvaitės tinklininkės, pabaltiečių varžybose 1959 m. laimėjusios pirmąją vietą.

Apačioje: lietuvių krepšinio rinktinė, žaidusi pabaltiečių varžybose ir dabar vykstanti į Pietų Ameriką.

 

     Ir moksle paskendęs, jis neužmiršo galvoti apie religiją: "Aš susekiau, kad mokslas gali sužavėti mintį, bet negali patenkinti alkstančios širdies... Joks mokslas negali nuraminti dvasinio alkio."

     Dirbdamas muziejuje, Lippert susipažino su vienu pranciškonu, kuris mėgdavo lauke kalbėti brevijorių. Kartais pro langą jis sušukdavo: "Pone Lipperte, šiais tiesiais medžiais, margaspalvėmis gėlėmis, dainuojančiais paukščiais, didingais kalnais, brangakmeniais žėrinčiu saulėje okeanu Dievas kalba į mus..." Lippertui tai buvo, kaip jis pats prisipažįsta, lyg pavasario dvelkimas nusiminimo šaltyje. Jis su alkano žmogaus įtampa siekė naujo palengvėjimo.

Sudužęs tikėjimas

     Kartą jis prabilo į pranciškoną: "Mano tikėjimas yra sudužęs. Tėve, ar galėtumei man padėti jį atstatyti?" — "Man bus didelis džiaugsmas tai pabandyti", atsakė pranciškonas, pakviesdamas jį į kleboniją.

     Dabar jisai savo rūpimais klausimais kalbėjosi su pranciškonu, daug skaitė katalikų mokslininkų veikalus ir uoliau meldėsi. Maždaug tuo metu jis sutiko pavyzdingą katalikę Margaritą Teresę ir pastebėjo, kokią stiprybę ir paguodą ji gauna iš savo tikybinės praktikos. "Aš ją lydėjau į Mišias, kurių gilią prasmę pradėjau dabar suprasti", pasakojasi Lippert. "Su ja aš net nuėjau į karmeličių vienuolyną ir, vieton rasti moteris pančiuose, aš jas radau linksmas ir laimingas, kokių anksčiau nebuvau sutikęs... Savo gausiomis maldomis ir aukomis jos siekia atsiteisti už daugelio apsileidimus ir nuodėmes. Kiek pasaulis joms turi būti dėkingas, mes patirsime tik anapus, kai ateis didžiojo atskleidimo diena."

Laivyno karininkas

     Vieną popietę jis sutiko gražios išvaizdos laivyno karininką su vaikais. Anksčiau jie priklausė tai pačiai tikybai, kaip ir Lippertas, tačiau vėliau juodu su žmona tyrė katalikybę ir drauge su savo sūnumis tapo katalikais. Dabar jie apie tai taip kalbėjo: "Tai didžiausia mūsų brangenybė ir džiaugsmas bei laimės šaltinis. Kaip gi kas nors galėtų atviromis akimis žiūrėti į Bažnyčios istorinius tikėtinumo įrodymus, jos dieviškos kilmės aiškumą ir jos gautą dievišką pavedimą skelbti Evangeliją visai žmonijai ir nebūti įtikintu, kad ji moko tikrąją Kristaus religiją? Visa tai taip aišku, kad tai gali suprasti net ir tas, kuris bėga nuo Bažnyčios... Kaip gali kas nors sakytis esąs Jėzaus draugas ir ignoruoti Jo Motiną, kurią Jis gerbė ir mylėjo?"

     Tai dar labiau sutvirtino Lipperto bręstantį linkimą į katalikybę. "Dabar aš jau žinojau uostą, į kurį turiu plaukti", jis galvojo. Dabar jis pradėjo gilintis į katalikybės tiesas, vadovaujant mokytam augustinionų kunigui Vincentui McGarvey. Katalikybė jam darėsi kaskart mielesnė,- ir jis taip galvojo: "O kad Dievas duotų visiems mano brangiems nekatalikams giminėms ir draugams malonę pamatyti skirtumą tarp tikybos, įsteigtos tiesiai paties Kristaus, ir tikybų, atsiradusių iš žmonių. Toks yra pagrindinis skirtumas tarp katalikybės ir protestantizmo — skirtumas tarp dieviškų ir žmogiškų dalykų."

Galutinis atsivertimas

     1947 m. lapkričio 17 d. jis tapo priimtas į Katalikų Bažnyčią. Tolimesnę įvykių eigą taip jis nupasakoja: "Didis buvo mano džiaugsmas ir gili dvasios ramybė, kai apleidau klausyklą, nuplovęs savo nuodėmes. Kaip yra nuostabus dalykas susilaukti Dievo atleidimo ir žinoti, kad esi Jo draugystėje!"

     Po to įvyko jo katalikiškos vedybos, apie kurias jis taip rašo: "Prieš didįjį altorių Margarita Teresė ir aš tapome sujungti moterystėn, ir mano džiaugsmo taurė buvo pripildyta iki kraštų, kai šventojoje Komunijoje į mano širdį ir sielą atėjo pats mūsų Viešpats. Dabar aš buvau suvienytas su Kristumi, suvienytas su Jo Bažnyčia, pilnai buvau pasiekęs dievišką tiesą. Buvau turtingesnis už bet kokį karalių. Su šv. Pranciškum aš galėjau šaukti iš džiaugsmo ir matyti Dievo švytintį buvimą visuose Jo tvariniuose. Nuo pat įsijungimo į Bažnyčią mano didis džiaugsmas yra tarnauti Mišioms. Kai aš klupau prie altoriaus, arti mūsų Viešpaties tabernakuly, aš jaučiuosi esąs namie."