Spausdinti

ZENONAS  IVINSKIS

XXI. Pagoniškosios liekanos XVI amž. Lietuvos katalikybėje

ATALIKYBĖS padėčiai įvertinti vakarinėje Lietuvoje ir Nemuno žemupyje svarbus yra praėjusį kartą minėtas Mažvydo laiškas Prūsų hercogui. Autentiški faktai, paimti iš Mažosios ir Didžiosios Lietuvos pasienio gyvenimo, aiškiai parodo, kaip Nemuno krantų lietuviai apie 1550 metus dar buvo stipriai prisirišę prie lotyniškosios krikščionybės. Jeigu apie tai kalba pats protestantų klebonas Mažvydas, nėra pagrindo jo dėstomais dalykais abejoti.

     Mažvydo laiškas toliau parodo, kad Žemaičių pietvakarių bažnyčios (paminėta šešios) apie 1550 metus ne tik dar buvo katalikų rankose, bet ten ir religinis katalikų gyvenimas dar nebuvo susilpnėjęs. Pirmieji protestantizmo trimitų garsai Žemaitijos artojų trobelėse dar buvo visai neišgirsti. Ar ir visur kitur taip buvo, negalima čia tiksliai atsakyti, nes nėra pakankamai šaltinių, tačiau esame linkę manyti, kad ir Vilniaus vyskupijoje, kur katalikybė iš pat pradžių buvo stipriau įleidusi šaknis, negalėjo būti žymiai blogesnė padėtis.

     Mažvydo paminėtosios parapijos, kur dar buvo apie 1550 m. švenčiami atlaidai, žiūrint iš Medininkų (Varnių), buvo vyskupijos galulaukiai, tolimi užkampiai. Keturios tų parapijų, t. y. Tauragė, Batakiai, Švėkšna ir Jurbarkas, tebuvo įkurtos tik XVI amž. pradžioje. Jeigu ten apie XVI amž. vidurį į protestantus verčiami prūsų lietuviai gaudavo krikšto ir moterystės sakramentus, tai seniau, dar XV amž. įkurtose Žemaitijos parapijose religinis katalikų gyvenimas negalėjo žemiau stovėti. Ir ten dar turėjo būti tikinčiųjų lankomos atviros bažnyčios su jas aptarnaujančiais klebonais ir vikarais.

     Buvo gana įdomus reiškinys, kad ir Mažojoje Lietuvoje buvo toliau garbinama Marija ir šventieji. Taip pat buvo gana reikšmingas faktas, kad žmonės, norėdami katalikiškų sakramentų, važinėdavo į tolimas Didžiosios Lietuvos katalikų parapijas. Pvz. nuo Ragainės iki Švėkšnos tiesia linija buvo 60 km., iki Veliuonos — 80 km., o iki Šiluvos — 90 km.

     Iš to svarbaus Mažvydo laiško Prūsų hercogui galima padaryti kai kurių reikšmingų išvadų. Prie Nemuno žemupio ir Žemaičiuose, kurie paprastai buvo laikomi iki reformacijos gana mažai katalikybės paliesti, protestantizmas dar nebuvo spėjęs išjudinti liaudies. Pripratusi prie katalikiškų religinių formų, ji ir toliau jų laikėsi. To meto katalikybė jau nebuvo tokia visai paviršutiniška, kaip labai dažnai mėgstama pasakoti. įdomu, kad ir prof. J. Gerullis, evangelikas ir nacistinės ideologijos atstovas, skelbdamas iš Karaliaučiaus archyvo dienos švieson išvilktą šį svarbų Mažvydo laišką, pastebėjo: "Ne vien liuteronai ir reformatai, bet ir patys katalikai, rodosi, per blogai apie anų laikų katalikiškąją bažnyčią rašo."

     Reformacijai įsigalint, baudžiauninkų gyvenimas Prūsuose blogėjo. Karaliaučiaus dokumentai rodo, kad Mažosios Lietuvos gyventojai savo tikėjimą yra keitę ne laisvu noru, bet valdžios priversti. Neseniai dar buvę katalikai, o tik minėto hercogo laikais apšaukti protestantais, šitie kieto sprando lietuviai dar ilgai neatprato nuo senųjų religinių formų.

     Iš tradicinio įsibėgėjimo paprastai vis piešiamas labai tamsus katalikybės vaizdas reformacijos laikotarpyje. Labiausiai kreipiamas dėmesys su pilnu pasitikėjimu į tas gausias pastabas apie lietuvių pagonybės liekanas XVI amžiuje. Iš jų padaromos per toli einančios išvados. Klaidingai lietuvių religinė padėtis yra vaizduojama ir 1957 m. Vilniuje komunistų išleistoje Lietuvos istorijoje. Nepaisant palyginamai gana reto bažnyčių tinklo ir didelio vietinių kunigų trūkumo, nežiūrint taip pat konservatyvios lietuvio dvasios, katalikybė Lietuvoje jau labiau buvo įsitvirtinusi negu paprastai buvo manoma.

     Tautos sukrikščionėjimui, žinoma, reikia ilgo vystymosi žmonių sąmonėje. Savaime suprantama, kad, jau priėmus lietuviams krikščionybę ir ėmus rinktis į atlaidus, vis dar tarp jų buvo randama pagonybės liekanų. Juk ir pats Mažvydas, suteikęs reikšmingų duomenų, rodančių, kaip žmonės brangino katalikų tikėjimą, savo katekizmo įvade šaukė: "Kaukus Szemepatis ir lauksargus pameskiet, visas welnuwas deives apleiskiet!" Dar 1544 m. jaunas didysis Lietuvos kunigaikštis Zigmantas Augustas, kuris, matyt, Vilniuje buvo girdėjęs apie lietuvių pagoniškus papročius, rašė Lenkijon: "Krikščionių tikėjimas mūsų D. L. Kunigaikštystėje yra tik naujas daigynas, nes už Vilniaus miesto, ypatingai Žemaičiuose, neminint kitų prietarų, paprastoji ir tamsioji liaudis, lyg dievus, garbina miškus, ąžuolus, liepas, upes, akmenis ir pagaliau gyvates, ir tiems (daiktams) viešai ir pas save (namie) atnašauja gyvulius ir kitokias aukas."

     Tačiau šitie ir kiti panašūs užrašai apie pagonybės liekanas nėra tinkama rodyklė, vaizduojanti krikščionybės plitimo nesėkmingumą Lietuvoje. Juk net tada, kai Lietuva jau buvo tapusi kryžių ir rūpintojėlių šalis, kai jai buvo skiriamas Šventosios Lietuvos ir Marijos žemės vardas, net ir tada vis dar buvo galima kalbėti apie eilę užsilikusių burtų ir prietarų. Ar seniai pavyzdingoji katalikiškoji lietuvių liaudis yra nustojusi teikti ypatingą pagarbą vandeniui, ugniai, žemei?

     Yra platus ir atskiras klausimas ištyrinėti, kaip keitėsi Lietuvoje religiniai motyvai, kaip senųjų įdvasinamų objektų ir įvairių dvasių bei dievybių vietą užėmė krikščioniškosios sąvokos, kaip šalia dar gyvų pagonybės likučių atsirado naujos sukonkretintos sąvokos apie Naująjį Mokslą. Kai šalia naujai įgytų krikščioniškų elementų ilgai dar buvo aptinkama liaudyje ir pagoniškų prietarų, kurie prisiderino prie naujosios pasaulėžiūros, kai kas net bandė kalbėti apie "lietuviškąją krikščionybę".

     Negalima paneigti, kad, ir oficialiai priėmus krikščionybę, dar ilgai kurioje nors vietoje laikėsi pagoniškos liekanos, kurių tuo metu jau nebežinojo kitos vietos. Tad ilgai buvo daroma metodiška klaida, kai, surinkus krūvon iš įvairiausių vietų atsitiktinai sužymėtus vietinius prietarus, jie būdavo priskiriami visai Lietuvai.

     Negalima nekreipti dėmesio į tai, ką Mažvydas XVI amžiaus viduryje yra pasakęs apie savo parapijiečius, tuo pat duodamas šviesos ir ilgai pagonišku kraštu laikytai Žemaitijai. Tik kilmingųjų dvarai tuo metu jau teikė kitą vaizdą. Rūpestingai palaikydami plačią korespondenciją su buvusiuoju kryžiuočių vyriausiuoju magistru, eksvienuoliu Albrechtu, kuris nejaukiai jautėsi, kol dar aplinkui reiškėsi katalikybė, Lietuvos didikai ir juos mėgdžiojantieji bajorai norėjo gyventi svetimybėmis. Jie uoliai stengėsi neatsilikti nuo kaimynystėje pasirodančių naujybių.

     Apskritai reformacijos vystymuisi įvairiuose kraštuose daug reikšmės yra turėjęs ekonominis bei socialinis momentas. Kilmingieji pavydėjo vyskupams, kapituloms, parapijoms ir jų klebonams žemių, galios ir ypač jų privilegijų mokesčių ir teismo srityje. Kaip vėliau faktai parodė, tie akstinai turėjo nemaža reikšmės ir Lietuvoje. Suprotestantėję kilmingieji ne tik puolė dvasiškių privilegijas, bet grobstė parapijų žemes, išvarinėjo kunigus bei klebonus iš tų vietų, kur jie ar jų tėvai buvo pastatę bažnyčią ir įgiję teisę skirti kleboną.