Spausdinti

DR. JUOZAS PRUNSKIS

ISAME pasaulyje Amerika yra laikoma didžios materialinės gerovės šalimi. Doleris yra tapęs beveik tarptautiniu pinigu. Bet tai tik vienas šios šalies didingumo atžvilgis ir jokiu būdu ne pats svarbiausias. Jau pažvelgę ir į Amerikos pinigus, pastebime, kad kiekvienoje monetoje yra du prasmingi įrašai. Pirmasis įrašas — "laisvė". Tikrai niekur pasaulyje nėra tokios laisvės, kaip Amerikoje. Kitas įrašas — "In God we trust" (mes pasitikime Dievu). Dievo vardas yra įrašytas ir Amerikos konstitucijoje. Didysis valstybės antspaudas, kurį galima matyti vieno dolerio banknotuose, vaizduoja piramidę, simbolizuojančią šią šalį, kylančią smailumu aukštyn, o viršuje — Dievo Apvaizdos akis su lotynišku užrašu, kalbančiu apie Dievo palaimą, pradedant naują laisvos valstybės gyvenimą.

     Amerikos Utah valstybės senatorius Elbert D. Thomas yra parašęs knygą "This Nation Under God", kurioje pabrėžia Amerikos gyvenimo ryšį su Dievybe. Čia jis aiškina, kad tikroje demokratijoje religija turi būti žmonių širdyse. Religija turinti būti žmonių įkvėpėja, jų elgesio vadovė ir demokratijos idealų bei broliškumo šaltinis. Jis tvirtina, kad demokratijos didingumas glūdi dvasiniame prade, kuris yra ir žmonių santykių, ir visų lygybe bei brolybe tikėjimo pagrindas. Amerikoje yra dažnai pabrėžiama, kad visi žmonės yra to paties tėvo — Dievo vaikai, todėl visi yra broliai ir vienas kitam lygūs.

     Visi Jungtinių Amerikos Valstybių prezidentai labai vertino religiją. Nuo JAV įsikūrimo iki dabar yra buvę 33 prezidentai. Pirmasis prezidentas buvo garsusis Jurgis Vašingtonas (1789-1797). Dar laisvės kovų metu sunkesnėmis valandomis jis pasitraukdavo į nuošalumą ir melsdavosi. Tapęs prezidentu, savo pirmojoje kalboje į žmones Vašingtonas prabilo: “Nė viena šalis neturi tokios pareigos pripažinti ir garbinti tą Nematomą Ranką, kuri vadovauja žmonių reikalams, kaip Jungtinės Amerikos Valstybės. Kiekvienas žingsnis, kuriuo mes artėjome prie nepriklausomybės, atrodo, yra atžymėtas kuriuo nors Apvaizdos veikimu." Kartą Naujųjų Metų išvakarėse Vašingtonas pasitraukė nuo linksmų draugų ir, užsidaręs studijų kambaryje, dvi valandas skaitė Šv. Raštą.

Ir kam jūs bailiai rūpinatės drabužiu? Įsižiūrėkite į laukines lelijas, kaip jos auga; jos nesidarbuoja ir neverpia; tačiau aš sakau jums, kad ir Saliamonas visoje savo garbėje nebuvo taip apsivilkęs kaip kiekviena iš jų. Taigi, jei Dievas taip apvelka laukinę žolę, kuri šiandien yra, o rytoj metama į krosnį, kaipgi labiau jus, žmones menko tikėjimo.

Mato, 6, 28-30.

 

     Antrasis prezidentas buvo Jonas Adams (1797-1801). Jis taip pat jautė gilią pagarbą religijai. Savo žodyje senatui jis kalbėjo: "Nuolankiame pasitikėjime Dievo Apvaizda mes galime būti tikri, kad krašto nepriklausomybė negali būti sumažinta, mūsų šalies kilnumas negali būti pramintas po kojomis ir jos garbė negali būti užtemdyta jokios tautos ar tautų junginio, vis tiek ar tai būtų draugai ar priešai." Ir savo privačiame gyvenime jis labai vertino religiją. Kartą jis taip yra išsitaręs: "Mano pagarba Šv. Raštui yra taip didelė, kad kuo anksčiau mano vaikai pradės jį skaityti, tuo bus tikresnės mano viltys, kad jie taps naudingi savo krašto piliečiai ir pagarbos verti visuomenės nariai."

     Kai trečiasis JAV prezidentas Tomas Jeffersonas 1805 m., paimdamas savo pareigas, prabilo į tautą, pasakė šiuos giliai įsidėmėtinus žodžius: "Man taip pat yra reikalingas malonus prielankumas tos Būtybės, kurios rankose visi esame, kuri išvedė mūsų tėvus, kaip senovės izraelitus, iš jų gimtosios žemės ir apgyvendino krašte, kur gausu visko, kas reikalinga gyvenimo būtinybėms ir prabangai, kuri mūsų jaunystę lydėjo savo Apvaizda, kuri mūsų brandesnius metus lydėjo išmintimi ir galybe ir į kurios gerumą kviečiu jus drauge kreiptis, kad Ji apšviestų jūsų tarnų protus, vadovautų jų pasitarimams ir laimintų jų parenkamas priemones, kad, ką tik jie darys, išeitų jums į gerą ir neštų taiką, draugiškumą bei visų tautų pritarimą". Tai buvo tada naujai išrinkto prezidento malda, rodanti jo tikėjimą ir pasitikėjimą Aukščiausia Būtybe. Iš Šv. Rašto jis sėmė sau įkvėpimo. Yra žinomas jo posakis: "Aš visada sakiau ir sakysiu, kad rūpestingas šventųjų knygų panaudojimas ruošia geresnius piliečius, geresnius tėvus, geresnius vyrus".

Upelio čiurlenimo, kaip ir dainos, negalima papasakoti — reikia išgirsti. Tik tiek: ar... upelio dainavimas dažnai neturi tiesioginio sąskambio su mūsų troškimais ir lūkesčiais? Pavasario ūžimas primena jaunystę, o sausrų metu vos girdimas murmesys įdiegia poilsio geismą... Tai pati žmogiškiausia gamtos kalba tarp įvairiu jos išsireiškimo būdu, ir jeigu didžiosios upės atspindi miestus, laivus ir platųjį, žvaigždėtą dangų, tai upelis atspindi žmogaus širdį.

Alb. Baranauskas (Kalvos ir lankos, 89 p.)

 

     Po Jeffersono JAV prezidentu buvo Jokūbas Madison. Savo žodyje kongresui jis pažymėjo, kad tautinių teisių ir nepriklausomybės t ė v a i n y s t ė yra mums patikėta kaip Dieviškosios Apvaizdos gerumo dovana.

     Prezidentas Jokūbas Monroe, tardamas žodį kongresui, prisiminė laisvės ir nepriklausomybės palaimą ir pabrėžė gilaus dėkingumo reikalą Aukščiausiojo Gėrio Autoriui už visokeriopą ir neįkainojamą pagalbą.

     Po jo buvęs prezidentas Jonas Quincy Adams savo metinėje kalboje į krašto atstovus 1825 m. pabrėžė, kad "pirmasis jausmas, kuris įsispaudžia mintyje, yra dėkingumas Visagaliui Gėrio Tvarkytojui už nesustojančias Jo Apvaizdos palaimas".

     Didysis JAV prezidentas Andrius Jackson savo atsisveikinimo kalboje, išeidamas iš prezidento pareigų, pasakė: "Apvaizdos palaima tiesiog lijo ant žemės ir jus parinko laisvės sargais, kad ją išlaikytumėte visos žmonijos gerovei".

     Prezidentas Van Buren savo kalboje, perimdamas prezidento pareigas, pažymėjo: "Aš tik žvelgiu į maloningą Dieviškosios Būtybės globą, kurios stiprinančios paramos meldžiu ir karštai prašau, kad į mus visuomet žvelgtų".

     Po jo JAV prezidentu buvo William Henry Harrison, kuris 1841 m., perimdamas savo pareigas, paminėjo, kad "maloningasis Sutvėrėjas nedaro skirtumo tarp žmonių", tuo būdu norėdamas pasakyti, kad religija įskiepija visų lygybę ir priklausomybę nuo Dievo.

     Tik dvejiems metams praslinkus, prezidento pareigas paėmė Jonas Tyler ir savo pirmojoje kalboje aiškiai pabrėžė: "Jeigu kokie nors žmonės turėjo pagrindo dėkoti Aukščiausiajai Būtybei už tėvišką rūpestį ir dėmesį, rodomą jiems visose jų sunkenybėse, tai mes tikrai esame tie žmonės, nes nuo pirmojo mūsų protėvių įsikūrimo aukščiausia valdančios Apvaizdos vadovybė buvo pilnai akivaizdi."

     Kitas prezidentas Jokūbas Polk 1845 m. savo kalboje pasidžiaugė: "Aš esu laimingas, galėdamas jus pasveikinti ir pasidžiaugti nuolatiniu šio krašto gerbūviu. Dievo Apvaizdai laiminant ir mūsų laisvoms institucijoms laimingai veikiant, ši šalis stovi prieš pasaulio akis kaip laimės pavyzdys".

     Panašiai kalbėjo ir prezidentas Zacharijas Taylor: "Aš sveikinu jus, mano broliai piliečiai, ir džiaugiuosi tuo gerbūvio laipsniu, prie kurio Dievo Apvaizda mūsų šalį privedė".

     Tryliktasis JAV prezidentas Millard Fillmore 1850 m. savo kalboje kongresui pažymėjo: "Negaliu šių žodžių užbaigti, nekviesdamas jūsų jungtis su manimi į tą nuolankią ir pamaldžią padėką Didžiajam Tautų Valdovui už daugeriopas mums suteiktas palaimas".

     Toks religingumo pareiškimas lyg koks siūlas tęsiasi visų JAV prezidentų kalbose. Demokratinis kraštas savo santvarką derina su visų piliečių gerove ir su tiesos bei teisingumo reikalavimais, bet nelaiko geležinėje rankoje, vykdant diktatoriškus sauvaliavimus. Dėl to Amžinosios Tiesos ir Dievybės vaizdas jiems visada yra buvęs įkvėpimas, o ne kliūtis. Tikėjime jie matė savo tautos stiprybę ir ateities garantijas. Dėl to yra visai suprantamas ir keturioliktojo šios šalies prezidento Franklino Pierce pasakymas: "Krašto saugumas yra tautos nuolankiame pripažinime priklausomumo Dievui ir Jo tvarkančiai Apvaizdai." Šiais žodžiais prezidentas pabrėžė moralinių jėgų pirmaujančią svarbą krašto gajume ir pažymėjo lemiančią religijos įtaką, tas moralines jėgas ugdant.

     Jausdami tą didelę laisvės ir religinių principų palaimą savame krašte, JAV prezidentai reiškė viltis, kad toji palaima sieks toliau negu šis kraštas. Tai pareiškė savo kalboje prezidentas Jokūbas Buchanan: "Aš jaučiu nuolankų pasitikėjimą, kad maloningoji

Kokia tyra ir kokia graži ši pakelės gėlė! Pro ją praeina visos bandos — jaučiai, ožkos, kumeliai, žmonės, — ji, tokia švelnutė ir gležnutė, tebestovi tiesi, lengvai violetinė savo vienišame kampelyje, neužsikrėsdama nieku netyru.

Kiekvieną dieną tu ją matai toj žaliuojančioj vietoj, kur mes pasukam į takelį atšlaitės pradžioje. Tai ji turi šalia savęs paukšteli, kuris pakyla — kodėl? — mums besiartinant; tai ji būna pilna, lyg maža taurė, tyro vasaros debesio lietaus; tai vėl leidžia save iškuopti bitei ar pasipuošia plasnojančia peteliške.

Ši gėlė gyvens tik keletą dienu, nors jos prisiminimas gali likti amžinu. Jos gyvenimas bus lyg viena tavo pavasario diena, lyg mano gyvenimo pavasaris. Ko aš neduočiau rudeniui už šią gėlę, tam, kad ji kasdien būtu paprastu ir nepraeinančiu mūsų gyvenimo pavyzdžiu!

Juan Ramon Jimenez (Aidai, 1958, nr. 1)

     Apvaizda, kuri įkvėpė mūsų tėvams išmintį sukurti tobuliausią valdymosi formą ir tobuliausią sąjungą, neleis jai pražūti, kol ji bus savo pavyzdžiu įrankis išplėsti civilinę ir religinę laisvę po visą pasaulį".

     Ypatingo dėmesio susilaukė visame pasaulyje prezidentas Abraomas Linkolnas, garsusis vergijos panaikintojas. Jis prezidentavo maždaug tuo metu, kai Lietuvoje siautė 1863 m. sukilimas. Amerikoje kaip didžiausia brangenybė yra laikomas archyve stalas, ant kurio Linkolnas pasirašė vergijos panaikinimo pareiškimą. Archyve yra ir jo atsisveikinimo kalba, pasakyta savo gimtinės kaimynams, išvykstant užimti prezidento vietos. Tada jis taip kalbėjo: "Vašingtonas niekada nebūtų laimėjęs, jei ne Dieviškosios Apvaizdos palaima, kuria jis visados rėmėsi. Jaučiu, kad ir aš negalėsiu laimėti be tos pačios dieviškos pagalbos, kuri jį palaikė. Todėl kreipiuosi į tą Visagalinčią Būtybę, prašydamas paramos. Tikiu, kad ir jūs, mano draugai, visi melsitės, kad man būtų suteikta dieviškoji pagalba, be kurios aš negalėsiu laimėti ir su kuria pasisekimas yra užtikrintas".

     Savo didžiojoje proklamacijoje, paskelbtoje 1863 m., Linkolnas rašė: "Tautų, kaip ir atskirų žmonių, pareiga — jausti priklausomybę valdančiai Dievo jėgai, išpažinti savo nuodėmes bei nusikaltimus nuolankiame gailestyje, tačiau jaučiant užtikrintą viltį, kad nuoširdus gailestis veda prie pasigailėjimo ir atleidimo, ir pripažinti tą aukštą tiesą, paskelbtą Šv. Rašte ir istorijos patvirtintą, kad tik tos tautos yra laimingos, kurių viešpats yra Dievas."

     Kaip giliai prasmingi yra šie prezidento Linkolno žodžiai, drauge padedą suprasti, kokia nelaimė užgula kraštus, kurių viešpačiu vieton Dievo tampa koks nors diktatorius, nejaučiąs atsakomybės prieš Dievą ir nematąs jokių varžtų nepakeičiamos moralės dėsniuose. Gerai suprasdamas dvasines ir moralines vertybes, Linkolnas galėjo pasakyti: "Auksas, be abejo, yra naudingas, bet doras, veiklus ir savo tėvynę mylįs žmogus yra daug vertingesnis už auksą".

Apie kitus JAV prezidentus pakalbėsime ateinantį kartą.