Spausdinti

ALB. LIAUGMINAS

E SAME girdėję daug nusiskundimų mūsų laikų jaunimo elgesiu. Šiandien paaugliai ("teenageriai", kaip jie vadinami JAV) darosi tiesiog pabaisa. Kai jų sueina keli į autobusą ar kai susigrupuoja kryžgatviuose, suaugusieji baimingai traukiasi iš kelio. Jaunimo teismai užversti bylomis, psichiatrinės įstaigos studijuoja metodus nustatyti paauglių nusikaltimų priežastims, visų dėmesys nukreiptas tik į vaikų antisocialines išdaigas. Ar jie tikrai kalti, kad jie tokie? Pabandykime panagrinėti aplinką ir save toje moderniškoje šių dienų aplinkoje.

     Jau senas priežodis sako, kad motina gimdo vaiką du kartu: pirmąjį — fiziniai, o antrąjį — dvasiniai. Neužtenka suformuoti būsimoje žmogaus kūną, kas užbaigiama gimdymu, reikia dar suformuoti ir išugdyti jo asmenybę, kas tęsiasi visą eilę tolimesnių metų.

     Pažiūrėkime dabar, kokioj aplinkoj auga moderniųjų laikų vaikas ir kiek nuo mūsų ši aplinka priklauso. Jei pagaliau ne viskas nuo mūsų priklauso, gal tada mes patys turime keisti savo tradicines pažiūras į naminį auklėjimą?

     Tiesa, gyvename demokratijų laikais. Žlugo autarkiniai režimai, todėl ir kiekvienas individas, neišskiriant nė vaikų, deklaruoja savo pilietines teises. Mokyklos su savo liberalistinėm pažiūrom taiko ne tik metodus, — kas būtų visai natūralu, pedagogiška, — bet ir programas prie vaikų, leisdamos jiems pasirinkti net dalykus! Vaikai yra įstatymų globojami, todėl niekam nevalia jų, kad ir blogai elgtųsi, užkabinti ar net šiurkščiau perspėti. Aišku, kad tokiose sąlygose ir tėvų taktika turėtų keistis, jei nori juos ugdančiai veikti. O vaikai, kaip vaikai, kol dar nesusidūrę su aplinka, lieka tie patys kaip ir seniau, tik dirva, kurioje jiems tenka augti, yra pakitusi. Pagaliau didžiausiąją ir pačią svarbiausiąją šios dirvos dalį mes p a t y s , tėvai, sudarome. Prieš kaltindami savo vaikus dėl socialinių iškrypimų, nepaklusnumo, netvarkingumo, stokos pagarbos sau ir visuomenei, turėtume padaryti savo tėviškųjų pareigų tarsi sąžinės sąskaitą.

     1. Ar vaikas buvo jau kūdikystėje pratinamas prie tvarkos ir drausmės? Jei po kiekvieno riktelėjimo tuoj buvo puolama prie jo, keičiant jo padėtį, žaidžiant su juo ar siūlant jam valgio ir pan., tuo būdu buvo jam daroma triguba žala: a) jo organizmui buvo atimama galimybė grūdintis, pratintis prie reguliarumo, b) buvo sudaroma palanki dirva užgaidoms ugdyti ir pagaliau buvo duodamos palankios sąlygos vystytis egoizmui. Mat, vaikas supranta tiesiog intuityviai savo santykį su aplinka, kur ta aplinka besąlyginiai pradeda jam tarnauti.

     2.    Ar nepamėgdžiojom vaiko kalbos ir judesių, norėdami jam pataikauti? Tėvai negerai daro ir veikia neigiamai į vaiko raidą, kai, prisitaikydami prie jo, ima kalbėti tokia pat techniškai defektinga kalba, kaip kad vaikas šiame amžiuje daro: "tu masiu-lis... se (čia) tavo basiukas (batukas), tu noli (nori) ir t.t. Viena, mes tuo parodom vaikui didelį pataikavimą, o antra, užuot padėję, trukdom jo kalbos raidai. Neužmirškime, kad 2-3 metų vaikas daugiau supranta, negu gali pasakyti. Jo girdimieji žodžių vaidiniai yra beveik visai tikslūs, ir jis supranta jų reikšmę, bet verbo-motoriniai vaidiniai (žodžių ištarimas) dar šlubuoja. Kad ir šie baigtųsi susidaryti, jis turi girdėti teisingą žodžių tarimą, o ne deformuotą. Vaikas yra net erzinamas, jei jam kalbama deformuotais žodžiais, nes kaip minėjome, jo girdimieji vaidiniai yra tikslesni už tarimo vaidinius, ir todėl jis jaučia malonumą, kai jam teisingai kalbama, o ne atvirkščiai.

 

Kur aš eisiu tolyn nuo Tavo dvasios?

Ir kur bėgsiu nuo Tavo veido?...

Jei sakyčiau: “Bent tamsybės apdengs mane

Ir naktis apsups mane, kaip apsupa šviesa”,

Pačios tamsybės nebus Tau tamsios,

Ir naktis švies kaip diena,

Tamsybė bus Tau kaip šviesa.

138 psalmė

     3.    Ar ugdėme vaike ir vidinę drausmę šalia išorinės? Išorinė drausmė apima, paprastai, tuos veiksmus ir poelgius, kurie gali būti pastebimi ir sankcijonuojami, tuo tarpu kai vidinė drausmė remiasi savivertos (Selbstachtung) jausmu, vidiniu žmogaus "aš" autoritetu ir sąžine. Pirmuoju atveju individas yra aplinkos verčiamas, o antruoju — jis pats save įpareigoja ir negalės nepadoriai pasielgti vien tik dėl savo asmeninio prestižo, dėl tų vertybių, kurios jam buvo įskiepytos namuose, mokykloje ir bažnyčioje, o ne dėl žmonių papeikos bei kurių nors išorinių sankcijų.

     4. Ar auklėjime nebuvo be atodairos vartojamas vien tik subjektyvinis autoritetas? Kol vaikas dar mažas, galima naudoti ir subjektyvinį autoritetą; tuo metu užtenka operuoti auklėjimo dėsniu bei norma "m a n nepatinka". Pavyzdžiui, galima sakyti vaikiu: "man nepatinka, kad tu taip darai", ir to užtenka, kol jis aklai gerbia suaugusiojo autoritetą, kol vaikas tebėra taip vadinamoje "gerontokratizmo" stadijoje. Bet jau nuo 6-7 metų galima ir reikia palaipsniui vis daugiau įtraukti į auklėjimo vyksmą objektyvųjį autoritetą. Pradžioj užtenka vien pasakyti, kad niekas taip nedaro, arba visi daro taip ir taip. Bet vėliau jau tenka vis daugiau motyvuoti socialiai, moraliai ar religiniai kiekvieną elgsenos normą. Pvz., kaip tu gali toks nešvarus eiti? Visi iš tavęs juoksis (socialinė sankcija). Su 10-15 metų paaugliais reikia kalbėtis kaip su suaugusiais, pirma įrodinėjant, o paskui apeliuojant į jų savigarbą ir tik tada atsargiai pabarant ir taikant (geriausiai natūralines) sankcijas. Jei šito nuoširdaus kontakto tarp tėvų ir vaikų nebus, nutruks iš viso bet koks kontaktas, ir tada jokios galimybės veikti savo vaikų nebeturėsime. Nesunku juk vaikams prisipažinti, kad ir mes patys esame suvaržyti socialinio ir moralinio kodekso taisyklėmis; taip kad šiuo atveju tėvai telaiko save tik tinkamais tarpininkais tarp objektyvinio autoriteto ir vaikų.

     Jei mes pertempsime stygą subjektyvinio autoriteto linkme, taikydami fiziškai stipresniojo silpnesniajam prievartą, o ne daugiau išmanančiojo mažiau išmanančiojo patarimą, išugdysime n e g a t y v i n į  santykį tarp savęs ir vaikų: vaikas ims daryti visa priešingai, ką jam įsakysi, arba priešinsis p a s y v i a i ,  vengdamas bet kokios pareigos, ir vengs jos tik dėl to, kad ji tėvo yra uždedama. Maža to, vėliau jis ims keršyti, pradedant nuo tėvų, bet kokiam socialiniam autoritetui, t. y. pačiai jį supančiajai visuomenei. Čia ir yra mūsų laikų jaunuolių socialinių iškrypimų šaknys. Todėl nepertempkime stygos, reikalaudami absoliutinio sau paklusnumo! Paklusnumas turi būti iššaukiamas iš vidaus, o ne aklai primetamas ir sankcijonuojamas.

     5. Ar pagarbos ir meilės jausmas tėvams nebuvo pakeistas baimės jausmu? Šis pastarasis turi du galu: jei vaikas šiandien tavęs bijo kaip stipresniojo, ateis diena, kad tu turėsi jo bijoti! Jei vaikas bijo tėvo, jis bijo jo kaip gyvos išorinės sankcijos. O kaip bus tada su tais veiksmais, kurie remiasi vidine drausme, su veiksmais, kurie niekieno negali būti pastebėti ir vis dėlto yra antisocialiniai arba antimoraliniai? O kaip pagaliau bus su vaiko l a i k y s e n a  tėvų atžvilgiu? Jei ši laikysena yra teigiama, ji turi nepaprastos auklėjamosios reikšmės.

     Tai yra vienas iš subtiliausių socialinio ir moralinio auklėjimo ir auklėjimosi faktorių.

     6.    Ar tėvai neglamonėjo vaikų, ypač priešingos lyties, ne dėl reikalo sustiprinti jų pozityvinę laikyseną, bet dėl savo asmeninio malonumo? Meilė yra puikus dalykas auklėjime, bet ji neturi būti egoistinė, ir tai ne tiek dėl moralinių priežasčių, kiek dėl paties auklėjimo efektingumo. Kai esti per tamprus emocinis ryšys tarp priešingos lyties vaikų ir tėvų, vaikuose per anksti išsivysto atitinkamos emocijos, ir jie pasidaro per daug priklausomi nuo tėvų. Šį ryšį yra sunku, ir jiems suaugus, pakeisti bei perkelti į kitą skirtingos lyties partnerį. Taip auklėti (nesakau "išauklėti") vaikai dažnai veda tokį asmenį, kuris yra panašus į tėvą arba į motiną, nes kitaip jie iš viso prie nieko negali prisirišti. Bet toksai "pakaitalas" yra iš esmės tik žalinga fikcija. Iš to susidaro daug komplikacijų jų vedybiniame gyvenime su nesugyvenimu ir dažnai skyrybų pasekmėmis. Tėvai, užuot vystę vaikuose savitumo jausmą, jį slopina ir tragiškai išgyvena, kai vaikai rengiasi vesti ar ištekėti. Pats girdėjau, kaip viena motina konstatavo jai pačiai nesuprantamą faktą: "Kai duktė išteka", sako, "jaučiu, kad mano šeima vienu asmeniu padidėjo; o sūnaus vestuvės man reiškia tiesiog laidotuves". Jei ir vaikų jausmai šiuo atžvilgiu atliepia tėvų panašius jausmus, tokie vaikai lieka kartais visą savo amžių emociniai nesubrendę. Ir šiaip jau visą laiką tėvai turi stengtis tiksliai paskirstyti savo meilę tarp vaikų. Vienam kuriam favorizavimas yra žalingas auklėjimo atžvilgiu kaip jam pačiam taip ir jo broliams.

     7.    Ar tėvai pastebėjo laiku ir mokėjo išspręsti tarpbrolinės neapykantos problemą? Šis klausimas iškyla su antrojo vaiko atsiradimu šeimoje. Pirmasis, būdamas pripratęs, kad visų dėmesys būtų nukreiptas tik į jį vieną, dabar aiškiai pasijunta esąs "antroje eilėje", o kartais, deja, iš tikrųjų būna visai pamirštas. Šiuo atveju iš pradžių jis jaučia skriaudą, o vėliau pradeda daryti visokias išdaigas, kad tuo būdu atkreiptų teigiamą arba ir neigiamą dėmesį į save. Jei ir to neužtenka, jis pasidaro tiesiog neklaužada, daro viską atbulai ir pagaliau ima kenksmingai bei antisocialiai elgtis. Jam dabar nesvarbu, ar jį girs ar peiks: kad tik apie jį kalbėtų. Čia pasidaro atviras kelias į socialinius iškrypimus (juvenile delinquency), ypač jei tėvai dėl tariamo nesuvaldomumo jį baudžia ir a t s t u m i a .  Bausmės tokio vaiko nebebaido: jis trokšta bausmės; kuo jis nekaltesnis, tuo geriau: tada jis turės moralinės racijos vėl nusikalsti (jo pasąmoninė logika sako jam: jei tu buvai nekaltai nubaustas, dabar turi padaryti nusikaltimą, atitinkantį anai bausmei). Vaikas visa tai daro visai nekaltai, tik dėl savo asmeninio saugumo: toks nesavarankiškas padarėlis nori turėti socialinę užuovėją, jam atrodo, kad jis dabar yra niekis, niekam nebereikalingas! Jei tėvai suprastų šitokio vaikų elgesio priežastį, nesunku būtų išbalansuoti savo dėmesio centrą: kai vienas tėvų užsiima su mažiuku, antrasis turėtų priglausti vyresnįjį, sakydamas jam, kad dabar tu man o vaikelis, ir atbulai. Pagaliau reikia pamažu paveikti, kad vyresnysis pradėtų ir pats suprasti, jog jo broliukas yra daugiau reikalingas globos kaip mažesnis, ir kad pagaliau jis pats jį pamiltų ir globotų kaip silpnesnįjį.

     8. Ar tėvai tarpusavy laikėsi bendros taktikos vaikų auklėjimo atžvilgiu? Ar nebuvo vaikų akivaizdoje prieštaravimų dėl duotų įsakymų bei vaiko elgsenos vertinimo? Jei taip, tai, aišku, vaikas visuomet išnaudos situaciją savo naudai: dėl tėvo įsakymų bus apeliuojama pas mamytę, ir priešingai. Be to, tėvai taip vienas kito autoritetą vaiko akyse mažins, kol jo nebeteks abu! O kas tada? Vaikui reikia autoriteto: be jo jis pasijunta nors "visagalintis", bet nesaugus. Tada jam teks ieškotis gatvinės gaujos (gang'ės), kuri jį, reikalui ištikus, galės apginti, bet užtat jis turės jai aklai tarnauti. Vadinasi, tėvai patys, net nejausdami to, varo kartais vaikus į gatvę ieškoti socialinio saugumo.

     9.    Ar tėvai stengėsi pažinti vaiko draugus ir ar leisdavo juos pasikviesti į namus? Gal ne viena motina pasakys, kaip aš galiu kažkokiems nežinomiems vaikogaliams leisti teršti mano kambarius? Atminkime, kad per draugystę žmonės supanašėja, arba jau panašūs susidraugauja. Tad anų vaikų motinos panašiai galvoja ir apie savo vaikų draugus. Toliau, jei padorūs draugai, vaikas drįs juos atsivesti į namus, jei ne — vengs juos parodyti savo tėvams; blogo elgesio vaikai patys vengia namų: jų nė neatsivesi! Pagaliau tie patys vaikai, jei jie niekieno namuose negali susitikti, turi žaisti viešose vietose, aikštėse, gatvėse ir pan. Tad ir vėl stumiame savo vaikus į gatvę, o paskui skundžiamės dėl jų blogo elgesio, dėl atitrūkimo nuo šeimos, dėl negerbimo jos tradicijų. Visa to pasekmės yra tos, kad vaikai nebesupranta tėvų, o tėvai — vaikų.

     10.    Ar auklėjimo sankcijose nebuvo kraštutinumo ir netakto? Vaikai negali nei suprasti nei pakęsti, kai tėvai už menkiausią dalyką griežčiausiai baudžia, o didelį praleidžia pro pirštus. Tatai gali atsitikti dėl tėvų to momento nuotaikos, dėl ydos, kuri jiems patiems yra tipinga ar net ir dėl gilesnių priežasčių, glūdinčių asmenybės gelmėse. Čia man ateina į galvą šveicarų psichologo H. Zulliger'io paduotas pavyzdys, kur paaugliui vaikiai buvo visuomet leidžiama eiti su bernu šaudyti iš visokių ginklų į taikinius, bet kai vieną kartą jis pasiėmė iš komodos po baltiniais paslėptą revolverį, motina labai isteriškai jį pradėjo plūsti. Tai buvo ne už to revolverio paėmimą, bet iš viso už šaudymą. (Pasirodo, tuo revolveriu buvo nusižudęs to vaiko tėvas!). Tokių mistiškų pavyzdžių buvo pilna to vaiko socialinėje istorijoje, todėl jam vėliau prireikė profesionalinės pagalbos (psichoterapijos). Taip pat sankcijos neturi būti per griežtos, neatitinkančios nusižengimo. Tokios sankcijos pažeidžia vaiko savigarbos jausmą, tirpdo jo vidinę drausmę ir išmuša vaikui iš rankų jo savitvardos vairą bei nuteikia jį neigiamai tėvų atžvilgiu.

     11. Ar tėvai stengėsi sukurti jaukią ir darnią šeimos atmosferą, atsižadėdami savų ambicijų ir asmeninio malonumo? Dažnai net, rodos, nekalta kova dėl autoriteto šeimoje kenkia vaikų dvasinei raidai. O ką bekalbėti apie tėvų nesugyvenimą, kurs veda prie skyrybų. Atminkime, kad vaikas daugiau mokosi iš pavyzdžių negu iš žodžių. Pavyzdžiai sudaro gyvus psichinius vaidinius jo galvoj, kurie net spontaniškai apsprendžia arba apspręs, laikui ir progai atėjus, jo veiksmus. Be to, tokiose sąlygose vaikai netenka ir saugumo jausmo. Jie, tartum gležnus augaliukai, yra reikalingi purios dirvos, saulės ir užuovėjos nuo gyvenimo audrų, o tėvų nesantaika grasina jų saugumui. Pagaliau jie nežino, katro pusę palaikyti. Paprastai dar net mažametis vaikutis glaudžiasi prie stipresniojo, nors jam širdelę skauda, traukiantis nuo silpnesniojo, jį net ne mažiau mylinčio iš tėvų.

     12. Ar tėvų buvo bent kiek nuoširdžiai bendraujama su vaikais? Auklėjime neužtenka vien pagyrimų ir bausmių. Kaip vaikas kad domisi tėvų darbais ir juos pamėgdžioja, taip ir tėvai turi domėtis jo rūpimais dalykais. Šalia vyresniškumo turėtų būti ir draugiškas santykis tarp tėvų ir vaikų. Ypač svarbu išlaikyti tarpusavio atvirumo ryšį. Kol vaikas atvirai pasisako savo pasisekimus ir nepasisekimus, rūpesčius ir sumanymus, tol dar galima turėti jam įtakos. Todėl šį atvirumo ryšį reikia ypatingai branginti ir saugoti.

Kartu su amžiumi vaikuose kyla vis naujų problemų, kurių jie dažnai nedrįsta tėvams pasisakyti, nes, galvoja, jie vis tiek jų nesupras. Taip esti su pabundančiais meilės jausmais ir klausimais, susijusiais su lytimi. Jei tėvai ir čia reikiamu laiku ir atitinkamai vaikų amžiui vis kaskart juos informuotų, tai tuo būdu būtų išvengta nesveiko smalsumo, kurio patenkinimui, priešingu atveju, jie yra priversti ieškotis gatvėje pas vyresniuosius draugus. O šie, aišku, kad ir paprasčiausiam dalykui paaiškinti, pavartos savo nesveiką ir dažnai — taip pat dėl tikslios informacijos stokos — iškraipytą fantaziją, paspalvindami pačius faktus žalingomis emocijomis. Visa nelaimė, kad ne visuomet patys tėvai jaučiasi pakankamai "subrendę" tokiom temom kalbėti su paaugliais vaikais! Šiuo atveju tą pareigą turėtų atlikti, pačių tėvų paprašytas kuris nors jų giminaitis ar šiaip auklėtojas.

     Šio rašinio tikslas buvo ne duoti kokias auklėjimo taisykles, o tik atkreipti tėvų dėmesį į tai, kuo jie patys galėtų padėti vaikams išvengti daugumos paauglių problemų. Čia yra tik dalelė galimų klaidų, kurios neigiamai atsiliepia vaikų auklėjime; dėl konkrečiai pasitaikiusių problemų patariama kreiptis pas kunigą, pedagogą ar psichologą. Viena tik turime turėti galvoj, kad vaikuose mes matome lyg savo pačių būdo ir elgsenos atspindį, kurį mes dažnai peikiame, kritikuojame. O niekad nepagalvojame, kiek mes savo laiko skyrėme jiems, ir kiek nevertingoms pramogoms, palikdami vaikus gatvės globai. Nepagalvojame, ar panorome atsižadėti savų ambicijų, ir užsispyrimo vaikų labui, kad sudarytume jiems palankias sąlygas dvasiniai formuotis ir bręsti. Gal barėme juos tik dėl to, kad turėtume kur išlieti savy prisitvenkusį pyktį. Iš viso, auklėjime daug daugiau reiškia veiksmai negu "pamokslai". Jei vaikas tavim nepasitiki, neįtikinsi jo, kartodamas, kad "aš tave labai myliu". Citavimas gražių elgsenos taisyklių mažiau tereikš negu gražus pavyzdys namuose ir aplinkoje. Jei aplinka tvarkinga, vaiko pasąmonėj susidarys tvarkingumo vaidiniai, kurie daug giliau ten įsirašo negu žodžiai. Tad dėl vaikų gerovės patys turėtume laikytis tvarkos, švaros ir doros. Vaikai taip pat turėtų būti palaipsniui įtraukti į šeimos visų rūšių problemas. Jie pirmieji turėtų pajusti, kur tėvams sunku, ką jie gali sau leisti, ir ką ne. Einant ta kryptimi, šeima pasidarytų tikroji gyvenimo mokykla.

     O visa tai juk nuo mūsų pačių priklauso.

Šis numeris yra iliustruotas Alg. Kezio, S. J. nuotraukomis.