Spausdinti

DR. P. CELIEŠIUS

IEKVIENA, kad ir geriausia, mokslo sistema ilgainiui yra tariamų mokslininkų vis taisoma, papildoma, gerinama, kol ji tampa iškreipta ir nutolusi nuo savo originalo. Panašiai gali įvykti dvasinio mokslo srityje. Vieni įžiūri vieną dalyką taisytiną, kiti kitą. Pasišauna religiją reformuoti, perdirbinėti taisyti, kol pagaliau iškreipia religijos tikrąjį veidą ir išugdo naujas atskalas arba sektas.

     Šiuo rašinėliu noriu sutelkti dėmesį į mūsų laikais augančią religijos srityje negerovę, vadinamą grynąjį dvasiškumą. Pasitaiko mūsų katalikų tarpe sąmoningų religijos reiškėjų, kurie teigia, kad nėra reikalo religiją praktikuoti išviršiniais ženklais: bažnyčios lankymu, religinių pratybų atlikimu, dažnu sakramentų ėmimu. Dievas yra gryna Dvasia. Todėl esą pakanka Jį garbinti savo dvasioje ir tiesoje. Išviršinis religijos reiškimas rodąs tik žmogaus fariziejiškumo dvasią ir panašiai. Šiai savo tezei pagrįsti randama ir Šventraštyje reikiamų įrodymų. Kristus aiškiai smerkia fariziejiškumą. O pokalbyje su Nikodemu aiškiai pabrėžia, kad Dievą reikia garbinti dvasioje ir tiesioje. Užmirštama, kad Šventraštis nėra sisteminis katalikų religijos mokslas., bet proginis. Kristus, susidurdamas įvairiais savo gyvenimo momentais su įvairiais žmonėmis, duodavo atitinkamus palyginimus, pamokymus, darydamas reikiamas išvadas. Kadangi žmogaus gyvenimas neslenka pagal kokią nors sistemą, bet atsitiktinomis situacijomis su aplinka, todėl ir Kristaus pasisakymai įvairiomis progomis yra labai įvairūs. Jų negalime imti paskiromis išpiovomis, bet jungdami į bendrą Šventraščio dvasią. Kitaip galime prieiti prie religinių absurdų ir moralės dėsnių griovimo.

1. Fariziejiškumas

     Manau, nereikia daug aiškintis, kas yra fariziejiškumas. Tai yra dvasinis veidmainiavimas. Žmogus išviršiniai nuduoda esant kitokį, negu iš tikrųjų savo dvasioje yra. Kada žmogus aplinkos bendrininkams rodosi esąs labai pamaldus, nepaprastai padorus, o iš tikrųjų esama mažatikio, nedorėlio. Visos religinės pratybos yra atliekamos ne iš nuoširdumo, bet dėl žmonių akių. Tariamasis religingumas turi tam tikrų išskaičiavimų: kartais naudos, kartais garbės, kartais abiejų kartu. Tokie asmens su tikruoju religingumu neturi nieko bendra. Juos Kristus vadina pabaltintais karstais, kurie viduje yra pilni puvėsių. Tokie asmens jau atsiėmė savo atpildą žemėje. Po mirties jiems nėra ko tikėtis. Fariziejiškumas visais laikais buvo sveikos nuovokos žmonių smerkiamas, kaip kad iš viso veidmainiavimas yra visų smerkiamas. Fariziejiškumas yra religijos vėžys. Jo niekas prie dorybių nepriskaito. Dėl jo blogumo nėra ko ginčytis.

2.    Grynadvasiškumas

     Fariziejiškumo priešingybė yra grynadvasiškumas. Tai yra antrasis kraštutinumas. Jo esmė glūdi tezėje, kad Dievą reikią garbinti vien dvasioje. Išviršiniai ženklai esą nereikalingi. Religinės pratybos — bereikšmės. Tiek liturginiai paveikslai, statulos, tiek bažnytinė architektūra, tiek liturginis giedojimas eisenos, klūpsčiavimai, tiek liturginiai ženklai ir veiksmai tėra daromi dėl žmonių akių. Jie nebūtini. Jie žmogaus dvasios nepaleičia. Jų dažnas kartojimas tėra rutinon patekimas, įpratimas ir mechaninis Dievo garbinimas.

     Dievas yra dvasia ir visur esąs. Todėl reikia išmokti visur susitelkti, nusileisti į savo gelmes, užsidaryti, pasinerti nirvanon, pajusti Dievą dvasios akimis ir su Juo bendrauti: Jį garbinti, Jį atsiprašyti už savo netobulumus ir suklupimus, Jo prašyti reikiamų dvasinių malonių. Tai yra grynoji religija. Tai esąs tyras dvasinis Dievo garbinimas. Tai yra grynadvasiškoji religija.

3.    Kūno ir dvasios santykis

     Religija yra žmogaus ryšys su Dievu. Religija yra žmogaus ir Dievo santykis. Dievo — grynos dvasios — su žmogumi — sudarytu iš dvasios ir kūno — santykis. Todėl religija apima viso žmogaus, ne vien dalies, santykį su gryna dvasia — Dievu. Tai yra pilnoji religija. Trūkstant vieno elemento, ar jis būtų dvasios, ar kūno, religija tampa pažeista. Pabrėžiant tiktai kūninį elementą, religija yra sumechaninama. Pabrėžiant vien dvasinį elementą, religija yra nuskriaudžiama, pažeidžiama.

     Fariziejiškoji religija tiktai kūnu garbina Dievą. Aukščiau kūno ji nepakyla. Dėl to ji tampa vienašališka — kūniška. Ir dėl to ji nepriimtina. Tačiau ne viskas ir joje yra bloga. Blogiui žmogus nedrįstų angažuotis. Jeigu fariziejai rodėsi žmonėms esą geri, tai reiškia, kad tie parodomieji ženklai iš esmės nėra blogi, kitaip su jais jie būtų prieš žmones apsijuokinę. Vadinasi, pats religinis ženklas, kurį mes galime kūno pagalba išreikšti — klaupimas, žegnojimasis, bučiavimas, giedojimas, lenkimasis, smilkymas, laiminimas, keliavimas į ypatingas religines vietas — yra savyje geras. Tie religiniai ženklai yra pakopos Dievop. Jie yra kūniški laiptai dvasiai žengti link Dievo. Jie nėra atbaigiami savyje, bet dvasioje. Jie yra regimi ženklai, kuriuos žmogaus dvasia skaito ir įprasmina. Raidės, knygoje rašytos, yra niekas, bet žmogaus dvasios akims jos tampa raktas atskleisti kito žmogaus dvasios mintį. Jos yra skirtos aukštesniam tikslui. Taip lygiai yra ir su religiniais ženklais: tapyba, skulptūra, architektūra, klaupimu, giedojimu ir kitais. Jie savyje dar nėra religija. Jeigu religija pasireikštų tik jais vienais, tai ji nebūtų jokia religija. Ji būtų tiktai mechaninis religinių ženklų rezginys. Bet tie ženklai yra tarsi laiptai sielai kilti aukščiau prie Dievo. Jie tampa priemone sielai atsiskleisti. Per juos žmogaus siela susiriša su Dievu, kaip raidžių pagalba su autoriaus mintimi. Visas sielos grožis ir jos pajėgumas tartum įsikūnija religiniuose ženkluose ir religiniuose kūriniuose. Kas pajustų Michelangelo ar Rafaelio sielos didybę, jeigu jie nebūtų jos įkūniję medžiagoje: akmenye, marmure, drobėje, dažuose? Taip lygiai, kas pajėgtų savo sielos didybę atskleisti Dievo pagarbai, jeigu nebūtų religinių priemonių — minėtų religinių ženklų? Atsistoti gatvėje prie didelio judėjimo ir triukšmo, prie rėžiančių vitrinų ir reklamų ir bandyti susitelkti, nusileisti į sielos gelmes ir pradėti dvasioje su Dievu pokalbį, Jį garbinti — tepajėgs vienas iš milijonų. O daugumai tas būdas liks svetimas. Gyvenimo triukšmas jį nusmelks. Jis apsipras. Dievą užmirš ir liks religijos požiūriu aklas ir kurčias. Toks jau yra minios tonas ir veikimo būdas. Visai kitaip žmogus pasijunta, kada jis patenka bažnyčion, apsupamas mistine aplinka, meniniu įsijautimu, kada jis paliečiamas gražaus giedojimo, gilaus kalbėtojo, kada jis maldaknygėj atranda jo sielai pritaikytą maldą, kada jis įvairiomis religinėmis priemonėmis yra veikiamas atsiskleisti savo dvasia Dievui, tada šimteriopai jam yra lengviau atsiverti ir dvasia prabilti į Dievą. Toks jau yra žmogus sutvertas. Jis lengviau atlieka mokslinį darbą studijų kambaryje, lengviau mokosi klasėje negu rinkoje, lengviau įsigilina į mokslinės knygos turinį bibliotekoje negu gatvėje ir lengviau atsiveria Dievui bažnyčioje negu darbovietėje. Reikia būti visiškai nenusimanančiu minios psichologijoj, norint teigti, kad kiekvienas gali Dievą garbinti lygiai visur, nereikalaudamas religinės aplinkos. Išimčių galime rasti. Bet, bendrai imant, žmonių dauguma geriau ir lengviau santykiauja su Dievu religinėj aplinkoj — bažnyčioj. Kas klausė Mišių lauke triukšmingoje aplinkoje ir jų klausė bažnyčioje, tam nereikia aiškinti, koks yra didelis skirtumas tarp tų dviejų klausytų Mišių religinio išgyvenimo atžvilgiu.

103 psalmė

Šlovink, mano siela, Viešpatį.

     Viešpatie, mano Dieve, Tu esi labai didis.

Tu esi apsivilkęs didybe ir puošnumu,

     apsisupęs šviesa kaip apsiaustu.

Tu ištiesei dangų kaip dangalą,

     pasistatei savo kambarius viršum vandenų.

Iš debesų Tu darai sau vežimą,

     Tu eini ant vėjo sparnų.

Vėjus Tu darai savo pasiuntinius,

     ir degančią ugnį savo tarnus.

Tu pastatei žemę ant jos pamatų:

    ji nesvyruos per amžių amžius.

Apdengei ją vandenynu kaip apdaru,

    ant kalnų stovėjo vandenys.

Tau barant, jie bėgo,

     Tau griaudžiant, drebėjo.

Iškilo kalnai, nusileido slėniai

     į vietą, kurią jiems paskyrei.

     Akcija už grynadvasinį santykį su Dievu nėra naujas dalykas. Prieš Kristaus laikus stoikų gadynėje turime reiškinių, kaip žmogus gali savo dvasioje giliai susitelkti iki aplinkos nejautimo. Po Kristaus dangun įžengimo pirmųjų amžių atsiskyrėlių religinė praktika irgi kalba už grynadvasiškumą. Iš vienuolijų bendruomenių gyvenimo kiekviename šimtmetyje rasime dvasios didvyrių, kontempliacijos būklę pasiekusių vienuolių, kurie pajėgdavo gryna dvasia kalbėtis su Dievu be žodžių. Turime visą eilę mistikų, stigmatizuotų šventųjų, kurie galėdavo paskęsti Dievuje iki aplinkos nejautimo. Prie jų galime pridėti indų mistikus. Ir visa tai bus tik maža dalelė žmonijos, kuri turi garbinti Dievą. Minėti atvejai tėra didvyrių šventųjų atvejai. Jais negalime normuoti gyvenimo religinio vidurkio. Jie yra tik išimtys iš visumos. Išimtimis taisyklės negrindžiamos, bet tik papildomos. Dievas šaukia visus prie savęs. Todėl ir religinis santykis su Dievu turi būti normuojamas pagal daugumos pajėgumą, gabumus ir prigimtį. Daugumai gi yra lengviau santykiauti su Dievu religinės aplinkos ir religinių ženklų bei veiksmų pagalba. Lenkiame galvas prieš nepaprastus šventuosius didvyrius. Bet norėti visus padaryti didvyriais, būtų per drąsus reikalavimas. Juo labiau, kad Dievas paliko pakankamai religinių priemonių eiliniu būdu tapti šventaisiais. Tiktai mes turime tomis paliktomis priemonėmis naudotis: eiti bažnyčion ir praktikuoti religiją.

4. Pilnutinis žmogus

     Dievas sutvėrė žmogų, sudarytą iš kūno ir dvasios. Dievas yra viso žmogaus pirmaeilis autorius. Žmogus priklauso Dievui tiek savo siela, tiek savo kūnu. Jis tą savo priklausomybę išreiškia Dievo garbinimu: Dievui dėkodamas, Dievo atsiprašydamas, Dievo prašydamas. Žmogus savo veiksmuose dalyvauja visas: tiek kūnu, tiek siela. Net ir nusidedamas dalyvauja visas. Todėl jis, tiek Dievą garbindamas, tiek Dievo atsiprašydamas, turi taip pat atitinkamai visas dalyvauti. Būtų neteologiška, jei žmogus Dievą garbintų ne visas, bet tiktai savo dvasia. Atrodytų, lyg kūnas nepriklausytų Dievui. Taip pat lygiai būtų neteologiška, jei nusidėjęs žmogus Dievo atsiprašytų tiktai savo dvasioje. Atrodytų, kad nusidėjėlis turėtų atgailoti tiktai dvasia, kai tuo tarpu nuodėmės malonume daugiau dalyvauja kūnas negu dvasia. Dėl to net ir didvyriai šventieji, kurie pasiekdavo ekstazės laipsnį — betarpišką su Dievu susijautimą — prieš tai ilgai, ilgai atgailodavo kūnu: pasninkaudami, nedamiegodami, ištisas valandas kūpodami, šiurkščiai dėvėdami, kietai gulėdami, daug dirbdami, artimui iki savęs atsižadėjimo patarnaudami. Ir tik po tokių ilgų atgailų pasiekdavo ekstazės laipsnį.

     Kaip mokslininkas negali reikštis moksle, neišreiškęs savo mokslinių idėjų žodžiais, formulėmis, braižiniais, modeliais, tyrimais, taip tikrasis Dievo garbintojas negali apsieiti Dievo garbinime be išviršinių ženklų, be kūno dalyvavimo. Kaip genijalus menininkas negali tapti didžiu kūrėju, neišreiškęs savo idėjų matomais pavidalais medžiagoje, taip didis šventasis negali tapti šventu, išsijungdamas iš religinių pratybų, iš atgailos veiksmų, iš sakramentų dažno ėmimo. Kol žmogus yra kūne, jis turi visas dalyvauti Dievo garbinime, nes visas žmogus priklauso Dievui, o ne tiktai viena savo dalimi — siela.

     Kalbant apie religinėms pratyboms prieštaraujančių teigimą, kad jie galį ir namie savo dvasioje Dievą garbinti, kad religinės pratybos ir aplinka tiktai juos išblaškančios, reikia labai abejoti jų pasisakymo nuoširdumu. Labai dažnai po tuo gražiu pasiaiškinimu slypi grubus turinys, būtent: tingėjimas, nerangumas, šykštumas ir nenuoseklus gyvenimas. Į pasilinksminimus tai eina visas, nesiunčia vien savo dvasios, o liturginiame gyvenime norėtų dalyvauti tik savo mintimi. Jeigu visas dalyvauji džiaugsme, tai turi visas dalyvauti ir atgailos veiksmuose.