Spausdinti

* * *

PROF. DR. ADELAIDE COLLI GRISONI

(Kalba, pasakyta XI Tarptautinėj Montessori Konferencijoj, Romoje)

 

ĖLIAUSIŲJŲ vaiko psicho-logijos studijų rėmuose Marijos Montessori vardas turėtų būti kur kas dažniau minimas negu iš tikrųjų tai daroma. Skaitant pačius naujausius tuo klausimu veikalus, tenka nepaprastai nustebti, kad juose net neminimas jos didingas darbas. Juk jinai, genialaus nujautimo dėka, yra sukūrusi ištisus vaiko psichologijos studijų skyrius. Tačiau akylam skaitytojui vis dėlto yra aišku, kad daugelis principų, kuriais remiasi Marijos Montessori darbas, yra ne tik visuotinio pobūdžio, bet ir nepamainomos reikšmės. Jų vertę dar labiau paryškina ir iškelia paskutiniųjų tyrinėjimų duomenys. Tų tyrinėjimų, kurie, nors kilę iš skirtingų išeities taškų ir turį skirtingas kryptis, prieina tų pačių išvadų, kurių buvo priėjusi Marija Montessori anais tolimais laikais, kai moderniosios neuropsichologijos ir psichofizio-logijos mokslai dar neturėjo tų patvirtinančių duomenų kaip šiandien.

     Galima drąsiai sakyti, kad iš esmės jos intuityvaus bei genialaus darbo svarbumas šiandien dar labiau išryškėja, kai vaiko psichologijos tyrinėjimai yra suintensyvinti ir vis gausesnės studijos patvirtina jos pagrindines teorijas. "Vaiko Atradimas" — toks yra jos vienos knygos pavadinimas — yra tikrasis jos viso gilaus mokslinio darbo postulatas. Lygiai kaip Mendelio lentelės spragos, dešimtmečiams einant, palaipsniui yra užpildomos, (lentelės galiojimas kaip tik ir yra didysis mokslininko atradimas), taip ir šios srities tyrinėtojai prisideda prie Marijos Montessori duotųjų rėmų užpildymo savo įnašais, kurie akivaizdžiai patvirtina jos atradimus. Tuo būdu jie vis labiau sutvirtina visuotinai globalinę bei vieningą, kad ir dar nepilną įžvalgą apie tikrąją vaiko esmę jo neuropsichinėj ir psi-chosocialinėj raidoj.

     Požiūrių, kurie liečia Marijos Montessori mokslinių išvadų tikrumą, pernelyg yra gausu.

     Tik pagalvokime apie ypatingą jos domėjimąsi vaiku pačioje jo gyvenimo pradžioje — tąja maža ir taip sunkiai tiriama būtybe — psichologijos tyrinėtojų ilgą laiką užmiršta, o ir pačios šeimos laikoma tiktai rūpestingos priežiūros objektu, kurį tereikia švelniai globoti jo fizinės plėtros raidoj. Dabartiniu metu, žymiausi psichologijos tyrinėtojai kūdikį laiko tuo tikruoju atradimu, kuris sielotyros mokslo požiūriu reiškia pačią svarbiausiąją fazę busimosios asmenybės susidaryme. Tuojau pat ne pro šalį būtų prisiminti, kad Marija Montessori yra parodžiusi gilų susidomėjimą judesių plėtra bendrai, o rankos judesių išsivystymu ypatingai, jiems abiems esant neurologinės raidos požymiais, o svarbiausia neuropsichiniais evoliuciniais tarpsniais. Ta pačia linkme nūnai reiškiasi vis didėjantis domėjimasis neurofiziologijos mokslu, kurio tyrinėjimai jau privedė prie kai kurių klinikinių skyrių patikrinimo ir reikšmingų gretiminių pritaikomybių, kurios naudojamos pagelbėti vaikams su fiziniais trūkumais.

     Tik pažiūrėkime, kokią nepaprastą reikšmę Montessori skiria aplinkai, laikydama ją lemiamu elementu psichologinėje vaiko raidoje, ir palyginkime tai su vėlesniąja dinamiškosios psichologijos pakraipa, kuri individo ir aplinkos sąveikoje — daugiausia atsižvelgiant į aplinkos veikmę — iškėlė naują elementą gilesniam "aš" psichologijos pažinimui. Šiek tiek giliau pagalvokime su kokiu ypatingu atsidėjimu Montessori tyrinėjo vaiko elgesį ir aplinkybes, kurios pateisina to elgesio vidinius motyvus — dėmesio sritis bei staigias naujų funkcijų apraiškas — ir įsidėmėkime kaip naujalaikei psichofiziologijai visumoje yra būdingas tas pats priėjimas, kuri iš esmės ir vadovaujasi tais pačiais motyvais.

     Visų pirma įsigilinkime į reikšmę, kurią ji teikia individui, kaip vienetui (unit), kai šis yra psichologinių studijų veiksniu, anapus bet kokių dogmatinių nuostatų ir turėkime galvoje dabartinį individualybės vertinimo uždavinį buities judrumoje, dinaminės psichologijos ribose.

     Itin vertingas yra jos įnašas į problematinių vaikų auklėjimo studijas. Tai taip vadinamasis "difficult child", turįs būdo ir elgsenos trūkumus. Nors pats terminas ir yra visai naujas, tačiau jam atitinkamos sąvokos "neprisitaikęs" (disadapted), "socialiai blogai prisitaikęs" (socially maladjusted) vaikas, dažnai užtinkamos Marijos Montessori veikaluose, kadangi ji nepaprastai kruopščiai yra tyrinėjusi santykius vaiko su šeima ir vaiko su socialine aplinka.

     Kaip auklėtojai, Marijai Montessori visos vaiką liečiančios problemos neturėjo vien tiktai abstraktinę, grynojo tyrinėjimo vertę. Jos ryškiai prisistatė jai, kaip žmogiškosios bei faktinės vertybės. Pradėdama savo karjerą, ji statė savo darbo centran nenormalaus ir neprisitaikiusio vaiko gydymo problemą. Sakau gydymo (therapeutical) problemą, nes jos auklėjamoji sistema iš tikrųjų ir yra terapija. Ta prasme, mes Mariją Montessori galime tikrai laikyti vaikų psichoterapijos pioniere. Kaip psichiatrė, aš norėčiau kiek ilgėliau stabtelėti ties šiuo klausimu. Jis yra labai reikšmingas, tos naujos ir specializuotos mokslo šakos — kūdikio neuropsichiatrijos — pilnam išsivystymui.

     Tai tyrinėjimų sistema, į kurią susieina ne tiktai neurologija ir psichiatrija, bet ir psichologija, sociologija ir pedagogika. Ši pastaroji modifikuota pagal psichologinį klinikinį kriteriumą.

Jaunimo Centro portalas

 

     Visa Marijos Montessori pedagogika yra taip sudaryta: ji yra pagrįsta fiziologija (neurofiziologija ir psicho-fiziologija), ji reikalauja gilios biologinės kultūros ir reiškiasi sistema, kurios medžiagą galima lygiai gerai naudoti auklėjimo tikslams, kaip ir psichologiniams tyrinėjimams. Ji turi eksperimentinės mokslo medžiagos griežtumą ir pilnumą.

     Nagrinėdami tą medžiagą, kuri sudaro psichomotyvinių testų eilę, ištirtų ir pritaikytų vaikui paskutiniųjų dvidešimties metų bėgyje, mes joje randame tiesioginiai ir netiesioginiai tuos pačius požymius, k. a.: medžiagą psichosensorinei sandarai tirti, medžiagą psichiniam veikimui įvertinti — laipsniškai mnemoninę (skatinančią atmintį), asociatyvinę, kūrybinę, intuityvinę, — pareinamai nuo įvairių vaikystės raidos tarpsnių.

     Palaipsniui kūdikio neuropsichiatrija tampa specializuota šaka, nes jaučiamas reikalas sujungti į vieningą kultūrinį apmokymą eilę skirtingų disciplinų. Visos jos būtinai reikalingos tiems, kurie nori padėti vaikui apsisaugoti nuo neuropsichinių ligų arba sutrikimų jo psichosocialinėj raidoj.

     Dėl to kūdikio neuropsichiatrija yra tik iš dalies klinikinė. Ji labiau kreipia dėmesį į socialines kūdikystės bei vaikystės problemas. Šioje srityje paskutiniais dešimtmečiais yra padaryta daug tyrinėjimų ir pasiekta nemažų rezultatų. Galima sakyti, kad neuropsichiatrija, prasidėjusi mokslo institutuose ar ligoninėse, dabar pereina į socialinį gyvenimą su labdaros ir gydymo uždaviniais, kurie puikiausiai derinasi su auklėjimo tikslais. Kūdikio neuropsichiatrijos konsultaciniai punktai "Consoltorio", šiandien užtinkami visuose miestuose ir net miesteliuose, tiktai dalinai rūpinasi medicinos problemomis. Daugiau darbo skiriama socialinėms kūdikio ir vaiko problemoms, kuriose jungiasi terapija ir auklėjimas, dažnai net susiliedami. Baigdama šią įtarpą, aš vėl grįžtu prie terapijos.

     Vienas svarbiausiųjų uždavinių, su kuriais susiduria vaikų neuropsichiatrai, yra išsprendžiamas mokyklose (pradedant motinos mokykla), į kurias yra surenkami vaikai, mokymosi požiūriu, neduodą pakankamų rezultatų ir kurių elgesys yra netinkamas nei mokykloje, nei šeimos aplinkoje. Paėmus į specialias mokyklas šiuos vaikus su anomaline psichika ir anomaliniais pojūčiais, neuropsichiatro gydomasis uždavinys yra rūpintis visais tais vaikais, kurie nors ir yra protiniai normalūs, tačiau rodo elgsenos trūkumus bei jų neprisitaikomumą aplinkai ir dėl to jų tolimesnis auklėjimas yra dideliame pavojuje. Jie įvairiais požiūriais (kliniškai, psichometriškai, psichologiškai) tiriami ir studijuojami tol, kol pagaliau paaiškėja priežastis, iššaukusi elgesio nereguliarumus, nors kartais išoriniai simptomai yra labai nepanašūs ir skirtingi.

     Nepriklausomai nuo to, ar reikštųsi neurozė, ar aplinkos sukeltas reaktyvinis stovis, ar net konstitucinę neuropatiją reflektuoją sutrikimai, tokių vaikų egzistencijos problema yra dažniausiai suvedama į psichoterapinę — individualinę ar grupinę — formulę. Neuropsichiatras, auklėtojas ir šeima čia turi veikti pilnai sutardami aiškaus uždavinio ribose, kartais ir gana ilgą laiką, bet su užtikrintais rezultatais, žinoma, tol, kol stropiai bus sekama diagnozė ir gydymo pritaikymas. Kaip tik šioje srityje Marijos Montessori nuomonė randa įtikinantį patvirtinimą, ypač jos auklėjimo povokio (koncepcijos) tikslumo bei pritaikomumo atžvilgiu. Toji sritis iškelia gydomuosius požiūrius (aspektus) vaikų su aiškiais elgesio pakrikimais bei psichoreaktyvinio pobūdžio sunkumais.

     Trumpai panagrinėkime kūdikio psichoterapijos pritaikymą, nediskutuodami smulkiau doktrininių pagrindų, kuriais remiasi atskiros kryptys, nes mus daugiau domina gydomojo (terapinio) veikimo raida negu dogmatinės prielaidos.

     Pirmiausia reikia skirti individualinę psichoterapiją (vadovaujamą ir nevadovaujamą) nuo grupinės psichoterapijos. Pirmuoju atveju pagrindinis elementas yra veiksminis santykis gydytojo su gydomuoju. Tai yra pagrindas jausmų raidai ir paciento energijų palaipsniškam rikiavimui į tvarkingo ir normalizuoto gyvenimo formą. Grupinėj psichoterapijoj tas pats tikslas yra pasiekiamas grupių sąveika: individualūs asmenys — pacientai, su skirtingomis vienas kitam prieštaraujančiomis psichologinėmis laikysenomis, patenka gydytojo sudaromon "simbiozo" atmosferom Gydytojas, remdamasis spontaniškomis gydomųjų reakcijomis, skatina kiekvienam pacientui palankius gydomuosius pradmenis ir tuo sudaro grupės gydomąją nuotaiką. Abiejose gydymo pakraipose vaikas įjungiamas į aplinką, turinčią gydomąją paskirtį, bet tiesioginiai neveikiama į gydomojo psichologinę struktūrą, o duodama vaikui aplinka, į kurią jis, taip sakant, pasineria, imdamas iš jos tuos elementus, kurie yra reikalingi jo Įsijungimui į visuomenę. Gydytojo veikimas yra netiesioginis, bet gydomasis veikimas daugiausia pareina nuo aplinkos, kuri gydytojo sumaniai naudojama veiklumui paskatinti, dėmesiui sukelti ir veiksenai formuoti. Visa tai turi padėti pralaužti vaiko užsidarymą bei išlyginti trūkumus, kurie jam kliudo pritapti prie visuomeninio gyvenimo.

     Man rodos, jog palietus šį tašką, nebereikalinga daugiau įrodymų, kad Marijos Montessori mintys jau yra įsiskverbusios į pagrindines vaiko psichoterapijos sąvokas. Ji sako: "Pirmasis auklėjimo uždavinys yra parūpinti vaikui aplinką, kurioje jis galėtų išlavinti jam gamtos skirtąsias funkcijas". Veikimo lauko ir darbo nuotaikos atžvilgiu mūsų įspūdžiai nesiskiria, ar mes įžengsime į Vaikų Namus ar į Psichoterapijos Skyrių.

     O vis dėlto įdomu smulkiau patyrinėti tokio skyriaus išsivystymą, ypač turint galvoj panaudotą medžiagą ir būdą, kuriuo ta medžiaga yra naudojama.

     Priešmokyklinio amžiaus vaikų atveju dažniausiai yra taikoma vadinamoji "žaidimo terapija". Reaktyvinės fazės vaikas, priešingai nusistatęs prieš aplinką, agresyvus ir impulsyvus, taip pat inhibicijos ar socialinės izoliacijos fazėj esąs vaikas, suvedamas į sąlytį su aplinka, kurioje gali būti pakartojamos neigiamos jo gyvenimo patirtys ir jos vėl išgyvenamos žaidime.

     Tačiau žaidimas nėra pats sau tikslas — jis turi reflektuoti įvykius ir pasikeitimus, kurie vaiko sielai atnešė psichines žaizdas ir nusivylimus. Todėl medžiaga nėra žaislai, bet eilės daiktų, turinčių žaislų dimensijas, tokių daiktų, kaip vaikas juos randa namuose arba, bendrai kalbant, gyvenamoje aplinkoje. Greičiau, tai suaugusiųjų pasaulis, sumažintas pagal vaiko proporcijas, kad jis galėtų veikti kaip suaugusis, vėl išgyvendamas neigiamas patirtis ir įgydamas tų patirčių, kurių jam trūksta. Tas spontaniškumas ir reikalas vėl išgyventi tas patirtis, leidžia vaikui vėl įžengti į veiklią ir socialią jo asmenybės fazę. Vaikai yra laisvi, bet laisvi dirbti. Dabar jau lengviau suprasti tapatybę tarp aukščiau minėtos gydomosios atmosferos ir Marijos Montessori sampratos apie vaiko reikalą savaimingai reikštis, pamėgdžiojant suaugusiųjų gyvenimą, kad galėtų lengviau jame susivokti. Tačiau toks pamėgdžiojimas neturi nieko bendra su "plagiavimu", bet iš pagrindų yra selektyvinis ir psichomotyvinis. Vėl cituoju Mariją Montessori: "Vaikas, savaimingomis savo apraiškomis, savo pažangumu, intensyviomis savo pastangomis ir turėdamas laisvo pasirinkimo užtikrinimą, dažnai mums nurodo savosios plėtros būtinų reikalavimų nuostatus", arba: "Vaikas, kuris pasidaro labiau savarankus, įsigydamas naujų sugebėjimų, tegali normaliai plėtotis tik tada, kai jis turi veikimo laisvę".

     Neurotinio vaiko palaipsniškas jausminės ir protinės raidos vyksmas yra buvęs suvaržytas ar iškreiptas. Jis gali pasidaryti vėl normalus tik savo paties veikimo dėka, todėl mes jį ir vedame iš akligatvių į platų gyvenimo patirties kelią. Veiklumas, plėtra savaiminių dėmesių, nuoseklus susitelkimas tuose pačiuose dėmesiuose, kūrybingumas, tvarkos pajautimas kasdieninio gyvenimo įvykiuose, pamažu jam vėl padeda tvarkyti save ir veda jį į džiaugsmingą dinamiką, kuri yra būdinga normalaus vaiko gyvenimui. Tai pagrindinės sąvokos, kuriomis vadovaujasi "sunkaus vaiko" psichoterapija ir lygiai tas pačias sąvokas mes randame jau seniai taikomas montesorinėse mokyklose. "Iš to ir seka, kad auklėjimas nėra tai, ką duoda mokytojas, bet greičiau natūralus vyksmas, kuris savaimingai plėtojasi žmoguje. Išsiauklėjimas neateina besiklausant žodžių, bet jis įsigyjamas savo patirtimi aplinkoje. Mokytojo užduotis nėra kalbėti, bet paruošti tinkamą aplinką su tvarkingai joje išdėstytais įvairiais daiktais, skatinančiais kultūringą veikimą". Montessori dar prideda, kad geriausias mokytojui įrodymas, jog jo darbas tikrai yra sėkmingas, yra tai, jeigu jis gali pasakyti: "Vaikai dabar dirba taip, lyg aš neegzistuočiau".

     Dar ryškesni yra sąlyčio požymiai tarp tos atmosferos, kurioje pagal Montessori sistemą auklėjamasis vaikas gyvena ir tarp atmosferos grupinėj vaikų psichoterapijoj. Pagrindas — savaimingoji veikla, iššaukta aplinkos, kad užsimegztų socialinio gyvenimo formos, iš kurių kiltų broliškieji ryšiai tarp paskirų grupės narių. Ar tai būtų intelektualinio ar praktiško veikimo klausimai, pats pagrindinis dalykas visada lieka tas pats: duoti vaikui veiksmų pasirinkimo laisvę tik tiek apribotą, kiek tai yra reikalinga jam tam tikrais atvejais, ir palengvėl pratinti jį patį įveikti kliūtis be kitų pagalbos, vis labiau padedant jam išplėtoti tvarkingumą, judesių koordinaciją ir savęs apvaldymą. Taikant psichoterapiją, pamažu ima nykti nenormalios reakcijos, ir vaikas įpranta reikšti savo emocijas ir taip pat psichines energijas, prisitaikydamas prie aplinkos ir susiderindamas su socialinio gyvenimo reikalavimais. Trumpai suglaudus Marijos Montessori veiklos sąvokas, būtų galima jas taip išreikšti: "Vaikai aiškiai supranta, kad jie sudaro bendruomenę, kuri ir elgiasi kaip jai dera; jie patys susivokia priklausą grupei ir prisidedą prie tos grupės veiklos... ne tik ją respektuodami, bet ir nuoširdžiai dirbdami jos labui. To lygio pasiekę, vaikai jau nebeveikia mechaniškai, jie siekia pasisekimo, atiduodami pirmenybę grupės garbei. Tai pirmasis žingsnis į socialinę sąžinę".

     Visi čia suminėtieji palyginimai, atrodo, turėtų būti visiškai aiškūs. Galima būtų prieštarauti, kad visos auklėjimo sistemos siektų tų pačių tikslų ir galutinėj išvadoj naudotų tas pačias priemones, kurios bent šiek tiek galėtų būti palygintinos. Bet vienas dalykas yra principai, o auklėjimo formulių pritaikymas kasdieninei praktikai yra visai kitas dalykas. Smulkmenų bei mažmožių svarba, visiškas priemonių pritaikymas psichologiniams vaiko reikalavimams ir pats faktas, kad tokios priemonės tikrai moksliškai atitinka vaiko giliuosius potroškius — tai vis dalykai, kurie kartais yra neaiškūs, o kartais net prieštaringi. Tačiau iš tikrųjų, tai yra apčiuopiamos realybės, kurios nepaprastai vaizdžiai išryškina Marijos Montessori auklėjimo darbo rūpestingą ir mokslišką išdėstymą. O jis įgauna gydymo pobūdį tuo atveju, kai pasirodo esąs reikalingas vaiko psichosocialinio vystymosi normalizavimas.

     Baigdama norėčiau iškelti vieną faktą, jog neseniai iš J.A.V. importuotosios "occupational therapy" taikymas yra gana artimas Marijos Montessori galvosenai. "O.T.", "terapinis ak-tyvizmas", kuris kartu su kitomis terapijos formomis, taikomas fizinių trūkumų turinčiųjų rehabilitacijai, stengiantis grąžinti pacientą į socialinį gyvenimą, panaudojant laisvojo veikimo būdus, padedančius jam išsivaduoti iš jį supančios izoliacijos bei pasiliuosuoti nuo slegiančios jį ligoniškos savijautos, kuri dažnai pasidaro jo menkystės kompleksų priežastimi. Tuo būdu mūsų pasiūlomieji pacientui užsiėmimai, kokių jis spontaniškai ir laisvai pageidauja, nebūtinai turi būti darbas. Tai daugiau priemonės vidiniams gyvenimo potroškiams pasireikšti, paskatoms bei reakcijoms sužadinti. Tai formulė, kurią sumaniai taikant pacientui, vėl iššaukiamas noras gyventi, dalyvauti grupinėj veikloj, vėl užimti savo vietą socialiniame gyvenime — žmonių bendruomenėje.

     "Occupational therapy" pagrindinis bruožas yra ne materialinio užsiėmimo pateikimas pacientui, bet parūpinimas paskatų, skatinančių jį veikti. Tai netiesioginis priminimas, kad gyvenimas yra ne kas kita, kaip judėjimas ir veikimas, kaip mus ir moko Montessori, sakydama: "Kai rankos tikslingai veikia, tada ir žmogaus dvasia rami".

     Iš tikrųjų, tai ir yra tas pats pagrindinis akstinas, kurį vaikas gauna ir kurio pagalba išplėtoja įvairias galias montesorinėje aplinkoje.

Vertė D. Kutkaitė