Spausdinti

ALFONSAS GRAUSLYS

(Jo mirties šimto metų sukakties proga)

AS yra buvęs Prancūzijos Liurde, negalėjo nepastebėti didžioje aikštėje prieš baziliką įspūdingo paminklo — statulos. Ten vaizduojamas ilgais plaukais senelis kunigas, kurs atsiklaupęs, pilnas susižavėjusios ekstazės akyse, meldžiasi. Tai vienas populiariausių, šalia šv. Teresėlės, Prancūzijos šventųjų — šv. Jonas Marija Vianney, Ar-so klebonas.


    Išgyvenęs šiame pasaulyje 73 metus, išbuvęs Arso klebonu 41 metus, miręs 1859 m. rugpiūčio mėn. 4 d., didelio savo gerbėjo popiežiaus Pijaus X    1905 m. jisai yra skelbiamas palaimintuoju, o 1925 m. popiežiaus Pijaus XI    — šventuoju. Bažnytiniame kalendoriuje jo šventei yra paskirta rugpiūčio mėn. 9 diena.

Šventasis — Dievo malonės kūrinys

     Reto kurio nors kito šventojo gyvenime taip aiškiai suspindi toji tiesa, kad šventasis yra Dievo malonės kūrinys. Jonas Vianney — tai vienas negabiausiųjų žmonių šventųjų istorijoje. Pradėjęs pavėluotai mokslą, jis susidūrė dėl savo negabumo su tokiom beveik nenugalimom sunkenybėm, kad turėjo būti pašalintas iš kunigų seminarijos. Tik iš pasigailėjimo buvo įšventintas kunigu, kurį laiką jam buvo draudžiama net išpažinčių klausyti, jis buvo skiriamas į mažiausias parapijas, kad, anot vieno bažnytinio pareigūno, kaip galima mažiau žalos padarytų. O tačiau tas regimai ganytojavimui visiškai netinkąs kunigas tampa žinomas visame pasaulyje savo nuostabiu sielų ganytojo sugebėjimu. Pas jį šimtai tūkstančių žmonių vyksta išpažinties, jį po mirties popiežius Pijus XI paskelbia visų sielų ganytojų globėju. Ar tai nėra gražiausias Dievo malonės veikimo įrodymas? Ar jo visa veikla nėra Marijos himno žodžių pavaizdavimas, kai, garbindama Dievą už suteiktas malones, ji sakė: "Jis pažvelgė į savo tarnaitės žemumą... didelių dalykų padarė man Galingasis... Jis išaukština žemuosius, alkstančius Jis pripildo gėrybėmis" (Luk. 1, 48-53)?

     Nenuostabu, kad ir giliai tikįs protestantas rašytojas W. Nigg savo knygoje "Grosse Heilige", skyrelyje "Der erleuchtete Idiot", svarstydamas šio šventojo gyvenimą ir juo žavėdamasis, sako: "Jei žmogus, kurio intelektualiniai gabumai buvo taip menki, kad buvo net artimi idiotizmui, pagaliau tiek nuveikė, kad prieš jį reikia lenkti galvą, tai yra faktas, kurio, natūraliais pagrindais remiantis, negalima išaiškinti."

Šventasis kovoja su nuodėme

     Jeigu norėtume keliais bruožais charakterizuoti šv. Jono Vianney gyvenimą, tai gal labiausiai reikėtų pabrėžti, kad jis buvo kovotojas su nuodėme. Šventasis tragiškai išgyveno nuodėmę, nes, pažindamas žmonių sąžines, matė jos galingą viešpatavimą žmonių gyvenime, todėl švelnus, bet gilus liūdesys visada dengė jo veidą.

 

Jėzuitų koplyčios didysis altorius

     Pirmiausia jis kovojo su nuodėme, aštriai atgailaudamas už nusidėjėlių atsivertimą. Truputis duonos su viena kita vandenyje virta bulve buvo jo kasdieninis valgis, su kuriuo palygintas trapistų valgis yra tikra prabanga. Dažnai jis kruvinai plakdavosi. Dar ir šiandien Arse besilankančius maldininkus jaudina ant jo kambario sienų tebematomos raudonos kraujo dėmės. Kasnakt jis temiegodavo ant grindų porą valandų. Šitos ir visos kitos kūno varginimo priemonės yra įrodymas, kaip jis rimtai ėmė Išganytojo žodžius, kad piktoji dvasia yra pašalinama iš žmonių tik malda ir pasninku (Mat. 17, 20). Kasdien ašaromis laistydamas bažnyčios grindis, jis valandomis Švenčiausiojo akivaizdoje maldauja savo parapijos atsivertimo.

     Šventasis kovojo su nuodėme tiesioginiai ypač klausykloje, tapdamas vienas didžiausiųjų išpažinties klausytojų ir tiesiog išpažinčių klausymo kankinys Bažnyčios istorijoje. Virš trisdešimt metų maldininkų būriai ne tik iš Prancūzijos, bet ir iš visos Europos, o net ir iš Amerikos, kasdien plaukdavo prie jo klausyklos. Susisiekimo priemonės, tam reikalui specialiai suorganizuotos, kasdien maldininkus veždavo iš Lijono į mažą už 35 kilometrų esantį Arso miestelį. Jiems apnakvydinti buvo statomi viešbučiai. Tų maldininkų buvo tokia daugybė, kad žmonės net dvi ar tris paras kartais turėdavo laukti savo eilės prie klausyklos, kurioje šventasis klebonas kasdien sėdėdavo po 16-18 valandų, verkdamas dėl nusidėjėlių, kurie neverkia už savo nusidėjimus. Žmonių apgultas, jis ten sėdėdavo baisiame vasaros karštyje ir tvankume, laikydamas ant galvos vandenyje suvilgytą skarą, kad neapalptų, o šaltais žiemos mėnesiais sėdėdavo, nejausdamas nuo šalčio net savo kojų. Tokiu būdu klausykla jam buvo virtusi aštriausios atgailos vieta. Ta jo kasdieninė ištvermė tokią ilgą metų eilę, atsimenant dar taip skurdų jo valgį ir baisų kūno varginimą atgailomis, natūraliai nėra suprantama. Tai tikras heroizmas, kuriam nėra tinkamesnio pavadinimo, kaip Dievo malonės stebuklas.

     Taip radikaliai ir heroiškai kovodamas su piktu, jis negalėjo nesusidurti su įkūnytu ir įasmenintu piktu ir nesukelti sau jo ypatingos neapykantos. Čia turima galvoje tas, dėl kurio visus įspėja apaštalas: "Būkite blaivūs ir budėkite, nes jūsų priešas velnias eina aplink kaip kriokiąs liūtas, ieškodamas ką praryti" (1 Petr. 5, 8). Mus, eilinius žmones, dažnai stebina tie piktosios dvasios veiksmai, kuriais ji vargindavo mūsų šventąjį. Reikia atsiminti, kad tie piktosios dvasios puolimai ir varginimai neįvyksta be Dievo Apvaizdos leidimo, kurios keliai mums dažnai yra nesuprantami.

     Piktoji dvasia, kaip rašo net rimčiausi šventojo biografai, visokiais išoriniais būdais vargindavo Arso kleboną, ypač kai jis naktimis atsiguldavo trumpam poilsiui. Visoki nieku nepaaiškinami triukšmai aplink kleboniją ir klebonijoje, durų daužymai, nejaukūs šauksmai ir visokių gyvulių balsai, baldų stumdymai ir kitokį įkyrūs varginimai būdavo dažni reiškiniai. Atrodo, jog piktosios dvasios visa tai buvo daroma tam, kad šis didysis kovotojas su nuodėme, tai kovai skiriąs visas savo dvasios ir kūno jėgas, tų jėgų visiškai netektų ir pagaliau nuleistų kovojančias rankas. Bet paslaptingoji ir galingoji Dievo malonė, kuri jam leido šias baisenybes pakelti, ir toliau jį stiprino.

Arso parapija pasikeičia

     Taip jam kovojant su nuodėme, po dešimties metų Arso parapija taip pasikeitė, kad, anot jo paties, "Arsas jau nėra Arsas". Jeigu prieš tai keturios Arso smuklės visada būdavo pilnos, tai dabar dėl klientų stokos jos turėjo visai užsidaryti. Jei prieš tai parapijos jaunimui rūpėjo tik pasilinksminimai ir šokiai (prieš kuriuos jis labai kovojo!), tai dabar buvo užviešpatavusi šventa rimtis ir ramybė, ieškant džiaugsmo dvasinio gyvenimo ugdyme. Labai paplitęs piktžodžiavimo paprotys pranyko. Tie, kurie iki šiol šventadieniais dirbdavo, dabar pripildydavo bažnyčią.

 

Jėzuitų koplyčios priešakinės durys. Rozetės apačioje atvaizduotas jėzuitų atvykimas i Vilnių 1569 metais.

 

     Skirdamas jį tai parapijai, generalvikaras buvo pasakęs: "Ten nerasite daug Dievo meilės, bet Jūs ją įkvėpsite". Jis taip ir padarė. Jo gyvas tikėjimas, trykštąs gausiais spinduliais iš kasdieninio katekizmo aiškinimo ir pamokslų, negalėjo neįtikinti. Jo laikomos Mišios, kurių metu jo veidas spindėdavo mistišku susitelkimu, liudijančiu, kad jis dvasioje mato tai, ką tiki, negalėjo nedaryti kitiems gilaus įspūdžio. Kas tik su juo susidurdavo, negalėjo nepasikeisti.

     "Aš mačiau Dievą žmoguje... Niekada nemačiau Dievo taip iš arti, kaip ten... Po to, kai kuris nors turėjo laimės tą kunigą matyti, negalima suprasti, kaip jis būtų dar galėjęs Dievą užgauti..." Tai vis maldininkų pasisakymai. Nenuostabu, kad jo parapijiečiai sakydavo, jog, šalia jo gyvendami, jie negali nusidėti. Jie būtų iš gėdos žemėn prasmegę, jeigu ir toliau būtų nusidėję.

Šventojo nuolankumas

     Tyrinėjant kurio nors švento asmens gyvenimą, pirmaeilės reikšmės, asketų nuomone, yra to asmens pasižymėjimas nuolankumo dorybe. Jeigu tos dorybės nebūtų atrasta, jeigu išdidumas, viską priskiriąs savo jėgoms, viešpatautų, tada reikėtų statyti klaustuką ir prie visų kitų dorybių bei gerų to asmens privalumų.

     Pažvelgę į šv. Jono Vianney gyvenimą, aiškiai pastebime, kad jis skendo nuolankume, nežiūrint to, kad minios jo ieškojo ir jį garbino. Šventasis džiaugdavosi kiekvienu pažeminimu. Kai jo pašaukimo broliai, pavydėdami jam pasisekimo, jį apkalbinėjo, šmeižė, įžeidžiančius anoniminius laiškus siuntė ir vyskupui skundė, šventasis, visa tam pritardamas, prieš jį vartojamus prasimanymus patvirtindavo. Jis save vadino kvailu ir idiotu, būdamas su kitais kunigais. Nenuostabu, kad atpažinęs jam rašytą vieno klebono įžeidžiantį laišką, jis taip jam atsakė: "Mano nuoširdžiai mylimas ir labai gerbiamas Broli! Kokį didelį pagrindą aš turiu Jus mylėti. Jūs esate vienintelis, kurs tikrai mane pažįsta. Kadangi esate toks mielas ir geras, kad rūpinatės mano vargše siela, tai pagelbėkite man seniai maldaujamos malonės pasiekti: aš norėčiau iš tų pareigų, kurių dėl savo nemokšiškumo esu nevertas, išsilaisvinti ir pasitraukti kur nors į tylų kampelį, kad galėčiau ten apverkti savo vargingą gyvenimą. Kiek man reikia atgailos padaryti, kiek daug atsilyginti, kiek ašarų išlieti!" Kitą kartą, kai jam pripuolamai į rankas pateko raštas, kuriuo buvo renkami prieš jį parašai vyskupui, tai ir jis pats ten pasirašė. Tą raštą paskui pasiuntė vyskupui ir pridūrė: "Štai dabar jiems nereikės daugiau jokių įrodymų, nes čia yra ir mano paties parašas."

     Susidurdamas su pažeminimais, savo kantrybe jis įrodydavo didelį nuolankumą. Kai vienas ponas jį koliojo, jis visą laiką tylėjo, o paskui, išlydėjęs tą poną pro duris, jį apkabino. Kai jam kartą paskirtas vikaras, pašaliniams asmenims piktinantis, su juo blogai elgėsi, jis tuos žmones tildė: "Palikite jį ramybėje, nes jis tik atidengia man mano ydas." Susirgęs plaučių uždegimu, jis dar nori pagyti, bet vien tik tam, kad galėtų "savo nuodėmes apverkti ir trupučiuką gero padaryti".

     Laikydamas save nevertu būti klebonu, jis net tris kartus bandė slaptai iš parapijos pabėgti, kad galėtų įvykdyti savo seną svajonę — stoti į trapistus ir ten už savo nuodėmes daryti atgailą. Bet parapijiečiai jį sugavo ir vėl parsivedė. Bėgdamas iš parapijos, šventasis ne vargo ar darbo bijojo, bet atsakomybės prieš Dievą už savo ganytojavimą.

     Vyskupo paskirtas garbės kanauninku, niekad neužsidėjo puošnių kanauninko rūbų, bet juos pardavė ir pinigus sunaudojo labdarybei. Jis niekad neužsidėjo nė Garbės Legijono kryžiaus, kuriuo jį buvo apdovanojusi Prancūzijos valdžia.

Visa tai rodo, kad jo nuolankumas buvo tikrai nuostabus ir autentiškas šventumo įrodymas.

Šventojo širdis

     Tuos kelis šventojo gyvenimo bruožus norisi dar apvainikuoti viena kita pastaba apie jo širdies jautrumą ir gerumą. Šv. Jonas Vianney ypatingai mylėjo savo motiną. Jis pats sakė, kad vaikas, kuris turi gerą motiną, turėtų ją atsiminti verkdamas. Jis taip ir elgėsi. Taip pat jis labai mylėjo vargšus, jiems atiduodamas viską, o pats pasilikdamas didžiausiame skurde. Dar labiau jis mylėjo nusidėjėlių sielas, todėl net didžiausiems nusidėjėliams skirdavo labai mažas atgailas, užsidė-damas pats sau dideles atgailas už kitų nuodėmes. Susitikdamas motiną ar našlę, ligonį, vaiką ar našlaitį, liūdinčius dėl artimųjų mirties, jis jaudindavosi iki ašarų ir juos užjausdavo. Reikėdavo tik pamatyti, kokio švelnaus žvilgsnio lydimos sustodavo jo akys ant prakalbinto vaiko. Anot vieno maldininko, jis tikrai buvo gerasis nuliūdusiųjų ramintojas, ir kiekvienas, kurs su juo susitikdavo, nueidavo pajusdamas žydrą dangaus giedrumą virš savo galvos.

 

Jėzuitų koplyčios dail. Kazio Varnelio daryti vitražai, kuriuose yra atvaizduoti žymesnieji jėzuitų šventieji iš visų ordino grupių: 1. šv. Ignacas Loyola, jėzuitų Įsteigėjas; 2. šv. Pranciškus Ksaveras, didysis misijonierius;

3. šv. Robertas Bellarmino, Bažnyčios daktaras; 4. šv. Andrius Bobola, kankinys, priklausęs Lietuvos provincijai; 5. šv. Aloyzas Gonzaga, jaunuomenės globėjas; 6. šv. Alfonsas, jėzuitų broliukų globėjas.

 

     Begalinį šventojo jautrumą matė žmonės klausykloje, kai jis verkdavo dėl jų nuodėmių. Niekas taip nusidėjėlių nesujaudindavo, kaip tos jo ašaros, liejamos dėl jų. Kalbėdamas apie nuodėmę ir apie nusidėjėlius iš sakyklos, jis negalėdavo susilaikyti nuo ašarų. Žmonės matydavo jį verkiant ir tada, kai jis vaikščiodavo kryžiaus kelius arba kai dalindavo komuniją.

Rašytojai apie šventąjį

     Palikdami kitam kartui žvilgsnį į šv. Jono Vianney vidaus gyvenimą, vien iš to, kas čia pasakyta, matome tiek daug religinės romantikos, tiek heroiškumo ir antgamtinio prado jo gyvenime, kad nenuostabu, jog atsirado labai daug rašytojų, bandžiusių aprašyti jo gyvenimą. Gal viena geriausių Arso klebono biografijų yra parašyta prancūzo dr. Fr. Trochu ir išversta beveik į visas didžiąsias pasaulio kalbas. Lietuvių kalboje mes turėjome prancūzų rašytojo H. Gheon parašytos biografijos vertimą. Tas pats rašytojas ir savo storą romaną "Les Jeux de l'Enfer et du Ciel" rašė taip pat šio šventojo gyvenimo įkvėptas.

     Prancūzų konvertitas A. Retté 1911 m. atkeliauja į Arsą ir ten dvi savaites užsidaręs buvusioje šventojo klebonijoje, melsdamasis ir atgailaudamas už savo nuodėmes, ant to paties stalo, kurį vartojo šventasis, jis pasižymi savo religinius pergyvenimus. Paskui iš to atsiranda jo veikalas "Dans la lumière d'Ars". Anglų rašytojas Cronin savo romane "The Stars look down" pagerbia šventąjį, nes vienas tame romane aprašytų asmenų perskaito Arso klebono gyvenimą, kuris jam padaro didelį įspūdį. Prancūzų rašytojas Bernanos savo pagrindinius romanus "Journal d'un Cure de Campagne" ir "Sous le Soleil du Satan" taip pat parašo šventojo gyvenimo įtakoje. Abu romanai yra pilni dramatiškos įtampos ir juose abu kunigai, žmonių nuodėmių ir kovos su jomis slegiami, kenčia kaip Kristus Alyvų Darželyje.

     Nėra abejonės, kad šv. Jonas Vianney labai daug prisidėjo prie merdinčios XIX amžiaus Prancūzijos katalikybės atgimimo. Čia įsidėmėtini T. Merton žodžiai: "Žmonės nenujaučia vieno vienintelio šventojo galios, o juk šventumas yra stipresnis už visą pragarą." Todėl ir vakarų pasaulis, jeigu turėtų daugiau šventųjų, galėtų su didesne viltimi žiūrėti į ateitį.