Spausdinti

Dalė Koklytė

THE CRUCIBLE

     Tarp šiais laikais Hollywoode statomų filmų sunku surasti gerą dramą, kuri ypatingai kuo nors pasižymėtų, tačiau iš Europos atvežti filmai dažnai tą trūkumą papildo.

     “The Crucible” pagal J. P. Sartre knygą paruoštas filmas yra prancūzų gamybos. Tai drama, atkūrusi septynioliktojo šimtmečio puritonų gyvenimą Salem miestelyje, Massachusetts valstybėje. Čia yra pagauti ir perduoti kasdienio gyvenimo žmogaus su žmogumi santykiai, kurie nesuprasti ir neteisingai interpretuoti žmogaus emocijų pasekmėje sukelia didžiausią katastrofą, sukrečiančią net ir tvirčiausius humanitarinius principus.

     Veiksmas prasideda ūkininko John Proctor (Yves Montand) šeimoje, su kuriuo jų tarnaitė, jauna ir patraukli mergaitė, palaiko intymius santykius. Žmonai (Simone Signoret) juos užtikus, tarnaitė tampa išvaryta, bet išeidama prisiekia atkeršyti, prižadėdama “kraujo tvaną”.

     Įsiutimo pagauta mergaitė ieško visokių priemonių kerštui. Šiam savo tikslui tuoj suranda gerą progą. Burtų paslaptingumu suintriguotas miestelio vaikų būrys, po vieno isteriško susibūrimo miške, sukelia tokią sensaciją, kad tuoj prasideda raganų ir velnių apsėdimo įtarinėjimai. Tuo greitai pasinaudoja du žmonės: tai miestelio protestantų kunigas, kuris, nusivylęs žmonių silpnybėmis ir apsileidimu, norėjo juos pagąsdinti inkvizicija, ir toji mergaitė, kuriai nušvito galimybė sudeginti savo konkurentę, kaip raganą, ant laužo.

     Nereikėjo daug pastangų, kad masės persiimtų ta idėja ir pradėtų nekaltų žmonių, savo priešų, apkaltinimus nebūtais darbais. Vaikų isteriškas žaidimas “antgamtiškais persekiojimais” tapo aukščiausiu teismu, terorizuojančiu visą apylinkę. Mergaitė, giliai paskendusi keršto mintyse, nepastebėjo, kaip svarstyklės pamažu pradėjo svirti į kitą pusę, įtraukdamos ir jos pačios planus inkvizicijos teisman. Kai John Proctor, kurį ji norėjo laimėti, nužudydama jo žmoną, pats tapo apkaltintas raganium ir nuteistas mirti, ji visomis jėgomis stengiasi išprašyti jo paleidimo. Bet net ir jos klastingumo prisipažinimas jau nebesustabdo inkvizicijos nutarimų, nes jau per toli buvo nueita.    

     Proctor paskutiniu momentu susvyruoja mergaitės gundomas prisipažinti raganium ir išvengti bausmės. Tačiau, atėjus žmonai atsisveikinti, jis pamato dvasini skirtumą tarp tų dviejų moterų ir nutaria mirti už teisybę, kurią atstovauja jo žmona. Paskutiniai filmo momentai truputį perdaug melodramatiški ir simboliški. Proctor žmona, staiga pagauta nežemiškos stiprybės, apgina teisėją ir kunigą, pakorusius jos vyrą, atleidžia mergaitei už visas jos klastas bei blogus darbus ir, leidžiantis saulei, nuseka paskui savo vyro lavoną.

     Yves Montand vaidyba gera, stipriai atvaizduojanti netašytą Proctor charakterį skurdžioje pirmųjų pionierių atmosferoje. Simone Signoret, jau anksčiau šiais metais pasirodžiusi filme “Room at the Top”, vėl patvirtina savo sugebėjimus dramos vaidyboje, šį kartą atlikdama doros, šaltos puritonės moters vaidmenį.

     Filmas suaugusiems patartinas pamatyti, nes tai viena geriausių šiais metais ekrane pasirodžiusių dramų — žmogaus nežmoniškumo žmogui portretas.

BELOVED INFIDEL

     Hollywoodo žurnalistės Sheilah Graham autobiografija “Beloved Infidel” yra buvusi viena daugiausia perkamų biografinių knygų 1958 m. lapkričio mėnesį, tačiau pagal šį veikalą pastatytas filmas yra mėgintas kaip galima labiau pritaikyti publikos skoniui, paverčiant jį banaliu romansu.

     Sheilah Graham (Deborah Kerr), agresyvi moteris, norėdama paslėpti savo paprastą praeitį, gyvena pačios susikurta fantazija. Bet netikėtai tampa įvelta į draugystę paskutiniais rašytojo F. Scott Fitzgerald (Gregory Peck) gyvenimo metais. Fitzgerald, kurį nuolatiniai nepasisekimai filmų repertuarų rašyme privedė prie girtuokliavimo, yra atvaizduotas kaip labai nelaimingas ir nesuprastas žmogus. Jo rūpesčiai dukters išauklėjimu ir savo žmona, esančia bepročių sanatorijoje, atrodo tik finansiniai. Tai visai nekliudo jo draugystei su žurnaliste.

     Žurnalistė pradeda abejoti draugystės verte, bet vis negali galutinai ištrūkti iš to romantiško ciniko, prieš savo norus įtikėdama jo laikiniais pažadais. Deborah Kerr, nors ir labai gera artistė, vis dėlto neįstengia pilnai įsijausti į Sheilah Graham savarankišką charakterį. Gregory Peck jau geriau atvaizduoja Fitzgerald emocinius pergyvenimus: kartais jis atrodo vaikiškai nerūpestingas, o kartais terorizuojančiai baisus.

     Menišku atžvilgiu filmas gerai ir gražiai pastatytas, lyg ir mėginant gražiais atspalviais ir vaizdais paslėpti tų dviejų asmenų gyvenimo paviršutiniškumą. Bendrai, romansas nepasisekęs ir nėra vertas tų išgarsėjusių artistų vardo.

TOO MANY CROOKS

     Ši anglų statyta komedija suteikia sveiko juoko valandėlę. Filmas nepasižymi ypatinga intryga ar turiniu, bet situacijų pasirinkimu ir jų išnaudojimu. Turtingas biznierius, norėdamas išsisukti iš valstybinių mokesčių, laiko savo turtą raštinėje. Sužinojusi apie tai vagių gauja bando jį apiplėšti. Jų nesėkmingais bandymais ir yra užimama gera filmo dalis. Pagaliau turtuolio žmona, jo apvilta, susideda su vagimi ir visiškai ištuština vyro iždą. Tokiu būdu perėmus turtus į savo rankas, yra tikra vyro prisirišimu prie jos.

     Veikalas yra gana fantastiškas ir jau iš anksto priverčiąs juoktis, laukiant nekalto žmogaus reagavimo į jam paruoštą keblią situaciją. Norint smagiai praleisti laiką, filmas patartinas.