Spausdinti

J. VENCKUS. S. J.

RIEŠ keletą metų šiame žurnale esame rašę apie įvairias religines sektas. Pastebėjome, kad žmonės jomis labai domėjosi. Apie mormonus tada nieko nerašėme, nes mums atrodė, kad toji sekta nėra jau taip svarbi ir reikšminga. Bet pabuvus keletą metų Pietų Amerikoje, teko įsitikinti, kad mormonai yra labai judrūs, labai visuose kraštuose plečiasi ir daug žmonių į savo sektą įtraukia.

     Tikrumoje mormonai nėra protestantiška sekta. Protestantai remiasi tik šv. Raštu, bet nepripažįsta pirmykštės apaštališkosios tradicijos, t. y. Kristaus perduoto mokslo gyvu žodžiu, kuris nėra užrašytas šv. Rašte. Mormonai be šv. Rašto turi ir kitą dieviškojo apreiškimo knygą, vadinamą "Mormonų knyga". Ši knyga jiems tiek reiškia kaip ir šv. Raštas. Tokios sektos kaip mormonai yra vadinamos charismatiškomis arba Sekminių sektomis (Charismatic and Pentecostal sects or churches). Šie žodžiai reiškia, kad tų sektų nariai, o ypač jų steigėjai, gauna asmeniškai šv. Dvasios dovanas ir įkvėpimus: gali pranašauti, gauna kalbų dovaną, gali kitus stebuklingai gydyti — bendrai kalbant, kiekvienas sau priskiria tokias dovanas, kokias turėjo Kristaus apaštalai. Tokias aukštas ir svarbias šv. Dvasios privilegijas turėdami, žinoma, jie save skaito aukštesniais už kitus krikščionis. Jų sektų pavadinimai rodo dideles pretenzijas. Mormonai savo bendruomenę oficialiai vadina "Church of Jesus Christ of Latter Day Saints" (Paskutinės Dienos Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia). Jie visi save vadina šventaisiais, o visus kitus, kurie nėra mormonai, vadina pagonimis (gentiles).

Mormonų sektos steigėjas

     Šią sektą įsteigė Joseph Smith, gimęs Sharon, Windsor County, Vermont, 1805 m. gruodžio mėn. 23 dieną. Jis buvo bemokslis ūkininkas, labai nemėgęs ūkio darbų. Sakoma, kad jis, dar vaikas būdamas, norėjęs stebuklingų akmenukų (peep stones) pagalba atrasti žemėje kažkieno paslėptus didelius turtus. Mormonai sako, kad jį ir angelai aplankydavę. J. Smith pats sako, kad 1820 m., jam bedirbant ūkyje netoli Manchester, N. Y., pasirodęs angelas ir pataręs nesidėti prie jokios sektos nei prie jokios bažnyčios, nes jos visos esančios blogos ir sugadintos. Po trejų laukimo ir maldos metų, 1823 m. rugsėjo mėn. 21 d., vėl jam pasirodė angelas, kurio vardas buvo Moroni, ir pranešė, kad jis atrasiąs aukso plokšteles su "amžinosios evangelijos pilnybe". Ir angelas jam parodęs, kur kasti. Tai buvę Cumorah kalnelyje, keturios mylios nuo Palmyra, N. Y. Ir iš tiesų (kitaip juk ir negalėjo būti, jeigu angelas pasakė), jis bekasdamas užtiko dėžę, kurioje rado aukso plokšteles. To rašto jis negalėjęs išskaityti, nes viskas buvo surašyta "reformuota Egipto kalba". Bet gerasis angelas ir čia jam pasitarnavo — jis parodė stebuklingus akinius, kurių pagalba J. Smith lengvai galėjo perskaityti tų auksinių plokštelių raštą. Kadangi J. Smith nemokėjo rašyti, todėl naudojosi sekretoriais, kurių svarbiausias buvęs mokytojas Oliver Cowdery. J. Smith, sėdėdamas už uždangos, savo sekretoriui diktavo auksinių plokštelių žodžius. Ir iš to buvo sudaryta "Mormonų knyga", kuri jiems yra dieviškasis apreiškimas.

Mormonų knyga

     Važiuojant į Pietų Ameriką, teko šią knygą gauti iš mormonų misijonierių. Įdomu, kas toje knygoje parašyta. Pirmiausia kyla klausimas, kodėl J. Smith už uždangos skaitė tas auksines plokšteles, kodėl jis nenorėjo, kad sekretoriai matytų jį skaitant, o tik girdėtų jo žodžius. J. Smith jau ketverius metus žinojo esant tą dėžę su plokštelėmis, bet angelas jam vis neleidęs išimti tų plokštelių iš dėžės. Dažnai jis tą dėžę lankęs ketverius metus, kol pagaliau 1827 m. turėjęs tas plokšteles savo rankose. Žmonės sužinojo, kad Smith radęs plokšteles ir norėjo jas pamatyti, bet Smith niekam nenorėjęs jų rodyti. Kad išvengtų minios spaudimo, jis pabėgo į Armony, Pa., kur buvo jo žmonos Emma Hale namai. Ten jis vertė mormonų knygą iš "reformuotos Egipto kalbos" į anglų kalbą. Tai buvo apie 1829 metus. Tais pačiais metais jam ir jo sekretoriui Cowdery pasirodęs šv. Jonas Krikštytojas ir abiem suteikęs Aarono kunigystę. Aaronas buvo Mozės brolis, kuris ėjo kunigo pareigas žydų kelionės metu iš Egipto nelaisvės. Smith ir Cowdery vienas kitą pakrikštijo Susquehanna upėje. Vėliau jiems pasirodė apaštalai Petras, Jokūbas ir Jonas, kurie jiems abiems suteikė aukštesnės rūšies Melkizedeko kunigystę.

     Paties Smith "Trumpa Istorija" paduoda tų dviejų kunigysčių konsekracijos labai skambias formules. Viskas vyksta Mesijaus vardu, dalyvaujant dangaus angelams. Tiems naujiems kunigams suteikiamos didžiausios galios teikti sakramentus, o Melkizedeko kunigystė duoda abiem teisę įsteigti bažnyčią. Jie gauna didžiausias šv. Dvasios dovanas, gali leisti įsakymus ir gauna visą dievišką palaiminimą.

     1830 m. balandžio mėn. 6 d. buvo įruošta mažutė bažnytėlė Fayette, N. Y., ir nuo tos dienos mormonai skaitosi jau viešai įsteigti. Pirmųjų pamaldų metu J. Smith gauna dievišką apreiškimą, kad jis yra pranašas ir Kristaus apaštalas. Jis valdo naująją bažnyčią ir vis sakosi gaunąs iš Dievo naujų ir naujų apreiškimų. 1843 m. jis paskelbė, kad šventieji gali praktikuoti poligamiją arba daugpatystę. Pradžioje jis neleido daugpatystės, bet paskui sakosi gavęs iš Dievo apreiškimą, kad šventieji gali turėti daug žmonų. Ne visi "šventieji" tam pritarė. Kai kurie tam priešinosi, dėl to buvo ekskomunikuoti. Įdomu, dėl ko buvo įvesta daugpatystė. Mormonai sako, kad toks buvęs Dievo apreiškimas. Tačiau kiti ieško tikslesnių priežasčių. Kai kas mano, kad šios bažnyčios steigėjai turėję didelį patraukimą prie moterų. Kiti mano, kad jų sektoje buvę daug daugiau moterų negu vyrų, todėl Smith patarė turtingesniesiems nariams vesti po kelias žmonas. Be abejo, mormonams rūpėjo greitai padidinti savo narių skaičių, kad galėtų greičiau užvaldyti dykumos žemes dabartinėje Utah valstybėje.

Mormonų knygos apreiškimai

     Knyga yra išversta iš auksinių plokštelių, kurios vėliau dingo. Kaip gaila! Kaip būtų įdomu dabar jas pamatyti! Knygoje aprašoma, kad 600 metais prieš Kristų, pranašo Jeremijo laikais, dalis žydų, vedama pranašo Lehi, kurio vardo šv. Raštas nemini, paliko Palestiną ir iškeliavo į svetimus kraštus. Jie susirinko prie Arabijos jūros, pasistatė laivą, apsirūpino maistu ir išplaukė į vandenyną. Po ilgos kelionės pagaliau pasiekė Amerikos kontinentą. Tiksli vieta nežinoma, kur jie išlipę. Čia jie pradėjo daugintis ir pasidalino į dvi grupes. Vienai grupei vadovavo Nephi, o kitai Laman, abudu pranašo Lehi sūnūs. Pagaliau iš tų grupių išsivystė dvi atskiros tautos: nephitai ir lamanitai. Nephitai vystėsi labai gražiai: įsigijo turtų, statė miestus, sukūrė kultūrą. Lamanitai išsigimė, virto Dievo apleista tauta, pradėjo vaikščioti nuogi, patamsėjo jų kūno spalva, jie visiškai užmiršo savo tėvų tikėjimą. Jie tapo laukiniais žmonėmis — indėnais. Tai tokiu būdu atsiradę Amerikos indėnai. Tarp tų dviejų tautų kilo karas. Laimėjo lamanitai, o kultūringoji nephitų tauta tapo nugalėta ir sunaikinta. Tai įvykę 421 m. po Kristaus gimimo. Mūšis vykęs netoli dabartinio New Yorko. Nugalėtas nephitų generolas ir pranašas Mormon surašęs tų dviejų tautų istoriją auksinėse plokštelėse ir liepęs jas įkasti toje vietoje, kur dabar yra Palmyra, N. Y. Mormono sūnus Moroni pridėjo dar vieną knygą apie jareditus, kilusius iš Jaredo, kuris su savo broliu išvyko tada, kai prie Babelio bokšto susimaišė kalbos. Jiems pasisekė atvykti į Ameriką ir sukurti tautą, kuri vėliau išnyko. Knygoje taip pat aprašoma, kad prisikėlęs Kristus buvo pasirodęs nephitams ir net buvo parinkęs 12 apaštalų ir įsteigęs Bažnyčią.

     Istorikai stengiasi sužinoti, kaip galėjo tokia istorija atsirasti ir iš kur yra paimtos visos tos žinios apie Amerikos tautas. Atrodo, kad visos tos žinios remiasi Salomono Spaulding romanu, kurį jis buvo parašęs ir įteikęs spaustuvei, bet romanas dingęs ir atsiradęs Sidney Rigdon rankose. S. Rigdon buvo nusivylęs baptistų pastorius, jis nesutiko su A. Campbel, kuris įsteigė savo sektą. Tą pat norėjo padaryti ir Rigdon, susitaręs su J. Smith ir paduodamas Mormonų knygai medžiagą.

Mormonu sektos organizacija

     Po pirmosios bažnyčios įkūrimo Fayette miestelyje, kitais metais mormonai nuvyko į Kirtland, Ohio, kur Rigdon buvo pastorius. Čia mormonai sukūrė savo koloniją ir pradėjo steigti bažnyčią. Smith turėjo tam tikrų nesklandumų su savo banku, todėl, bijodami teismo, abudu su Rigdon pabėgo. Mormonai persikėlė į Missouri ir ten sukūrė savo bendruomenę. Čia neturėjo būti nei vargšų, nei turtuolių: kas turėjo bent kiek daugiau turto, turėjo atiduoti bažnyčiai. Tai buvo tam tikros rūšies komunizmas. Illinois valstybėje jie įsteigė mormonų miestą su gražia bažnyčia ir jį pavadino Nauvoo vardu. Jie labai pradėjo rūpintis misijomis: siuntė savo misijonierius į Angliją, Kanadą ir Ramiojo Vandenyno salas. Vietiniai žmonės, kurie prie jų neprisidėjo, šių atėjūnų mormonų labai nekentė. Visi piktindavosi, matydami mormonus, turinčius daug žmonų. Mormonai taip pat vengė draugauti su vietiniais žmonėmis, laikydami save aukštesniais. Greit praturtėję, jie sukeldavo kitų žmonių pavydą. Vietiniai pradėjo juos užpuldinėti ir skųsti valdžiai dėl jų ištvirkavimo ir fanatizmo. Be abejo, prie to prisidėjo ir spauda, todėl Smith įsakė savo sekėjams sudaužyti spaustuvės mašinas.

     Illinois valstybės gubernatorius Ford paprašė, kad Smith atvyktų pasiteisinti dėl tų visų apkaltinimų. Smith pradžioje nenorėjo judintis iš Nauvoo, bijodamas užpuolimų. Gubernatorius prižadėjo apsaugą. Tada Smith su savo broliu ir kitais mormonais nuvyko pas gubernatorių. Ten jie buvo pasodinti į kalėjimą. Minios vyrai, susiorganizavę ir užsidėję juodas kaukes, užpuolė kalėjimą ir nušovė Smith bei jo brolį Hyram, o kitus sužeidė. Taip 1844 m. birželio mėn. 27 d. žuvo mormonų steigėjas, tebūdamas 39 metų amžiaus.

Brigham Young: (1801 - 1877)

     Kalbant apie mormonus, reikia paminėti ir Brigham Young, turėjusį didelės įtakos šioje sektoje, ypač po Smith mirties. Young buvo paprastas stalius. Jau būdamas suaugęs vyras, gavo į rankas Mormonų knygą. Beskaitydamas tuoj įtikėjo visais keistais J. Smith apreiškimais. Young, matydamas, kad visur mormonus persekioja, nutarė juos vesti į Vakarus, kurie tada dar nebuvo apgyventi. Jo šūkis buvo: "Kuo toliau nuo krikščionių ir nuo Jungtinių Valstybių!" Pirmieji paliko Nauvoo 12 apaštalų, vyriausioji taryba ir apie 400 šeimų. Jie išvyko 1846 m. žiemą. Toji masinė kelionė visiems darė didelį įspūdį, jie iškeliavo kaip kankiniai. Kita jų didelė dalis išsirengė į kelionę ateinančiais metais. Jie apsigyveno Great Salt Lake slėniuose. Toji teritorija tada priklausė Meksikai, bet po karo su Meksika ją paėmė Jungtinės Valstybės. Mormonai čia jau buvo sukūrę gražias sodybas su savo administracija ir mokyklomis. Tai buvo lyg atskira mormonų valstybė. Jie čia viešai praktikavo poligamiją. Young, mormonų vadas ir pranašas, mirdamas paliko savo 12 našlių ir 47 vaikams du milijonu dolerių. Kitas mormonų vadas Heber Kimball turėjo 45 žmonas.

     Amerikos valdžia pradėjo kovą prieš mormonų poligamiją. 1862 m. Lincoln pasirašė įstatymą, kuriuo buvo smerkiama naujai užkariautos teritorijos poligamija. Prezidentas Garfield pasakė: "Mormonų bažnyčia, pripažindama daugpatystę, ne tik įžeidžia žmonijos moralinį jausmą, bet taip pat neleidžia tvarkingai administruoti krašto". 1882 m. buvo išleistas įstatymas (Edmonds Law), griežtai draudžiąs poligamiją. Mormonai padavė skundą, kad įstatymas esąs prieš konstituciją. Vyriausias Tribunolas 1890 m. nusprendė, kad tas įstatymas nėra prieš konstituciją.

     Oficialiai mormonai nusileido prieš valstybės įstatymą, bet labai nenoromis, sakydami, kad tasai įstatymas yra prieš religinę laisvę. Laikas nuo laiko vis paaiškėja, kad kai kurie mormonai ir toliau laikosi daugpatystės. Net kai kurie jų, išrinkti atstovais į Kongresą, buvo atmesti, nes buvo įrodyta, kad jie turėjo daug žmonų. Tas apreiškimas, kad mormonams yra leista turėti daug pačių, dar ir dabar yra įrašytas jų knygoje, vardu "Doctrine and Convenants". Jie tuo nori parodyti, jog savo širdyje nuo poligamijos neatsisako, ir jeigu nebūtų tokių griežtų valstybės įstatymų, jie vėl prie jos grįžtų. Dar ne taip seniai policija užtiko Arizonoje apie 400 mormonų, praktikuojančių daugpatystę.

 

A. Varnas

Keliukas į sodybą

 

Mormonų tikėjimas

     Skaitant žymesnių mormonų išsireiškimus, nėra aišku, ar jie visi tiki vieną Dievą. Konrad Algermissen (Christian Denominations, trans. by Joseph Grunder, St. Louis, B. Herder, 1953, p. 870) rašo apie mormonus: "Mormonų mokslas yra primityvus politeizmas, pagrįstas materializmu ir seksualine mistika. Tiesa, jų raštuose gali rasti ir tipiškų protestantiškų išsireiškimų apie Jėzų Kristų Išganytoją, bet rasi ir tokių keistų išsireiškimų, kuriuos dažnai vartodavo jų vadas Young: "Kas Dievas buvo kadaise, mes esame dabar; kas Dievas yra dabar, mes tapsime". Tad būtų išvada, jog momonai pavirs į Dievą, ypač tie, kurie laikosi mormonų taisyklių, liečiančių amžiną moterystę — "marriage for time and eternity".

     Mormonai tiki sielų preegzistenciją, tai reiškia, kad visų žmonių sielos jau yra iš anksto sutvertos. Pasaulis tęsis tol, kol visos sielos pereis per kūnus. Mormonai moko, kad visi bus išganyti, gal išskiriant tik vieną kitą. Bus duota proga pasitaisyti ir tiems, kuriems pirmą kartą nepasisekė. Kad tai būtų įmanoma, jie sugalvojo visokias priemones, pvz. kurie mirė be krikšto, gali skaitytis apkrikštyti, jeigu gyvieji krikštijasi jų vardu. Mormonas gali iki 30 kartų per dieną už kitus krikštytis, tiek už gyvus, tiek už mirusius. Mormonų prezidentas Woodruff krikštijosi už tuos, kurie pasirašė Jungtinių Valstybių nepriklausomybės aktą. Krikštai už kitus yra leidžiami tik jų šventykloje. Mormonai krikštija panėrimu viso žmogaus į vandenį. Savo vaikus jie krikštija sulaukusius 8 m. amžiaus.

     Mormonai praktikuoja dvi moterystės rūšis: viena yra skirta tik šiam gyvenimui, po vieno mirties šios moterystės ryšys išyra; kita moterystė (for time and eternity) yra ir šiam ir amžinam gyvenimui. Ši moterystė yra sudaroma jų šventyklose su ypatingomis ceremonijomis ir slaptomis  apeigomis, kurių nemormonai negali matyti. Žmonės, kurie tokias moterystes sukuria, po mirties tampa toki, kaip pats Dievas.

Ypatingas sektos charakteris

     Mormonai yra labai panašūs į mahometonus, pasižyminčius religiniu fanatizmu. Taip pat yra panašūs ir į masonus. Smith ir Young buvo masonai, bet vėliau tapo pašalinti iš ložės. Mormonai turi visokių ceremonijų: simboliškus apsiplovimus, pasitepimus aliejais, turi savo specialų rūbą su įvairiais simboliais. Tuo rūbu apvilkti jie yra ir laidojami. Jie prižada užlaikyti savo religijos paslaptis ir niekados jų neišduoti kitiems. Jeigu išduotų, tai pasižada prisiimti bausmę, kad jų broliai gali nukirsti koją, išimti vidurius, išplėšti širdį. Atskiros šventyklos dalys, per kurias yra pervedamas naujas mormonas, yra vadinamos įvairiais simboliškais vardais: Creation Room, Garden of Eden, World Room, Terrestrial Kingdom and Celestial Kingdom. Kiekvienas mormonas save vadina šventuoju, jis turi visas dvasines dovanas: gydymo, kalbų, pranašystės, bendravimo su kito pasaulio dvasiomis.

     Mormonai riša visus savo tikinčiųjų reikalus: socialinius, ekonominius, auklėjimo. Jie steigia savo universitetus, turi atskiras organizacijas vyrams, moterims ir vaikams. Mormonai surenka milijoninius kapitalus savo darbams bei misijoms. Kiekvieno tikro mormono idealas — važiuoti į tolimus kraštus skleisti mormonų tikėjimo. Bent dalį kelionės turi patys apsimokėti. Iš Utah valstybės kasmet išvažiuoja apie 4000 misijonierių į svetimus kraštus. Jie važiuoja poromis, dažnai vos tik susituokę. Tie jauni misijonieriai, kartais dar mokslo nebaigę studentai, pertraukia savo studijas ir važiuoja į tolimas misijas. Jie patys turi tam tikslui pasirinkti pinigų. Jie pasirašo kurios nors šalies kalba pamokslą, išmoksta jį mintinai ir eina nuo durų prie durų, jį kartodami. Ir mes, katalikai, galėtume iš jų pasimokyti, pažvelgdami į savo sąžinę, ar pakankamai rūpinamės misijomis.

     Baigdamas noriu priminti istorišką faktą, įvykusį 1857 m., apie kurį dažnai yra kalbama. Tuo metu daug žmonių keliaudavo iš Rytų į Vakarus. Tada Kalifornija buvo garsi savo auksu. Viena tokia kolonistų grupė iš 120 asmenų paprašė mormonų leidimo eiti per jų teritoriją. Jiems buvo pažadėta apsauga ir laisva kelionė, jeigu savo ginklus atiduos mormonų vyskupui John D. Lee. Kolonistai atidavė ginklus. Tačiau, jiems einant mormonų teritorija, vyskupas saviesiems pasakė: "Atlikite savo pareigą, vyrai!" Mormonai tuoj puolė beginklius žmones ir išskerdė visus vyrus ir moteris, o vaikus pasiėmė sau. Tai buvo tikrai šiurpus įvykis. Po 20 metų D. Lee valdžios buvo atrastas kaltas ir nuteistas mirti. Mirties bausmė buvo įvykdyta. Ir po teismo liko neaišku, kokį vaidmenį tame skaudžiame įvykyje vaidino jų vadas Young. Sunku tikėti, kad tokio žiauraus žygio būtų ėmęsis koks nors asmuo be savo viršininko žinios ir sutikimo.