Spausdinti

MARIJA MONTESSORI

     ĮDOMU konstatuoti, kad du didieji etapai, fiziologijos mokslo laikomieji normaliais vaiko plėtros kriterijais, yra atremti į judesį, būtent: į eismą ir į kalbą. Taigi, šitose dviejose varovinėse (motorinėse) funkcijose mokslas įžiūri lyg savos rūšies horoskopą, kuriame jungiasi žmogaus ateitis. Šitos dvi apraiškos, vadinas, eismas ir kalba, iš tikrųjų, pažymi jo pirmąjį atsiektą išraiškos ir veiklos organų panaudojimą.

     Jeigu kalba, būdama žmogaus minties išraiška, sudaro tikrai vieną būdingųjų žmogaus bruožų, tai eismas yra bendras visiems gyviams. Ir nors kūno galėjimas judėti erdvėje yra tokia vertybė, kuri leido jam įsigalėti visoje žemėje, vis dėlto eismas nėra judesys, kuris budintų (charakterizuotų) intelektinę būtybę.

     Organas - varovas, budinantis (charakterizuojantis) žmogų, yra ranka, skirta patarnauti intelektui, įvykdant darbą. Žmogaus buvimas priešistoriniais laikais yra išryškintas, padedant skaldytiems akmenims, kurie buvo vartojami kaip pirmieji darbo įrankiai. Jie akivaizdžiai liudija apie naują biologinį gyvųjų būtybių kelią mūsų planetoje. Žmogaus kalba pasidaro praeities dokumentu, kai jis yra užregistruotas (užrašytas) rankos darbu akmenyje. Būdinguoju žmogaus bruožu tenka laikyti jo rankos laisvę, vadinas, galimumą aukštiesiems jo nariams atsiduoti tokiems mostams, kurie nėra paprastas kilnojimasis iš vietos į vietą erdvėje, bet kurie paverčia juos intelekto vykdomais organais.


A. Varnas Pavasaris Lietuvoje

     Gyvųjų būtybių raidoje žmogus atsistoja naujoje padėtyje ir nurodo funkcinį (veiksminį) sielos vieningumą su judesiu.

     Ranka yra tasai organas, kurio plona ir sudėtinga sandara leidžia pasireikšti intelektinei nuovokai (inteligencijai), leidžia žmogui įsisavinti aplinką, ją perdirbti ir intelekto vedamam leidžia įvykdyti savo pasiuntinybę pasaulio apimties rėmuose.

  

   Kalbant apie vaiko sielos plėtrą, bus tikslu nuo pat jos pasireiškimo užuomazgos laikyti kalbą ir rankos veiklumą jos intelektinio judesio išraiška.

     Pasąmoninio instinkto vedamas, žmogus apjungia tas dvi varovines (motorines) intelekto apraiškas, tuos du bruožus, išimtinai būdingus žmonių padermei: kai dvi būtybės susituokia, jos viena kitai taria žodį ir sujungia savo rankas. Kai pasižadama susituokti, "duodama savo žodį"; kai mergaitė prašoma tekėti, "prašoma jos rankos". Kas gali būti šventesnio ir stebuklingesnio už tų dviejų žmogaus judesių plėtrą vaiko būtybėje? Su saulėtu laukimu turėtų būti priimamas pirmasis tos mažos rankelės judesys, nukreiptas į išorinius daiktus. Pastangos, kurias atstovauja vaiko veržlumas įsiskverbti į daiktų pasaulį, turėtų pripildyti suaugėlį žavinga nuotaika. Tuo tarpu suaugėlį apima baimė tos vaiko rankutės, ištiestos į beverčius ir bereikšmius jo aplinkoj esamus daiktus. Suaugėlis, prisirišęs prie tų daiktų, juos gina nuo vaiko. Jo visas rūpestis — nuolatinis kartojimas: "neliesk", panašiai kaip jis kartoja: "nejudėk" arba "tylėk"! Ir šitame rūpestyje susuka savo lizdą gynimosi polinkiai. Savo pasąmonės glūdumoje vaikas šaukiasi kitų žmonių pagalbos, tarytum jam reikėtų kautis su tokia galybe, kuri puola jo gerbūvį ir jo nuosavybę.

     Kad būtų galima matyti ir girdėti, vadinas, kad galima būtų iš aplinkos surankioti pradmenis, reikalingus minties sandarai, svarbu, kad šitie pradmenys būtų. Kai susikonstruavimo arba susidarymo reikalo vedamas vaikas juda, kai rankučių padedamas vaikas stengiasi apvaldyti darbą, tada jis yra reikalingas apčiuopiamų daiktų — "veiklos paskatų". Tačiau šeimose šitam svarbiam dalykui — reikalingumui paskatų — neskiriama atitinkamo dėmesio.

     Esamieji šeimos aplinkoje daiktai, tarp kurių gyvena vaikas, yra išimtinai suaugėlio nuosavybė. Ir šitie daiktai jam uždrausti. Jie yra "tabu". "Draudimas liesti" apsprendžia gyvenimiškąją vaiko išsivystymo problemą. Jeigu šis vis dėlto ko nors pasigauna, kas jam papuola po ranka, tatai panašu į alkaną šunytį, kuris, pasigriebęs kaulą, sprunka jį graužti į kurį nors kampą.

     Tuo tarpu vaikas toli gražu nesibasto atsitiktinai. Jis ieško priemonių savo judesiams organizuoti, paklusdamas tam tikriems iš jo vidaus einantiems impulsams. Tai vidinis "aš", kuris nustato vieningumą tarp gimstančios dvasios ir išraiškos organų, mokant už tai nuolatinių patyrimų kaina.

     Svarbiausia tai, kad vaikas pats pasirinktų ir pats įvykdytų savo užsimojimus, visai savaimingai (spontaniškai). Šitie jo konstruktyvieji judesiai yra pilnai apibrėžto pobūdžio ir negali būti jokio klausimo apie jų impulsinės kilmės netvarkingumą arba vėjavaikiškumą. Nėra jokio pagrindo manyti, kad vaiko bėgiojimas, šokinėjimas, nuolatinis ko nors darymas rankomis yra atsitiktinai vykdomi veiksmai, kurie tik sėja netvarką arba viską laužo, drasko, naikina. Konstruktyvusis judesys prisiima tokią veiksmų formą, kokią vaikas yra matęs pas suaugėlius, kai šie pastarieji ką nors daro. Tuo būdu šitoks vaiko veiklumas yra glaudžiai susijęs su įvairių šeimyninių bei visuomeninių aplinkų, kuriose jis gyvena, dirbamais darbais. Pvz. vaikas panori dulkes šluostyti, arba plauti indus, arba skalbti, arba perpilti vandenį iš vieno indo į kitą, arba pagaliau plautis rankas, šukuotis, apsivilkti ir nusivilkti drabužius ir pan. Kadangi tai yra visuotinis reiškinys vaikų pasaulyje, tai jis vadinamas "pamėgdžiojimu" ir sakoma, kad vaikas daro tai, ką jis mato darant suaugusius. Šitoks aiškinimas netikslus — šitas pamėgdžiojimas yra visai skirtingas pvz. nuo beždžionių pamėgdžiojimo. Konstruktyvieji vaiko judesiai yra jo paties sielos diktuojami; jie turi savo atramą žinojime. Sielos gyvenimas, kuris turi laikyti vadžias savo rankose, visuomet esti pirm judesių, kurie įkinkomi į veiksmą, nelyginant arkliai į vežimą. Kai vaikas nori pajudėti, jis iš anksto jau žino, ką jis nori daryti. Ir tai, ką jis nori daryti, jis jau yra pasiryžęs daryti. Tokia pat pastaba tinka ir kalbos išsivystymui. Vaikas pasisavina kalbą, kurią jis girdi aplinkoje. Kai jis ištaria žodį, tai reiškia, kad jis jį išmoko girdėdamas ir jį išlaikė savo atmintyje. Bet jis tuo žodžiu naudojasi pagal savo paties reikalą vienu ar kitu momentu. Tas žodžio pažinimas ir jo naudojimo vyksmas, tai nėra pamėgdžiojimas tąja prasme, kaip kalbančios papūgos: tatai yra pasisavintas stebėjimas, įsigytas pažinimas. Turimo žinojimo panaudojimas yra nepriklausomas veiksmas. Šitas esminis skirtumas turi mums duoti tikslesnį supratimą apie vaikų veiklumą.

     Net prieš tai, kai jau vaikiu pavyksta įvykdyti aiškiai tikslius veiksmus, kokius jis yra matęs įvykdant suaugusiuosius, jis pradeda veikti savotiškų tikslų vedamas ir dažnai naudoja daiktus mums nesuprantamu būdu. Dažniausiai jis tai daro tarp 18 mėn. ir 3-jų m. amž.

     Esu mačiusi pusantrų metų vaiką, kuris rado gražiai išlygintų lūpašluos-čių krūvelę. Jos buvo kruopščiai sudėliotos viena ant kitos. Vaikas, paėmęs vieną lūpašluostę iš viršaus ir labai rūpestingai palaikydamas ją iš apačios, kad neišsiardytų, pernešė ją į tolimiausią kambario kampą ir padėjo ant grindų, sakydamas: "vienas". Po to grįžo atgal, eidamas ta pačia kryptimi, vedamas tam tikro jautrumo, kuris padėjo jam susivokti. Grįžęs atgal, jis vėl ėmė iš viršaus kitą lūpašluostę ir tuo pačiu būdu bei tuo pačiu keliu ją nešė į tą patį kampą ir, dėdamas ją ant pirmosios, kartojo tą patį žodį: "vienas". Tokiu būdu jis pernešė visas lūpašluostes. Paskui panašiu būdu jis pernešė jas atgal, į pirmąją jų vietą. Nors lūpašluosčių krūvelė ir nebebuvo pavyzdingai sudėliota, kaip tai buvo padariusi kambarinė, bet vis dėlto ji atrodė dar gana tvarkingai. Laimė, kad niekas iš šeimos narių nematė šito ilgo vaikiško triūso!

     Kiek kartų maži vaikai žiūri su baime į besiartinantį suaugėlį, kuris jau iš tolo jiems grūmoja ir šaukia: "Nejudink! Nejudink! Palik tatai ramybėje!" Kiek kartų šitos mažos pagarbios rankutės yra mušamos, idant išmoktų nieko neliesti, nejudinti! Kitas vaikus žavintis darbas yra ištraukti ir įkišti butelio kamštį: ypatingai, jei butelis pagamintas iš kristalo, nes tuo atveju jis pasižymi permainingomis spalvomis. Arba vėl: vaikai labai mėgsta pakelti ir atgal uždėti rašalinės dangtelį, atidarinėti ir uždarinėti spintų dureles.

     Savaime aišku, kad šitoje patrauklioje vaiko veiklos dirvoje, jis išeina į kovą su suaugėliu, nes visa tai neperžengtinas "tabu". Kaprizinga reakcija čia pasidaro neišvengiama. Tačiau nei tų butelių, nei tų rašalinių vaikas nėra linkęs pasisavinti. Jis pilnai pasitenkintų ir kitokiais padarytais daiktais, kurie įgalintų jį atlikti tokius pat judesius.

     Šitokie ir panašios rūšies vaiko užsimojimai, atrodo, neturi jokio tikslaus tikslo. Tačiau jie turėtų būti laikomi, kad ir dar nevykusiais, žmogaus darbininko pažymiais.

     Negalima neigti, kad vaiko veiklumo reikalingumas yra susilaukęs pilno pritarimo, bet praktikoje vis susiduriama su sudėtingomis ir giliai įsišaknijusiomis kliūtimis. Suaugėlis, kad ir palankiai sutikdamas leisti judinti daiktus arba plunksnine šluotele valyti nuo jų dulkes, vis dėlto negali atsispirti įprastiems savo viešpatavimo polinkiams ar impulsams.

     Pagal čia nusakytas idėjas, viena amerikietė motina bandė praktiškai auklėti savo pustrečių metų vaiką. Kartą ji pamatė savo sūnelį nešantį pilną ąsotį vandens iš jos kambario į saloną. Ji ėmė stebėti. Aiškiai, buvo matyti, kad vaikas dėjo dideles pastangas: buvo visas įsitempęs ir nuolat sau kartojo: "Be careful" (būk atsargus). Ąsotis buvo sunkus ir, valandėlei praėjus, mama jau nebegalėjo atsispirti tam įkyriam norui padėti savo mažiukui. Pribėgusi paėmė ąsotį iš jo rankučių ir pastatė jį maždaug toje vietoje, kur vaikas buvo numatęs jį nunešti. Vaikas dėl to labai susierzino ir ėmė verkti. Susikrimtusi mamytė, kad padarė vaikui nesmagumą, teisinosi sakydama, kad ji žinojusi kur vaikas neša ąsotį ir tik norėjusi tatai greičiau padaryti, kas, jos nuomone, jį be galo vargino ir vertė sugaišti tiek daug laiko.

     "Aš nusimanau padariusi klaidą", tarė toji ponia, atėjusi pas mane ir matomai prisibijojo klausti patarimo, tarytum reikalas suktųsi apie ligą, iš kurios ji negali pasigydyti.

     Aš ėmiausi šį klausimą spręsti iš kito požiūrio, galvodama apie didelį suaugėlių palinkimą drausti vaikams naudoti daiktus jų nuožiūra. Šį palinkimą galima būtų pavadinti "gobšumu vaiko atžvilgiu". Ir aš jai tariau: "Ar turi savo indaujoj vertingų trapaus porceliano indų? Duok savo vaikui nešioti vieną tų lengvesniųjų indų ir stebėk, kas tuo atveju įvyks". Ponia priėmė mano patarimą ir kitą kartą man papasakojo, kad jos sūnelis, su didžiausiu rūpestingumu, statydamas koją už kojos, pernešė lengvai dūžtamuosius puodukus visai sveikus į kitą paskirtą vietą. Tačiau tuo laiku, pasakojo ponia, jai tekę išgyventi dvi skirtingas nuotaikas — didelį džiaugsmą, matant vaiko pastangas ir begalinį jo stropumą, bei nepaprastą baimę, galvojant apie puodukų likimą. Bet, nežiūrėdama baimės, ji leido vaikui nešioti brangius puodukus. Nuo to laiko ji įsitikino, kad įvykdytas darbas, kuris nepaprastai vaiką žavėjo, neliko be pėdsakų — iš jo tryško dvasinė sveikata.

     Kitu atveju aš padaviau 14 mėn. amž. mergaitei dulkių šluostuką. Vaikas su didžiausiu džiaugsmu tuojau ėmėsi valyti dulkes nuo mažyčių blizgančių daiktelių. Bet jos motinai tai nepatiko ir ji negalėjo nugalėti savo nusistatymo, nes, jos nuomone, tai neturėjo nieko bendra su tokio mažo vaiko reikalavimais.

     Pirmieji pasireiškiantieji darbo instinktai vaikuose yra ypatingai sukrečiantis reiškinys suaugėliui, kuris suvokia jų svarbumą. Jis pradeda suprasti, kad jo laukia didžiulis savęs atsižadėjimas, kad čia reikalas eina apie tikrą savo asmenybės apmarinimą, apie savo aplinkos pertvarkymą. Tuo tarpu visa tai jokiu būdu nesuderinama su visuomeniniu gyvenimu, koks jis yra. Taip, vaikas neturi savo vietos mūsų visuomenėje. Tačiau, kita vertus, atskirti jį nuo visuomenės yra lygu sutramdyti jojo augimą arba pasmerkti jį nebylumui, kas šiandien ir yra daroma.

     Šito konflikto išsprendimas glūdi tik aplinkos paruošime. Reikia mokėti padaryti aukštesniųjų vaikų pasireiškimų atranką. Jo pirmojo žodžio ištarimui nereikalinga nieko paruošti, ir jo švebeldinė kalba įžengia į namus, kaip palaimą nešąs triukšmavimas. Bet jo mažosios rankutės darbas, šitas antrasis švebeldžiavimas, reikalauja "veiklumos akstinų", kuriuos įpavidalina atitinkami daiktai. Ir štai, matome mažus vaikučius vykdant veiksmus, kurie dažnai reikalauja ypatingų pastangų, tokių, kurios kartkartėmis atrodo medžiagiškai neįmanomos ir pralenkiančios vaikų jėgas. Šituos žodžius rašydama, turiu prieš save mažutės anglės fotografiją, kuri neša prizminio pavidalo duonos kepalą, kas yra būdinga Anglijoje. Duonos kepalas yra toks didelis, kad jos mažos rankutės negali jo apimti. Atrėmusi jį į savo mažą kūnelį, ji yra priversta atsilošti atgal taip, kad nebegali matyti einamo šaligatvio ir kur statyti savo kojytes. Nuotraukoje galima pastebėti ją lydinčio šunelio susijaudinimą. Jis, neišleisdamas jos iš akių, žingsniuoja šalia jos išsitempęs ir kiekvienu momentu pasiruošęs šokti jai padėti. Toliau matyti suaugusieji, kurie rūpestingai stengiasi nepakliudyti mergaitei, nešančiai didžiulį kepalą. Jie susivaldo, kad nepaimtų jo iš mažosios rankų.

     Patys mažiausieji vaikučiai pritaikytoje jiems aplinkoje dažnai parodo tokį nepaprastą miklumą bei tikslumą, atlikdami tam tikrus veiksmus, kad mes tiesiog kaip užburti negalime tuo atsistebėti.    Vertė A. Varnas