Spausdinti

K. Š.

ORĖČIAU iš paprastos širdies plaukiančiais žodžiais pasidalinti mintimis su visais, kurie skaitys šias eilutes apie taip paprastą ir neatskiriamą mūsų esimo dalį — bendravimą su Dievu maldoje.

     Visi žinome, kad reikia melstis. Tai išmokome dar maži, bet dažnai malda ne vienam mūsų yra tik pareiga, kurią reikia atlikti. Bet kiekvienas savo viduje gali rasti ramybę, jeigu viską iš širdies pasipasakoja Dievui. Kaip mūsų gyvenimas galėtų būti ramesnis, laimingesnis ir pilnesnis, kiek savo aplinkoje galėtume paskleisti šilimos ir meilės, jeigu mokėtume iš širdies pasivesti Dievui. Dažnai mes kalbame ilgas maldas, o mintimis keliaujame po visą žemę, kartais visai neatsimindami, kiek ir kokias maldas esame sukalbėję. Dažnai skaitome kitų parašytas maldas, puošniais žodžiais išreiškiančias kokio nors šventojo ar šiaip pamaldaus žmogaus širdies balsą Viešpačiui. Tai yra reikalinga ir gražu, o vienok, kai nelaimė mus prislegia ar didelis džiaugsmas aplanko, rodos, visi kitų rašytieji žodžiai nebegali išreikšti to, ką jaučiame. Tada prabylame patys. Ir nors taip paprasti tie mūsų žodžiai, bet kaip nuostabiai jie mus suartina su Dievu, nes, juos sakydami, tikrai pergyvename ir jaučiame tai, ką sakome. Ir kaip tada būna gera... Rodos, ir ramiau ir linksmiau. Kai mes nuolatos kalbamės su Dievu, nors trumpa maldele prie Jo skrisdami, visas gyvenimas nejučiomis tampa malda, nes, nė patys to nejausdami, Dievą padarome savo gyvenimo centru ir iš širdies su Juo bendraujame.

     Malda, tiesa, yra individualus dalykas. Kiekvienas turi savo kelią, savo maldos būdą, ir jie visi Dievo akyse gal yra lyg tos pasakoje minimos vargšės našlaitės ašaros, angelo surinktos ir virtusios gražiausiais perlais. Užtat nesistebėkime, kad vienas meldžiasi vienaip, o kitas kitaip, nes mes nematome jų širdies ir negirdime, kokiais žodžiais jie prabyla į Viešpatį. Tik patys turime stengtis prabilti taip, kaip geriausiai mokame.

     Jokia malda gal man tokio įspūdžio nėra padariusi, kaip nuostabi vieno apiplyšusio senuko malda senoje bažnyčioje. Visų Šventųjų dieną tada lankiau įvairias miesto bažnyčias, melsdamasis įvairiausiomis intencijomis. Įėjau į vieną seną bažnyčią, kurioje tepamačiau tik vieną senuką, sėdintį suole netoli altoriaus. Jis ritmiškai linkčiojo, kalbėdamas maldas. Bet staiga nustojo meldęsis ir kažko pradėjo ieškoti savo didelėje kuprinėje. Po kelių minučių išsitraukė kažkokį instrumentą, lyg didelę komplikuotą lūpinę armoniką, ir pradėjo groti. Nustebau ir pagalvojau, kad netinka bažnyčioje groti bei triukšmą kelti. Bet greit tos mintys praėjo, girdint gilų, menišką ir labai subtilų grojimą. Paskendęs savo mintyse, klausiausi tos nuostabios muzikos ir galvojau: "O Viešpatie, ar mano visos šios dienos maldos ir bažnyčių lankymai yra verti šios nuostabios melodijos, plaukiančios iš tyros širdies paprastumo ir garbinančios Tvėrėją gražiausiu būdu, kokiu tik jis sugebėjo!" Ir nejučiomis ašaros sužibo akyse. Juk ir iš turėčiau duoti Tau, Viešpatie, visa, ką turiu geriausio; į savo maldą, ilgą ar trumputę, turėčiau sudėti visą savo sielą, o ne tik lūpomis kalbėti žodžius, mintims kitur skrajojant.