KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.

Laimingas tas žmogus, kuris gali žvaigždėse įskaityti jų skelbiamą žinią; žinią apie jėgą, atitinkančią Tam, Kuris ją parašė; žinią, pakankamai vertingą atlyginti ieškotojui už jo drąsą ir prityrimą, bet kartu jį kviečiančią pripažinti Tą, Kuris teikia tiesą bei gyvybę ir apsigyvena Jį garbinančiųjų bei mylinčiųjų širdyse.

Pijus XII

RIKŠČIONYBĖS viltis yra ateityje, tačiau jos žvilgsnis bei darbai apima dabartį. Tad kam bežiūrėti į praeitį? Yra praeities klausimų, tapusių dabarties klausimais. Prie tokių priklauso pasaulio bei žmogaus atsiradimo problema.

Gamtamoksliai apie pasaulio ir žmogaus kilmę

     "Radioaktyvaus uranijaus, rasto žemėje, pavirtimas švinu užtruko tris bilijonus metų", skelbia chemikai. "Žvaigždžių žvaigždynai viens nuo kito tolsta ir, atrodo, pradėjo savo skrydį erdvėje iš to paties centro. Kažkokia jėga turėjo juos blokšti iš to centro maždaug prieš tris bilijonus metų", aiškina astronomai. Abudu apskaičiavimai sutampa. Arba visatos pasaulis tuomet prasidėjo, arba jis tada turėjo išgyventi milžiniško masto permainą (žr. L. Spitzer, "The Formation of Stars", Physics Today, 1/5, 1948, p. 7).

     "Žmogus kilo iš beždžionės", tvirtina gamtininkai jau nuo Darvino laikų, ir dabar tik svarstomas evoliucijos būdas.

Šv. Rašto aiškinimo pažanga

     Prieš gamtos mokslų išsivystymą tik viena Genezės knyga atsakydavo į žmonių smalsų klausimą: "Iš kur pasaulis? Iš kur žmogus?" Dabar jau turime ir kitą, mokslišką, atsakymą. Tad tenka juos abu sugretinti. Tuo labiau, kad ir egzegezės (šv. Rašto aiškinimo) mokslas paskutiniame pusšimtyje yra padaręs labai didelę pažangą. Naujieji archeologijos atradimai bei Artimųjų Rytų senovės literatūros studijos ypatingai daug prisidėjo prie teisingo Senojo Testamento supratimo. Pastebėtina, kad tikėjimo tiesos yra nekintamos; tačiau kai kurios iš jų tapo geriau suprastos.

Dievo ir žmogaus knyga

     Prieš pradedant kalbėti apie Genezės knygą, reikia išsiaiškinti, kas yra šv. Raštas, kurio pačią pradžią ji sudaro.

     Bažnyčia, naudodamasi Kristaus jai suteiktu neklaidingu autoritetu, paskelbė, kad šv. Rašto knygos yra Dievo apreikštas žodis, Įkvėptų žmonių parašytas. Tad kaip šios knygos buvo sukurtos? Jos nebuvo Dievo nei iš dangaus paduotos, nei Jo tiesioginiai diktuotos. "Įkvėpti Dieviškosios Dvasios, šventi rašytojai sukūrė tas knygas, kurias Dievas panoro duoti žmonijai" (Pijus XI, enciklikoje Divino afflante Spiritu, 1943). Gi "įkvėpimas yra antgamtinis impulsas, kuriuo Šv. Dvasia šventus rašytojus pašaukė bei palenkė rašyti ir pagelbėjo, jiems berašant, taip, kad jie galėjo tiksliai suprasti, ir norėjo ištikimai aprašyti, ir išreiškė neklaidingu tikslumu visa tai, ką Dievas jiems įsakė parašyti" (Leonas XIII, enciklikoje Providentissimus Deus, 1893). "Tokiu būdu Šv. Dvasia yra pagrindinis šv. Rašto autorius, o žmonės Jo įrankiai" (šv. Tomas Akvinietis).

     Šv. Raštas yra ir dieviška, ir žmogiška knyga. Kaipo dieviškoje knygoje joje nėra ir negali būti klaidos: neklaidinga yra visa tai, ką autoriai (dieviškasis ir žmogiškasis) norėjo pasakyti. Kaipo žmogiškoje knygoje joje pastebimos rašiusiųjų žmonių savybės, asmeniškos bei iš anuometinių socialinių įtakų kilusios: pvz. jų kalbos ir stiliaus skirtumai, laiko dvasia, nuotaikos, interesai ir pats literatūrinis apipavidalinimas.

     Kiekviename rašytame kūrinyje svarbiausia reikia žinoti, ką pats autorius norėjo pasakyti. Kadangi pati kūrinio forma nusako autoriaus intenciją, pirmiausia reikia nustatyti, kokio literatūrinio žanro yra kūrinys.

     Jau paviršutiniškai perskaitę matome, kad šv. Rašte yra įvairių žanrų; religinės poezijos (pvz. psalmės), religinių istorinių pasakojimų (Karalių knygos. Evangelijos), didaktinių apsakymų (Jobo knyga), alegorinių pasakojimų (Apokalipsė) ir t. t.

     Kiekvienas žanras turi savo taisykles ir savotiškai pateikia tiesą. Tačiau sumaišę žanrus galime labai suklysti, nes skaitytume ne tai, ką autorius norėjo mums pasakyti, pvz. jei nebiblinėse Ezopo moralizuojančiose pasakėčiose ieškotume istorinių įvykių.

Genezės knyga

     "Genezės knyga aiškiai priklauso komplikuotai literatūros formai, kurioje istorija, populiari tradicija ir tautosaka, moralės doktrina ir apreiškimas apie visatos kilmę yra kartu sumaišyti ir aukštyn iškelti nuostabiais poezijos sparnais" (H. Daniel-Rops, What is the Bible?, p. 52).

     Jei kas tokioje literatūrinės formos atmosferoje ieškotų pasaulio sukūrimo smulkmeniškos kronikos, apgautų ne ką kitą, o tik save patį. Kodėl? Todėl, kad nei dieviškasis, nei žmogiškasis autorius toje knygoje nekūrė istorinio reportažo, bet vaizdžių alegorišku pasakojimu išdėstė keletą pačių giliausių tiesų apie pasaulio ir žmogaus atsiradimą.

     Tos pagrindinės tiesos yra istoriškos, t. y. jos išreiškia faktą: Dievas sukūrė pasaulį ir pirmuosius tėvus. Jos yra ir neklaidingos. Nei jos mokslui nei mokslas joms neprieštarauja. Visa kita yra tik gražus anuometinis alegorinis apvalkalas. Į jas, lygiai kaip ir į Maironio arba Brazdžionio poezijos apdarą, mokslo kritikos iečių nesvaidome.

Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę

     Genezės knygoje aprašoma, kad Dievas sukūrė visus tvarinius per šešias dienas: 1) šviesą ir tamsą; 2) dangaus skliautą, vandenis viršuje ir ant žemės; 3) sausumą atskirai nuo vandens ir augalus joje; 4) saulę, mėnulį ir žvaigždes dangaus skliaute; 5) žuvis bei roplius vandenyje ir paukščius ore; 6) gyvulius ir žmogų sausumoje.

 

A. Varnas Sodyba

 

     Argi reikėjo šešių dienų? Kaipgi pirma buvo sukurta šviesa, o tik paskui saulė? Argi yra vandens rezervuarų, kybančių virš dangaus skliauto? Rodos, daug kas prieštarauja ne tik mokslui, bet ir sveikam protui.

     Tai netiesa. Genezės autorius rašė religinę knygą, ne gamtos vadovėlį. Savo pirmuoju sakiniu jis pasakė: "Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę". Bet to lyg neužteko. Jis norėjo pasakyti — viską. Tad turėjo išvardinti, ką tiktai žinojo. Gi rašė jis savo bendralaikiams, ne mums, kurie dėl mokslo pažangos daugiau žinių turime. Todėl visatos struktūrą atvaizdavo taip, kaip anuomet buvo įsivaizduota.

     Žinoma, šešių darbo dienų nereikia laikyti nei dienomis, nei priešistorinėmis epochomis. Toji septynių savaitės dienų konstrukcija yra dirbtinė (žr. J. Venckaus, S. J. str. "100 metų darvinizmui", L. L., 1959, No. 10, p. 299). Genezės autoriaus laikais daug dėmesio buvo kreipiama į įsakymą "subatą švęsk"; jis, teologų nuomone, tą dienų konstrukciją sukūrė gražiai moralinei pamokai: šešias dienas dirbk, o septintą dieną švęsk!

     Pati pagrindinė mintis, kurią autorius norėjo pasakyti, yra ne tik jo bendralaikiams, bet ir mums: mes po tuo vaizdingu aprašymo šydu atrandame tą patį, ką Dievas, įkvėpto autoriaus žodžiais, sako visai žmonijai, atidengdamas svarbiausią pasaulio bei žmogaus atsiradimo paslaptį: Visagalis Viešpats sukūrė viską paprasčiausiu savo noru"Tebūnie!"

Adomas ir Ieva

     "Tada Dievas suformavo žmogų iš žemės molio ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės dvasią; ir žmogus tapo gyva būtybė" (Gen. 2, 7). Tačiau Adomas jautėsi vienišas. Gyvulių kompanijos jam neužteko. Jam užmigus. Dievas iš jo šonkaulio (o gal mėsos? — ti šumeriškai reiškia ir šonkaulį ir mėsą) sutvėrė Ievą ir ją pristatė Adomui. Adomas džiaugėsi: "Pagaliau tai yra kaulas iš mano kaulo ir kūnas iš mano kūno" (Gen. 2, 23).

     Kaip rodos, svetimas yra šis aprašymas bet kokiai evoliucinei minčiai! Bet vėl prisiminkime, kad tai yra ne moksliškas, bet populiarus alegoriškas aprašymas.

     Simbolinį šydą nudengę, atrandame šias Bažnyčios patvirtintas tiesas: 1) Adomas buvo Dievo specialiai sutvertas; 2) jo prigimtis yra dvilypė, iš kūno ir sielos, dėl kurios jis yra Dievo paveikslas (Gen. 1, 27); 3) Ieva buvo taip pat specialiai Dievo sutverta; 4) ji yra tokios pat prigimties kaip ir Adomas (žr. Adomo žodžius, cituotus viršuje; ta tiesa autoriaus gal tyčia pabrėžiama, nes jo laikais moteris buvo laikoma žemesniu padaru už vyrą); 5) jie abu sudaro pirmąją moterystės porą, iš kurios kilo žmonija.

     Ar šios tiesos gali būti suderinamos su evoliucijos teorija? Bažnyčios teigiamą atsakymą svarstysime vėlyvesniame skyriuje.

Rojaus beieškant

     Bet kur yra rojaus sodas, kur pirmieji tėvai praleido savo laimingiausias gyvenimo dienas?

     Šv. Rašte užsimenama, kad rojus buvo rytuose ir kad iš jo tekėjo upė, kuri skildama sudarė keturias upes: Eufratą, Hiddekel (dabartinį Tigrą), Pišon ir Gihon. Pirmosios dvi yra Me-zopotamijoje (dabartiniame Irake), trečioji gal Arabijoje, o ketvirtoji į pietus nuo Egipto. Viena aišku, tos upės negalėjo tekėti iš vienos vietos. Jų prasmė yra simboliška.

     Nežiūrint to "geografinio nesusipratimo", kai kurie tyrinėtojai bandė surasti rojų. Neseniai vienas mėgėjas (pavardės geriau neminėti) išvyko jo ieškoti iš Jeruzalės Bagdado link. Jam sugrįžus, W. F. Albright, šios dienos vienas žymiausių archeologų, jo paklausė: "Na, ar suradai?" — "Ne", šis atsakė nusiminęs. "Kodėl ne?" — Albright klausė priežasties. "Ten per daug musių..."

     Kas yra rojus? Kur jis buvo? Ar musės yra pakankamas kriterijus apie jo vietovę spręsti? Senoviškasis Eden (rojus) reiškia maždaug tą patį, kas yra Utopija, t. y. laimės šalį. Jis buvo "rytuose", kas senuoju supratimu reiškė: paslapčių šalyje. "Viešpats Dievas paėmė žmogų ir padėjo jį rojaus sodan" (Gen. 2, 15). Šie žodžiai simboliškai reiškia, kad tai, ką Adomas patyrė rojaus sode, yra virš to, kas jis yra savo sutvėrimu. Rojaus privilegijos atskleidžia, ką Adomas patyrė. Vanduo sausųjų Artimųjų Rytų gyventojams yra labai brangus; bet iš rojaus tekėjo ne vandens šaltinis, ne viena upė, bet keturios didžiulės upės: tai jiems reikštų: palaimų palaima. Ten toje palaimos pilnoje šalyje žmogus džiaugėsi Dievo draugyste ir nemirtingumu ("gyvybės medis" senovės Artimųjų Rytų literatūroje simbolizavo nemirtingumą). Palaipsniui nudengę vaizdingumo šydą, matome: rojus nėra sodas, nėra šalis, bet stovis. Žmogaus siela buvo apdovanota antgamtine Dievo malone.

     Kokiame kontinente jie bebūtų buvę, kokiose ekonominėse sąlygose jie bebūtų gyvenę (gal primityviose? — gal ir urve tarp musių?), Adomas ir Ieva nešiojo rojų savo sielose.

Gėrio ir blogio pažinimo vaisius

     Kas pagaliau yra tas vaisius, kurį pasigardžiuodami suvalgę pirmieji tėvai prarado rojų? Obuolys, kriaušė, apelsinas? Katalikų Bažnyčia tik tiek tepasako: Adomas ir Ieva nusidėjo ir dėl to prarado Dievo malonės stovį.

     Šv. Rašte sakoma, kad Dievas uždraudė pirmiesiems tėvams paragauti gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisių, bet abu nepaklausė ir paragavo.

     Iš keletos teologinių paaiškinimų šitas, atrodo, yra priimtiniausias: vaisiaus valgymas senovės Artimųjų Rytų literatūroje reiškia kuo nors naudojimąsi. Pažinti gėrį ir blogį yra nuspręsti, kas yra gera ir kas bloga. Tad po šiuo giliai simbolišku gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisiaus paragavimu, atrodo, slepiasi šis faktas: pirmieji tėvai panoro savavališkai (prieš Dievo valią ir savo prigimtį — tad ir klaidingai) nuspręsti, kas jiems gera ir kas bloga, t. y. gėrį palaikyti blogiu arba, greičiau, blogį palaikyti gėriu — nusidėti.

     Belieka pridėti, kad velnio pasirodymas žalčio pavidale tėra pagundos simbolis. Gi šv. Rašte žodžiais išreikštas Dievo uždraudimas — gal tik Kūrėjo įdiegtas žmogaus sąžinės balsas.

Bažnyčia apie evoliuciją

     1941 m. savo kalboje Pontifikalinei Mokslininkų Akademijai Pijus XII suminėjo šituos žmogaus kilmę liečiančius faktus kaipo tikrus: 1) žmogus yra sutvertas pagal Dievo paveikslą; 2) jis turi dvasinę sielą; 3) dėl to yra virš visų gyvulių; 4) dėl to gyvuliai negali būti pirmųjų žmonių tėvai; 5) Ievos kilmė rišasi su Adomu. Tie faktai gali būti pilnai suderinti su evoliucijos teorija.

     1950 m. "Humani Generis" enciklikoje tas pats popiežius teigė, kad Bažnyčia "nedraudžia mokslininkams nagrinėti bei diskutuoti evoliucijos teorijos apie žmogaus kūno atsiradimą (gi katalikų tikėjimas reikalauja iš mūsų pripažinti žmogaus  sielą esant betarpiškai Dievo sutvertą) iš jau egzistuojančios gyvos medžiagos". Tačiau jis toliau pastebi, kad žmogaus kūno kilmė iš tokios medžiagos dar nėra pilnai įrodyta iki šiol atrastųjų faktų.

     Jau 1943 m. savo enciklikoje "Divino afflante Spiritu" Pijus XII pareiškė, kad katalikų šv. Rašto aiškintojų dabartinis darbas yra sunkus, bet atnešąs daug naujos šviesos. Skatindamas juos ir toliau vykdyti savo pašaukimą, jis pasakė visiems tikintiesiems: "Be to, visi turi nusikratyti tuo nenuosaikiu uolumu, kuriuo įsivaizduojama, kad bet kas, kas yra nauja, tuo pačiu jau turėtų būti įtartina bei pasipriešintina.

Siūlomos evoliucinės teorijos

     Savo "Humani Generis" enciklika Pijus atvėrė platų lauka rimtoms diskusijoms, kaip galima būtų sugretinti Genezėje apreikštus faktus su evoliucijos teorija. Mokslininkai yra pateikę visą eilę teorijų. Teorijos, žinoma, tėra bandymas aiškinti faktus. Jos gali būti ir teisingos ir klaidingos. Bažnyčia nėra jų nei atmetusi, nei aprobavusi. Čia pateikiame jų keletą, norėdami supažindinti skaitytojus, kuria linkme krypsta teologų diskusijos.

     Pirmiausia reikia suprasti, ką Pijus XII atmetė, sakydamas, kad gyvuliai negali būti žmogaus tėvais. Žmogiškieji tėvai yra savo vaiko tėvai, nes jie paruošia žmogiškąjį kūną, t. y. tokį, kuris savo prigimtimi reikalauja sielos, kad taptų žmogumi. Gi sielą Dievas tuo pačiu metu ir sukuria ir įkvepia į tokį paruoštą kūną. Gyvulys negali būti žmogaus tėvu, nes negali paruošti tokio kūno, kuris savo prigimtimi reikalautų žmogaus sielos, o tik tokį, kuriam užtenka gyvulio gyvybės principo.

     Tad argi tenka laikyti, kad vienintelis evoliucinis žmogaus atsiradimo būdas yra įkvėpimas sielos į suaugusio gyvulio kūną? Anaiptol ne. Šis būdas daugumos atmetamas, nes kūnas jau yra gyvuliškai išsivystęs. Vyrauja tokia teorija: gyvulio (koks jis bebūtų — beždžionė ar koks nors kitas) gemalas - embrionas (čia prisimintini Pijaus XII žodžiai: "Iš jau egzistuojančios gyvos medžiagos") buvo suformuotas tapti žmogaus kūno gemalu Dievo suplanuotos specialios priežasties, tuo pačiu metu Dievui įkvepiant nemirtingą žmogaus sielą. Kas toji speciali priežastis? Gal natūrali, nors neįprasta, gamtos jėga (pvz. kosminių spindulių radiacija), gal ypatinga Dievo intervencija, o gal pati siela, pritaikanti sau kūną. Tokiu būdu gyvulių pora visiškai nebūtų žmogaus tėvai (nei pilna žodžio prasme gimdytojai), nes ne jie paruošė kūną, kuris savo prigimtimi reikalautų žmogiškos sielos. Taip galėjo atsirasti Adomas. Bet kaip atsirado Ieva? Jos kilmė rišasi su Adomu, nors nebūtinai turėjo atsirasti vėliau už jį. Teorijų yra įvairių. Čia suminėsime tik vieną: Adomas ir Ieva galėjo būti identiški dvynukai (nors šioje teorijoje yra neaiškumas: identiški dvynukai normaliai yra tos pačios lyties).

Nuostabi praeities paslaptis

     Kai kas gali pagalvoti: ar visa tai nežemina žmogaus: "Mes, žmonės, kilome iš gyvulių, iš beždžionės?! Fui!" Toks žmogus, skaitydamas Genezės knygą, dar su kartesne išraiška turėtų sakyti: "Mes iš molio?! Fui-fui!"

     Tokioje nuomonėje slypi dvilypis užmiršimas: 1) kad medžiaga — ir visi gyviai iš jos — yra Dievo tvariniai, kuriuos paties Tvėrėjo Išmintis ir Pasigrožėjimas pripažino kaipo gerus (Gen. 1, 31); 2) kad šalia medžiaginio kūno Dievas mums davė sielą, kuria mes kaip tik pralenkiame visus kitus gyvius ir skiriamės nuo jų.

     Žmogaus kūno evoliucija dar nėra pilnai įrodyta. Tačiau daug faktų kreipia rimtų mokslininkų mintis ta linkme. Tad gal evoliucija tikrai ir įvyko? Genezės knygoje Dievas tepasakė: "Aš sukūriau pasaulį ir žmogų". Bet pamąstykime: gal Jo sukūrimas iš tikro buvo nuostabesnis negu Genezės žmogiškasis autorius savo literatūrine forma išreiškė?

     Gal jau ir praėjo trys bilijonai metų, kaip Dieviškoji Valia panoro — "Tebūnie!" — ir atsirado erdvė... ir staigus sprogimas... ir žėruojančios masės bei dujų gniužulai sklido į šalis... ir atsirado žvaigždynai su žvaigždžių milijonais ir aplink jas ratu šokančios planetos su jų mėnuliais... Gal jau praėjo trys bilijonai metų, kaip kantri Dieviškoji Išmintis, laukusi, laukusi, palengva įdiegė žemėje gyvybę — pirma augalams, paskui gyvuliams — ir ji vystėsi ir tobulėjo. Dieviškosios Rankos glostoma ir šildoma, kol pagaliau pats Amžinasis Džiaugsmas buvo nudžiugęs, kad atėjo laikas, kada galėjo įdiegti sielas — dvi sielas, taip dieviškai panašias į Save — įdiegti į tą gyvąją medžiagą, kurią tiek amžių vystė ir ruošė Jis Pats ir visa medžiagos kūrinija, visada pasiruošusi žmogui, savo karaliui, tarnauti.

     Ar kartais ne taip prasidėjo mūsų žmonija... Dievas žino... Praeitis slepia. Dabartis ieško... Gal ateitis atidengs tą praeities pasakiškai žavią paslaptį...