Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Iš filmų pasaulio

Dalė Koklytė

SONG WITHOUT END

     Tai yra gražiai pastatytas filmas, mėginąs atvaizduoti kompozitoriaus Franz Liszto gyvenimo istoriją. Filmo foną sudaro puošnios koncertų salės, grakščios bažnyčios ir prabangūs aristokratų rūmai. Visa tai lyg nuostabion harmonijon jungia malonūs Chopino, Bethoveno ir Wagnerio muzikos tonai, skambą nuo filmo pradžios iki galo Liszto piano koncertų metu. Filmo muzikinę dalį tvarkė Morris Stoloff, pats diriguodamas Los Angeles filharmoninį orkestrą.

     Artistas Dick Bogarde įstengė įtikinančiai atvaizduoti jauno pianisto Liszto gabumus, puikiai suderindamas pirštus su muzika, bet jam gal ne taip puikiai sekėsi įsijausti į muziko charakterį. Jis atrodo labai paviršutiniškas, be jokių dvasinių gelmių, kurių tokiam jautriam menininkui tikrai netrūko. Nors ir yra mėginta parodyti jo dvasinė kova tarp publikos ovacijų troškimo koncertų salėse ir siekimo atgaivinti savo sielą bažnyčios ramybėje, tačiau tai nėra pakankamai išvystyta.

     Lisztas čia yra atvaizduotas kaip garsus moterų žavėtojas, dėl kurio ne viena atsisako net savo pozicijos ir turtų. Filme išryškintos ypač dvi moterys, daugiausia nulėmusios jo gyvenimą: grafienė Marija (Genevieve Page) ir princesė Karolina (Capucine). Capucine, kuri iš profesijos yra modelis, tikrai išdidžiai “išmodeliuoja” savo vaidmenį, pasirodantį kaip Liszto kūrybos mūza ir jo dvasios gelbėtoja. Tačiau josios savęs apgaudinėjimas jų dviejų meilės vardan yra neįtikinantis. Ji, kuri tiki, jog tik bažnytiniai vedybų ryšiai galioja ir nepripažįsta civilinės metrikacijos, Vatikane sąmoningai meluoja, norėdama išgauti savo pirmųjų legalių vedybų panaikinimą. Genevieve Page grafienės Marijos vaidmenį atlieka gerai ir yra daug realesnė moteris, nemėgindama savo pasirinkto gyvenimo tiesumu įtikinti nei savęs, nei kitų.

     Šiame biografiniame filme, galima sakyti, trūksta asmens, kurio gyvenimas vaizduojamas. Čia parodoma tik jo išorė ir intriguoją konfliktai, kurie filme naudingi tik tiek, kad užima žiūrovo dėmesį, besiklausantį koncertų. Atrodo, kad filmas neįstengė perduoti tai, ką buvo užsibrėžęs, tai yra, parodyti sielos maištą tarp talento ir pašaukimo pasirinkimo. Tačiau spalvingas ir gražus filmo pastatymas yra patrauklus, o muzika ypač įspūdinga, kurios tikrai verta pasiklausyti.

HELL TO ETERNITY

     Šiame filme kalbama apie japonų šeimos užaugintą našlaitį, kuris užaugęs atsiranda moralinėje sankryžoje pasaulinio karo metu prieš Japoniją: būti ištikimam Amerikai ar Japonijai? Jo meilė užauginusiai šeimai pastoja kelią kovoti prieš japonus, nors jo patriotizmas to reikalauja po Pearl Harbor užpuolimo. Pagaliau, susigyvenęs su mintimi, kad kovos ne prieš žmones, bet už idėją, stoja savanoriu į kariuomenę kaip japonų kalbos žinovas. Šis jaunas kareivis (Jeffrey Hunter) susibičiuliuoja su dviem kitais likimo draugais (Vic Damone ir David Janssen).

     Ši trijulė savo skandalingų 48 valandų atostogų metu, prieš išplaukiant į mūšį, gana aiškiai išreiškia kareivio dvasinį sukrėtimą tokioje padėtyje. Klausimas, žudyti ar būti nužudytam karo metu, atrodo visai aiškus, bet paklausus, kodėl ir kas turi žūti, jau yra sunkiau atsakyti. Kareivio žemiškų linksmybių ieškojimas mūšio išvakarėse atrodo tiek pat beprasmiškas, kiek jo išėjimas į kovos lauką grumtis su mirtimi. Jau nuo amžių kareivio prototipas, šalia didvyriškų vaizdų, turi ir nemoralų atskambį žmonijos ausyse. Už tai kareivis teisingai yra smerkiamas, tačiau ar pats karas nėra viena didžiausių blogybių pasaulyje, atnešančių žmonijai tiek pikta? Jau būtų laikas, kad žmonija susiprastų ir pasmerktų tą vienas kito neapykantą ir beprasmį vienas kito žudymą kovos lauke.

     Bičiulių praradimas puolimo metu jaunuoliui sukelia didžiausią keršto jausmą kiekvienam priešui. Bet pagaliau jis susipranta, kad ir kiekviena jo auka palieka kokį nors draugą tokioje pat padėtyje, kaip ir jis. Tada jis stengiasi paimti kuo daugiausia gyvų belaisvių, vengdamas beprasmiško kraujo liejimo.

     Atrodo, kad pagrindinis filmo tikslas — atkreipti žiūrovo dėmesį į karo žiaurumą. Tai aiškiai galima pastebėti visoje filmo eigoje, scenų parinkime ir jų pristatyme. Pavyzdžiui, lėtas filmo aparatu kovos lauko apžvelgimas, šautuvų ir granatų ugniai nurimus, atskleidžia šimtais lavonų nuklotą žemę, ir tai ne tam, kad sukeltų žiūrovui sadistiškus jausmus, bet vien tik tam, kad jis minutę pagalvotų, matydamas šiurpias karo pasekmes.

     Artistų vaidyba čia labai svarbi, nes visą laiką žiūrovo dėmesys yra į juos atkreiptas. Ypač Jeffrey Hunter labai puikiai suvaidina karo pasekmių paliestą jaunuolį. Filmas suaugusiems vertas pamatyti.

THE DARK AT THE TOP OF THE STAIRS

     Filmas pastatytas pagal William Inge vaidinimą, turėjusį nemažą pasisekimą scenoje. Ekrane parodomos šeimyninės problemos, įdėtos į 1920 metų vieno mažo miestelio gyvenimo rėmus. Be jokio varžymosi žiūrovui atidengiamos vienos šeimos nesantaikų priežastys. Kasdieniniai tėvų barniai labai nepalankiai veikia ir jų vaikus: dešimtmetį sūnų ir penkiolikmetę dukterį. Iškelti klausimai labai jautrūs ir gali nustebinti ne vieną žiūrovą savo stačiokišku atvirumu. Gal pamokantis tonas yra vienintelis tokio drąsiai realaus filmo pateisinimas. Vis dėlto atrodo, kad šiais laikais jau nebematoma reikalo atsižvelgti į kito žmogaus estetinius jausmus ir nutylėti besiveržiantį keiksmažodį ar nediskutuoti temų, kurios paprastai laikomos intymiomis ir viešumoje neliečiamos.

     Realus gyvenimo supratimas nieko bendra neturi su jo vulgariu atvaizdavimu. Nebojimas žmogaus estetinį gyvenimą apibūdinančių sąvokų, paliekant tą gyvenimą nuogą savo realume, niekam nepadės pilniau gyvenimo suprasti. Tačiau prarasta pagarba tom vertybėm, kurios daro gyvenimą kilnesnį, pamažu gali nutraukti žmogų į dvasinį tuštumą ir praradimą savigarbos.

     Filmo pastatymas gana įdomus, išreiškiant šeimos vargus ir džiaugsmus realiais pavyzdžiais, artistų vaidyba gera, tad subrendusiam žiūrovui jį pamatyti gali būti naudinga.

PSYCHO

     Naujas Hitchcock kriminalinis filmas, savo psichine tema keliąs kino teatruose dideles ovacijas. Stebėtina, kaip reklamų ir pusiau nugirsto turinio nuteikti žmonės, žiūrėdami šio filmo, klykia reikalingais ir nereikalingais momentais. Tačiau nekreipiant i tai dėmesio, šis filmas yra savotiškai įdomus ir puikiai pastatytas. Jis neapvils nė vieno, nuėjusio jo pažiūrėti.

     Nors filmo pabaigą ir galima nuspėti, sekant kai kuriuos netyčia primestus pėdsakus, vis dėlto reikia pripažinti, kad pabaiga yra netikėta ir įspūdinga, tyčia taip vedant veiksmą, kad tik pačiame gale viskas paaiškėtų. Hitchcock pasižymi netikėtom išvadom savo veikaluose. Gal keliose vietose lyg ir jaučiama, kad tyčia yra pakišama koja, kliudanti per greit pamatyti filmo išvadą, bet tai galima atleisti.

     Šiame filme Hitchcock pasirodo visu savo žiaurumu, kuo jis ir intriguoja sadistiškai nusiteikusį žmogų. Tačiau tai nėra vienas iš jo geriausių kūrinių, nors čia savo pasirinktos temos naujumu ir jos pristatymo drąsa jis pralenkia kitus savo filmus. Techniniais efektais jis čia puikiai papildo žiūrovo vaizduotės pageidavimus. Pavyzdžiui, labai paprastas lėtumo - greičio arba tylos - triukšmo kontrastas tuojau iššaukia žiūrovo reagavimą - išgąstį, nes jis to visai nelaukė ir nesitikėjo. Šiuo filmu, taip pat ir prisidėjus gabiems artistams, Hitchcock suteikia žiūrovui įdomią valandėlę, kuri vis dėlto yra patartina tik turintiems stiprią širdį.

DESIRE IN THE DUST

     Čia vėl yra grįžtama prie Amerikos pietinių valstybių nusigyvenusių dvarininkų temos. Dvarininkas, vadinamas Pulkininku (Colonel), didelių ambicijų žmogus, siekia gubernatoriaus vietos artėjančių rinkimų metu. Pulkininką vaidina Raymond Burr, kuris visiems yra labiau pažįstamas kaip Perry Mason, to pat vardo kriminalinių dramų serijoje televizijos programoje. Filme jo vaidmuo visiškai skirtingas. Pulkininko namus supa kruopščiai saugojama paslaptis, sukelianti intrigos jausmą ir lyg kriminalinio filmo vaizdą. Jo žmona psichiniai nesveika. Ji negali pripažinti fakto, kad jos jauniausias sūnus buvo automobilio suvažinėtas. Ji gyvena mintimi, kad jis dar gyvas.

     Jauno dvaro žemės nuomininko (Ken Scott) sugrįžimas iš kalėjimo, kur jis šešerius metus nekaltai išsėdėjo, atneša naujų rūpesčių pulkininko šeimai. Ypatingai jautrus taškas atrodo jo apkaltinimas, kad pulkininko duktė (Martha Hyer) sulaužiusi pažadą už jo tekėti. Tėvui svarbiausias tikslas yra šeimos gero vardo išlaikymas. Jis žino, kad ir mažiausias nesklandumas galėtų jam sukliudyti laimėjimą gubernatoriaus rinkimuose. Tad ir tėvas, ir duktė yra pasiruošę imtis pačių kraštutiniausių ir žemiausių priemonių išlaikyti geram vardui. Filmui vykstant pamažu atsiskleidžia paslaptis, kuri išgelbsti dvarininko žmoną (Joan Bennett) ir jauną buvusį kalinį iš jiems paties dvarininko ir jo dukters suruoštų pinklių.

     Filmas nespalvotas, bet gana įdomiai pastatytas, gerai atvaizduojant to “dulkėto” gyvenimo atmosferą, kuri ir buvo norėta atvaizduoti. Vis dėlto neišvengta kai kurių pigaus skonio scenų. Filmas galėtų būti įdomus tik suaugusiems.