ŠEIMA - TAUTOS TVIRTOVĖ

JONAS MIŠKINIS

     Kai rusų caro priespaudos laikais Lietuvos puošnūs rūmai nusisuko nuo lietuviško darbo, jų valdovus paviliojo svetima įtaka, ir svetimuose kraštuose jie ėmė ieškoti titulų bei garbės. Kai žemė smuko iš lietuvio rankų, o svetimieji, užplūdę Lietuvos pakraščius, veržėsi į pat Lietuvos gilumą, prasidėjo žiaurus lietuvio nutautinimas, kuris siautėte siautėjo iš visų pusių: iš vakarų, pietų, rytų; o lietuvis, iš savo tėviškės stumiamas, turėjo trauktis iš gimtojo savo krašto už jūrių marių, ir tas traukimasis žymiai praretino tautą. Tačiau tada visa, kas lietuviška, įsiglaudė į artojo širdį ir mintį.

     Jis, nedaugelio tėvynei ištikimų bajorų padedamas, pasiryžėlių dvasiškių raginamas ir remiamas, saugojo lietuvybę. Kadaise skaidriai švietusią, o vėliau pritemusią tėvynės saulę jam atstojo savoji šeimos meilė. Šeimos židinys teikė jam jėgų išsilaikyti, šeimos židinys gaivino jo viltį, nors vaikų vaikuose susilaukti geresnės ateities. Nors ir buvo žuvusi Lietuvos laisvė, bet lietuvis artojas tebesilaikė atkaklumo, atsparumo, saugojo lietuvybės grūdą ir tikėjo, kad Lietuva bus laisva. Be rašto, be viešos lietuviškos mokyklos, be knygos, iš lūpų į lūpas kartų kartoms perduodavo jis lietuvišką žodį, dainą ir, kas svarbiausia, prisikėlimo viltį. Tėvas, močiutė, skurdžiai gyvendami, išsaugojo lietuvišką dvasią.

     Mūsų daina, motinos vargą ir rūpestį vaizduodama, ryškiai tai nusako:

     Naktužę ant rankelių.

     Gana pavargai, gana pailsai.

     Kol mane užauginai...

     Taip buvo auginama ir auklėjama visa lietuviškoji šeima.

     Prisiminus ano meto šeimos užduotį, pareigas ir tą šilimą, tą šaltinį, iš kur išdygo visi mūsų tautos patriotiniai diegai bei kilnieji palinkimai, kur kūdikystėje buvo įskiepyti gražiausi jausmai bei pasiryžimai, pirmiausia mūsų akyse stoja tėvų paveikslai. Motina įdėjo visą savo sielą ir širdį, kad tik jos vaikai būtų geresni ir naudingesni lietuvių tautai. Ją būtų galima prilyginti gabiam ir atsidėjusiam deimantų skaldytojui. Jis, pilnas baimės ir atidumo, varto turimąjį brangakmenį, kad pastebėtų tinkamą smūgiui vietą, nes nuo to priklausys jo vertė.

     Pasakojama, kad geriausias Amsterdamo deimantų meisteris Juozas Ašeris buvo silpnos širdies. Tad, kai ateidavo deimantų skaldymo valanda, prie jo budėdavo gydytojas. Kai jis kartą paėmė didoką deimantą į kairę ranką, o dešine pagriebė mažą plieninį kirvuką, jo širdis plakė normaliai. Bet jis nustojo kvėpavęs, ir širdis valandėlę neplakė, kai smogė į deimantą. Suskilus didžiajam deimantui į du gabalu ir ten esantiems auksakaliams iš džiaugsmo surikus dėl pavykusio skilimo, Ašeris sukniubo ant kelių, ir jį reikėjo be sąmonės išnešti. Tik po kelių savaičių jis teatsigavo.

     Jeigu tiek jaudinamasi dėl žemės akmens, tai ką bekalbėti apie tėvų, ypač motinos, atsakomybę, nuo kurių vienokio ar kitokio "dūžio" priklauso žmogaus, šeimos ir tautos likimas!

     Tie lietuvių išeivių vaikai, kurie laiko save lietuviais, kurie romantiškai įsivaizduoja Lietuvą, o visai joje nėra buvę, yra liudytojai to vaidmens, kurį šioj srityj teikė jiems jų tėvai. Mes visi žinome, o daug kas dar prisimename, kokį vaidmenį suvaidino lietuvybės išlaikyme šiaudinės pastogės lietuvės močiutės. Juk visi mūsų buvusieji tautos vadai ir didvyriai yra jų rankomis išnešioti ir lietuviškoj dvasioj išauginti. Mūsų tauta ir šiais laikais tikisi sulaukti iš lietuviškų šeimų tokių pasiryžėlių, jei tik jaunos motinos paseks sengalvių močiučių pavyzdžiu!

     Šeima yra mažiausia tautos bendruomenė. Kadangi iš tų mažų bendruomenių yra sudaromos visos tautos veiklos gairės: organizacijos, draugijos ir visas kultūrinis gyvenimas, tai suprantamas jos uždavinių svarbumas. Kad šeima būtų pavyzdinga tautai, jai reikia atitinkamos šviesos ir išsiauklėjimo.

     Tiesa, dažniausiai šeimos iš esmės būna geros, bet socialinės santvarkos netobulumai, nesantaika šeimoje, skurdas ir kiti išoriniai faktoriai dažnai ją sudrumsčia. Taigi, kuriems rūpi šeimos gerovė, jų gražius žodžius turėtų lydėti konkretūs veiksmai ir geri pavyzdžiai. Tėvai, skiepydami vaikams tėvynės meilę, turi to siekti savo darbais ir pavyzdžiais.

     Vaikui iš mažens reikia skiepyti, kad tėvynės laisvės atgavimas ir jos saugojimas yra viena tauriausių pareigų žmogaus gyvenime. Lietuvių kovos už laisvę ir ano meto lietuvių žygdarbai, turėtų būti supinti į apysakas, dainas, legendas, kuriomis gražia ir suprantama forma tėvai nesunkiai gali perteikti vaikams mūsų tautines vertybes ir tėvynės meilę.

     Šis “L. L.” numeris yra iliustruotas A. Kezio, S. J. nuotraukomis, tema “Žmogaus gyvenimo pabaiga”.