Spausdinti

U. J.

       Mane tėvelis ne barte barė,
     Mane tėvelis gražiai mokė.

Iš mūsų tautosakos

     Auklėjimo išmintis — sėkmės pagrindas. Kas tai per išmintis? Tai yra tėvų, mokytojų - auklėtojų pilnas savo pareigos supratimas. Aiškus žinojimas, pramatymas, savo vaiko ar auklėtinio fizinės ir psichinės būsenos permatymas. Teisingas dalykų vertinimas. Sugebėjimas ramiai, pastoviai lygią auklėjimo liniją išlaikyti. Supratimas atsakomybės už savo, sau patikėtą, tiek pat ir už kiekvieną svetimą sutiktą vaiką.

     Kieno vaikas, to pirmojo pareiga jį gerai išauginti, tinkamai išauklėti. Kas pasiskyrė mokytoju, auklėtoju būti, jo pareiga ne vien mokyti, bet pirmiausia auklėti. Auklėjimas ir už mokymą svarbiau: tik žmogaus siela įprasmina jo mažai ar daug mokyto darbus ir gyvenimą.

     Auklėjimo išmintis reikalauja kuo daugiau auklėjimui reikalingų žinių įsigyti, kad galėtum nuosekliai, tiksliai, kuo mažiau klystant, vaiką auginti ir auklėti. Nežinant, nemokant, nieko gerai nepadarysi. Nežinant, nesugebant, galima kartais nebepataisomai pagadinti, galima vaiką dvasios skurdžiumi ar invalidu padaryti. Tad reikia kuo daugiau ir pačiam mokytis, auklėtis bei tobulėti, nes tėvų ir auklėtojų pareiga — vaiką vispusiškai išlavinti, jojo sielos kultūros lygį galimai aukščiau kelti.

     Vienų žinių reikia pačiam auklėjimo darbui, kitų — dar ankstyvosios vaikystės metais; vienas vaikas anksčiau, kitas gal metais vėliau pradeda ieškoti ir savo bundančią sąmonę reikšti gausybe įvairiausių klausimų. Išmintingas atsakinėjimas duoda vaikui teisingų žinių ir jojo galvojimą auklėja, skatina samprotauti ir domėtis.

     Kūdikis, atėjęs į pasaulį, turi teisę į savo individualybę. Kas pagimdė, kas globoja, auklėja, turi duoti sąlygas nelankstomai, nesmelkiamai augti, asmenybei plėtotis. Tada galima tikėtis gerų auklėjimo rezultatų.

Auklėjimas, kur ant savo kurpalio tempia, neišvengiamai iššaukia pasipriešinimą — kaprizus, pyktį, nes vaikai anksti pradeda justi tėvų, auklėtojų, suaugusių charakterio nelygumus, ydas, kur jų autoritetą silpnina ir, anksčiau ar vėliau, pajunta teisę į lygią laisvę elgtis, — reiškia protestą pykčiu, užsispyrimu, kaprizais.

     Kas kita yra, kada auklėjimas remiasi bendrais žmoniškumo dėsniais, kurie visiems privalomi, dargi didesne dalimi suaugusiems. Vaikas mielai jungiasi į bendrą žmoniškumo harmoniją.

     Aklas autoritetas sako: "Aš taip sakau! Aš taip darau! Šios rūšies autoritetas auklėjimo reikaluose tikriausiai nieko neišmano ir gyvenime nieko nemato. Toks savimi pasitikėjimas dažniausiai žmogų aklinai savo paties kiaute uždaro, apakina, kad ir patsai nebenusimano, ko verti jo šitokie samprotavimai. Šios rūšies "autoritetas" visa tempia ant savo kurpalio, visai nenusimanydamas, kas iš to gali išeiti.

     Vaiko auklėjimas duoda daugybę klausimų ir galvosūkių. Tuo labiau, kad nėra vienodų individualybių — vienodų vaikų. Auklėjimo išmintis reikalauja auklėjimo klausimus kuo rūpestingiau aiškintis, kuo giliau nagrinėti. Auklėjimo išmintis reikalauja vaikų auklėjimui rimtai atsidėti, nes didele dalimi vaiko ateities laimė nuo jojo išsiauklėjimo priklausys.

     Auklėjimo išmintis reikalauja kuo daugiau su vaiku bendrauti, su juo būti, tai yra jojo gyvenimu gyventi, jojo interesais domėtis. Nes nėra kaip kitaip jį pažinti, nėra kaip kitaip jį veikti. Tik su vaiku bendraujant, susidaro artima draugystė, vaiko pasitikėjimui taip reikalinga atrama.

     Auklėjimo išmintis reikalauja, kad tėvai ir mokytojai pirma kitų save justų, kad visada žmogui tinkamoj aukštumoj stovėtų. Kad namie ir mokykloje būtų auklėjimuisi tinkama nuotaika. Kad vaikai tinkamų pavyzdžių turėtų. Pavyzdys, jei tikras, yra akivaizdus parodymas, vaikui geriausiai suprantamas. Dirbtinumą vaikai greit perpranta. Dirbtinumas — pasitikėjimo rūdys.

     Auklėjimo išmintis reikalauja vaiką pažinti ir suprasti. Tai nėra taip paprasta ir lengva, sprendžiant iš to, kad labai dažnai vaikai lieka nesuprasti, neteisingai suprasti, pagal suaugusiųjų matelį atmatuoti, ir kad daugelis suaugusių, net tėvų ir auklėtojų, šito nepastebi ir nejaučia.

     Kuo jaunesnis vaikas, tuo labiau nesugeba patsai savęs išreikšti. Beaugdamas jis vis jaučia savo fizines ir psichines galias stiprėjant, jų vis daugėjant, — jis nuolat keičiasi. Savo aplinkoj jis neretai negali apsispręsti: vis dar ten kas nauja, neištirta atsiranda. Ir vaizduotė realybę savaip perkuria.

     Tik tinkamai pažindami vaiką, jį suprasdami, žinodami jojo pajėgumą, jojo palinkimus bei gabumus, tėvai ir mokytojai gali žinoti, kas jam kada reikalinga, naudinga, kas kada tinka, kaip jį kada veikti.

     Atėjęs į pasaulį, žmogaus vaikas, nors jau su palinkimais, gal ir su talentu, pradžioje yra visai bejėgis, silpnas ir toksai ilgai būna. Daug laiko reikia jį rūpestingai saugoti ir prižiūrėti. Ir jau tada formuojasi jojo asmenybė: nėra vis tiek, kaip su juo elgsies.

     Kuo vyresnis vaikas, tuo pajėgesnis, bet tada tuo daugiau reikia jojo reikalus perprasti ir sugebėti jiems tinkamą kryptį duoti. Su tuo ne visi suaugę noriai sutinka. Bet tokia jau pačios prigimties tvarka: praeitis turi derintis prie ateities, kuo daugiau ryšių palaikydama: praeityje ateities šaknys.

     Tėvai — jau praeitis, jų vaikas — ateitis. Iš praeities kilęs, tuo pačiu su jąja artimai surištas, jis priklauso ateičiai ir praeities negali būti varžomas. Tėvai, tautybė, vaiko asmenybė, bendri žmoniškumo dėsniai — visa tai turi būti išmintingai suderinama.

     Auklėjimo išmintis reikalauja vaiko gyvenime daug ką iš anksto pramatyti: pasitikti kiekvieną jo naujai pasireiškiančią galią, kad iškart tinkama linkme būtų galima pakreipti; pramatyti ir tinkamai vaiką paruošti kiekvienai iš kitur ateinančiai įtakai. Nei vaiko, nei jo draugų neapkaltinti, pirma neįsitikinus, kad patsai auklėtojas nėra kaltas: nepramatydamas, būdamas apsileidęs, nepasistengęs, nepasirūpinęs, kad blogis neįvyktų.

     Bendrai, žmogaus gyvenime labai svarbu  teisingas dalykų vertinimas, auklėjimo reikaluosetuo labiau. Auklėtojas turi sugebėti patį gyvenimą teisingai vertinti, kad pagal gabumus, palinkimus ir pajėgumą jį į gyvenimą tinkamai įjungtų. Reikia sugebėti vaiką teisingai suprasti ir įvertinti. Teisingai vertinti vaiko draugus, mokytojus, gimines, kaimynus, kiekvieną iš kitur ateinančią įtaką, kad visada surastum teisingą išeitį. Reikia sugebėti savo paties pastangas ir sugebėjimus teisingai vertinti. Teisingai vertinti kasdienį smulkmenišką gyvenimą, nes tai ir yra daugumos mūsų tikrasis gyvenimas. Dideli dalykai rečiau pasitaiko, eina ir praeina, dažniausiai žmogų vėl į kasdienybę grąžindami. Kasdienybė visada su mumis. Arba ji žmogų pavergia, arba žmogus iš kasdienių smulkmenų sudaro charakterio ir savo gyvenimo puikią mozaiką.

     Galimai vispusiškai auklėti, kad vaikas nebūtų vienašališkas, kad visur galėtų geriau orientuotis ir sugebėtų visur išlaikyti pusiausvyrą. Vispusiškas žmogaus išsilavinimas ir išsiauklėjimas daro jį inteligentišką. Pilnas vispusiškas išsilavinimas ir išsiauklėjimas ribotam žmogaus pajėgumui yra idealas.

     Iš mažumės stengiantis vaiką vispusiškai auklėti, reikia pastebėti ir jojo ypatingus palinkimus, gabumus, juos praktiškai vertinti ir stiprinti. Tas pat ir su kuriuo nors žmogaus psichiniu ar fiziniu ribotumu — lavinant ir stiprinant silpnumus bei trūkumus, daug galima pagelbėti.

     Bendrai, reikia vis budėti, sekti, studijuoti, dažnai pramatyti ir pasekti bei paderinti. Reikia išmintingai ir tiksliai nutaikyti, kada ir kaip vaiką patvarkyti, kad kaip tik tai atliktum tinkamu metu, ką vaikui duoti ir kada paduoti, ką leisti ir ko neleisti. Palepinti, bet neišlepinti. Žiūrėti, kad vaikas vis būtų užimtas, bet darbu neperkrautas. Saugoti vaiko sveikatą, bet nepadaryti opiu.

     Diena iš dienos savo paties gyvenimą tvarkant, užlaikyti ramią, pastoviai nustatytą gyvenimo ir auklėjimo liniją. Kas galima — tikrai galima, ko negalima—tikrai negalima. Kas reikia, privaloma — turi būti visų pildoma, be jokių nuolaidų, be jokių kompromisų. Kas negerai — niekas negalima.

     Prieš nusistatant, visada turi būti labai rimtai apsvarstyta, kad smulkūs ar antraeiliai dalykai neatsistotų pirmaeilių vietoje. Kad kartais taisyklės nepasirodytų savotišku, be pagrindo nusistatymu ar asmeniniais kaprizais.

     Rimtas nusistatymas, kurio ir suaugę laikosi, vaikų mielai priimamas, nes vaikai gana anksti pradeda norėti panėšėti į suaugusius. Nerimtas nusistatymas ar reikalavimas vaikus erzina, kaip suaugusio kaprizai, keisti asmeniniai prasimanymai ir despotizmas vaikui.

     Auklėjimo išmintis reikalauja, kad tėvai ir mokytojai suprastų, kiek nuo jų priklauso vaiko gyvenimo laimė.

     Į pasaulį vaikas ateidamas, atsineša savo palinkimus ir gabumus. Jis tik tėvų ir auklėtojų rūpesčiu bei pastangomis tegali išaugti į pilną žmogų ir išsilavinusią asmenybę. Atsineštuosius vaiko palinkimus tinkama linkme kreipti, jojo gabumus išauginti gerąsias charakterio savybes puoselėti ir stiprinti, o blogąsias slopinti, savarankiškumą ir valią ugdyti ir vis justi, kada ir kaip auklėtiniui padėti — yra painus ir sunkus įsipareigojimas.

     Mokytojo ir auklėtojo profesija yra be galo svarbi. Mokytojo darbas, nors paprastai menkai vertinamas, yra labiausiai kūrybingas, reikalaująs daug sielos šilimos, rūpestingumo, aukojimosi, darbštumo, saviauklos ir auklėjimo išminties. Tos išminties mes visi, kurie globojame augantį žmogų, turime iš visur mokytis: sekti mokslo pažangą, stebėti žmonių patyrimą. Dievo prašyti, gyvenimo knygą skaityti.

     Sugebėjimas auklėti yra tokia pat Dievo dovana, kaip ir kuris kitas talentas. Ir joks talentas be tinkamo pasiruošimo, be didelio ir labai stropaus darbo, rūpestingumo, pasišventimo, tik jam vienam atsidavimonėra talentas.

     Visi tėvai, o ypač motina, pačios prigimties yra pašaukiami būti auklėtojais. Belieka tik, kaip ir kiekvienam pašauktajam, daug, labai daug dirbti ir mokytis, kas vaiko auklėjimui reikalinga; reikia tobulintis, aukotis ir kuo daugiau ieškoti auklėjimo išminties.