DR. JUOZAS PRUNSKIS
ARPKONTINENTINĖS raketos, dirbtiniai žemės satelitai — tai nuostabūs mūsų dienose atsiradę mokslininkų išradimai. Stebėdamiesi žiūrime į tokių laimėjimų pasiekusius mokslo žmones ir norėtume apie juos daugiau patirti.
Šiems ir kitiems didiesiems atradimams kelias buvo ruošiamas palaipsniui, galima sakyti, ištisais šimtmečiais. Permeskime bent trumpu žvilgsniu ryškiau sušvitėjusias mokslo žvaigždes paskutiniaisiais amžiais. Jeigu kalbame apie dirbtinius žemės satelitus, tai visų pirma turime prisiminti didįjį Mikalojų Koperniką, vieną pirmųjų didžių astronomų, kiuris savo knyga apie dangaus kūnų judėjimą ("Derevolutionibus orbium coelestium") daug pirmiau už Galilėjų dėstė, kad žemė sukasi aplink saulę, o ne saulė aplink žemę, kaip tada beveik visų buvo manoma. Kopernikas buvo katalikų kunigas ir savo minėtą knygą dedikavo popiežiui Pauliui III. Kopernikas gyveno šešioliktame amžiuje.
Žmogaus gyvenimas sudega kaip žvakė ...
Kitas astronomijos genijus buvo Tycho-Brahe (miręs 1601 m.), kurs, dar būdamas 16 m. amžiaus berniukas, pirkdavo knygas apie astronomiją ir praleisdavo ištisas naktis, bestebėdamas dangų. Būdamas 22 m. amžiaus, savo sugalvotu įtaisu atliko svarbius žvaigždžių stebėjimus. Danijos karalius net pasikvietė jį į savo rūmus, paskui jį apgyvendino saloje, kur jis ramiai galėjo atsidėti dangaus kūnų stebėjimams. Jis buvo religingas žmogus.
Gamta ir šv. Raštas
Vienas žymiųjų astronomijos kūrėjų buvo Jonas Kepleris (miręs 1630 m.). Apie jo gabumus liudija faktas, kad teturėdamas 23 m. amžiaus, jau buvo pakviestas astronomijos profesorium į Gratzo universitetą. Kietai dirbdamas, įstengė paruošti net 33 astronomijos studijas. Gilindamasis į nuostabią visatos santvarką, jis buvo nuoširdus tikėjime, apie ką galime spręsti iš jo pareiškimų, kaip pvz. šis: "Pirm negu aš kelsiuosi nuo stalo, prie kurio vykdžiau savo tyrimus, pakelsiu akis ir rankas į dangų ir visos šviesos Tvėrėjui pasiųsiu nuolankią maldą. Dvasioje jau aš matau dieną, kai žmogus iš gamtos taip pat gerai pažins Dievą, kaip ir iš Šv. Rašto, ir tais dviem apreiškimais džiaugsis".
Viename savo laiške jis rašė: "Stebiuosi Katalikų Bažnyčios išmintimi, kuri, smerkdama prietaringą astrologiją, laisvai leidžia išmintingiesiems diskutuoti apie Koperniko sistemą". Ypač Kepleris daug nusipelnė, įnešdamas naujumų teleskopų konstrukcijose.
Nuostabi Neptūno atradimo istorija
Mokslo pasaulį ypatingai sudomino astronomas Le Verrier (miręs 1877 m.). Jis prirašė net 10.000 puslapių, apskaičiuodamas, kas išmuša iš normalaus kelio Herschelio atrastą Urano planetą. Tyrimai parodė, kad Urano kelią veikė kitos dvi tada žinomos planetos, Jupiteris ir Saturnas. Tačiau jų veikimas dar nebuvo pakankamas išaiškinti taip žymiam nukrypimui. Le Verrier savo apskaičiavimais nurodė, kokioje vietoje ir kokios sudėties turėtų būti dar viena planeta, kuri pasuka į šalį Urano orbitą. Pagal jo apskaičiavimus Berlyno astronomas M. Galle 1846 m. atrado tada dar nežinomą planetą, kurią pavadino Neptūnu. Tai buvo nuostabaus Le Verrier genialumo patvirtinimas.
Bet šis mokslininkas tuo nepasitenkino. Jis dar tyrinėjo Marsą ir Venerą. Karališkosios Astronomų Sąjungos Londone jis buvo apdovanotas aukso medaliu. Jis buvo nepaprastai gerbiamas ir Paryžiaus Mokslo Akademijoje. Jis buvo nuoširdus katalikas. Prie jo darbo stalo buvo kryžius. Taip pat ir miegamajame kabėjo kryžius.
Mokslo bažnyčia Dievo garbei
Minėtasis astronomas W. Herschel (miręs 1822 m.) taip pat nusipelnė, patobulindamas astronomiškus instrumentus žvaigždėms stebėti ir atrasdamas apie 2.000 rūkų tolimose erdvėse. Jis taip pat buvo giliai tikintis žmogus. Yra žinomas jo posakis: "Iš gamtos mokslo išplaukia tokie Dievo įrodymai, kad abejonės darosi absurdiškos, o ateizmas — juokingas. Kuo labiau gilinamasi į mokslą, tuo gausesni ir nenugalimesni yra Išmintingos Būtybės — Sutvėrėjo įrodymai. Geologai, matematikai, astronomai, gamtininkai — visi padėjo savo akmenį mokslo bažnyčiai, statomai Dievo garbei".
Kai 1873 m. italų vyriausybė konfiskavo Romos katalikų kolegiją ir iš Romos ištrėmė jėzuitus, vis dėlto paliko tėvą Angelą Secchi (miręs 1878 m.), nes jis buvo nepamainomas astronomas, būtinas prie Romos observatorijos. Jis yra parašęs apie 800 astronominių studijų, pradėjęs fizines saulės studijas, davęs pradžią astrofizikos mokslui. Iš spektro jisai pradėjo spręsti apie saulės ir žvaigždžių sudėtį. Paryžiaus parodoje 1867 m. jis buvo ypatingai pagerbtas už išrastą meteorografą, t. y. prietaisą automatiškai užrašyti temperatūrą, drėgmę ir oro slėgimą. Jis buvo gerbiamas ir popiežiaus Leono XIII.
Tarp kitų žymių dvasiškių astronomų paminėtinas Piazzi (1826), atradęs pirmą asteroidą Ceres, nustatęs vietą daugiau kaip 7.000 žvaigždžių. Milano observatorijos direktorius Barnabas Oriani taip pat buvo kunigas. Napoleonas jam buvo pavedęs pertvarkyti Bolonijos universitetą. Romos observatorijos direktorius Pranas de Vioo buvo taip pat kunigas. Jis atrado kometą, pavadintą jo vardu.
Prie astronomijos garsenybių reikia priskaityti ir Fr. Tisserand (18S6), kuris, būdamas 28 m. amžiaus, jau vadovavo Tulūzos observatorijai, parašė knygą apie dangaus kūnų judėjimą, įsteigė astronomijos biuletenį ir vėliau buvo Paryžiaus observatorijos direktorius. Po jo mirties jo žmona rašė: "Mano vyras buvo tikintis, ką jis patvirtino savo veiksmais ir žodžiais. Jis buvo laimingas, matydamas ir mane pildant religines pareigas".
Amerikoje gyvenantiems galėtų būti labiau pažįstamas astronomas J. Hagen (1930), Georgetowno universiteto observatorijos direktorius, sudaręs svarbų kintančių žvaigždžių atlasą, parašęs aukštosios matematikos studijų knygą, už nuopelnus mokslui pakviestas Mokslo Akademijos nariu Washingtone. Pijus X jį pakvietė į Vatikaną vadovauti observatorijai. Kai šis mokslininkas šventė 80 metų amžiaus sukaktį, jį pagerbė daugelis pasaulio universitetų, o ir pats popiežius Pijus XI jam įteikė aukso medalį, asmeniškai jį aplankęs. Jau nuo 16 m. amžiaus jis buvo jėzuitų ordino narys. Visa tai liudija, kad mokslas ir religija yra labai gražiai suderinami.
Raketų ir satelitu genijus
Pabaigai galime prisiminti dabartinį mokslininką, J.A.V. balistinių raketų skyriaus direktorių dr. Werner von Braun. Tai ypatingų talentų mokslininkas, kuris savo giliais sugebėjimais pasiekė, kad J.A.V. užimtų tinkamą vietą tolimųjų erdvių tyrinėjimuose bei raketų ir dirbtinių žemės satelitų išvystyme. Šis mokslininkas yra tikintis žmogus ir labai vertina maldą, sakydamas: "Iš savo patyrimo žinau, kad malda atneša tikrą palengvėjimą rūpesčiuose. Aš manau, kad šių dienų žmonija maldos galios yra labiau reikalinga negu bet kada. Meldimasis yra susitelkimas ir susikoncentravimas. Argi mes iš tikrųjų privalome atsiklausti psichologo, kad pasakytų, kaip yra svarbu užmiršti praeities ir dabarties susirūpinimus ir nukreipti savo idėjas kitur? Aš nuoširdžiai tikiu, kad mes privalome skirti daugiau laiko savęs analizavimui, tuo darydami pirmąjį žingsnį į moralinį pakilimą ir į didesnį pasaulio etiškumą. Malda sužadina viltį. O kas galėtų kelti abejonių, kad viltis yra didžiausias veiksnys, teikiąs mums ryžto, jėgos ir energijos atlikti sunkiausius uždavinius? Tačiau yra daug svarbesnių laimėjimų negu mūsų asmeniškieji, gaunami maldos dėka".