A. KEZYS, S. J.
Šv. Mišių Komunija
"Tenuneša tavo šventojo angelo rankos šias dovanas į tavo dangiškąjį altorių, ... kad visi, kurie, šioje aukoje dalyvaudami, priimsime švenčiausią tavo Sūnaus Kūną ir Kraują, būtume pripildyti visokios dangaus palaimos ir malonės". Šv. Mišių veiksmas, prasidėjęs aukojimu ir pasiekęs savo kulminaciją Kristaus Aukoje, užsibaigia meilės puota sakramentalinėj komunijoj. Auka nėra pilna be komunijos. Jeigu aptariame aukos esmę kaip kūrinio grįžimą pas Kūrėją, kaip žmogaus susitikimą su Dievu, negalime iš aukos išleisti komunijos, kur tas susitikimas yra gyvai realizuojamas. Per konsekraciją įvykusiame žmogaus aukos inkorporavime į Kristaus Auką glūdi, rodos, pats aukščiausias žmogaus susivienijimas su Dievu. Kas gali tikėtis pasiekti dar tampresnio suartėjimo tarp dviejų asmenų, tarp kurių egzistuoja to paties kūno ryšys, ir kurių auka yra to paties organizmo auka? Bet šv. Mišiose dieviškajai meilei, rodos, ir to nebuvo gana. "Jėzus mylėjęs savuosius, kurie buvo pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galui" (Jono 13, 1). Įsteigdamas šv. Mišių Auką paskutinės vakarienės metu, Kristus ėmė duoną ir taurę ir sakė: "Imkite ir valgykite, imkite ir gerkite". Šv. Mišiose Kristus tampa ne tik mūsų auka, bet ir mūsų maistu. Mums paaukojus po konsekracijos kilniąją Kristaus Auką, Dievas, tarytum nenorėdamas nusileisti šiose dosnumo lenktynėse, šv. Mišių komunijoje vėl atsako nauja malone, duodamas mums Kristaus Kūną ir Kraują kaip dvasinį maistą. Šv. komunija užbaigia šv. Mišių Auką meilės puota. Ji taip pat yra ir Aukos tikslo tobulas įgyvendinimas — sakramentalinis žmogaus susijungimas su Dievu.
Los Angeles lietuvių Šv. Kazimiero parapijos bažnyčia ir mokykla.
Šv. komunijos ritualas prasideda "Tėve Mūsų" malda: "Išganingųjų įsakymų liepiami ir dieviškojo pamokymo nurodomi, drįstame tarti: Tėve mūsų, kuris esi danguje ..." Artinamės prie Dievo stalo su be galo drąsiu žodžiu savo lūpose: Tėve mūsų. Vadinti Dievą savo Tėvu gali tik Tas, kuris buvo Jo gimdytas. Žmogaus Dievas negimdė, o jį sukūrė. Tik antrasis Švenč. Trejybės Asmuo buvo nuo amžių Tėvo pagimdytas. Jis yra vienintelis Dievo Sūnus. Jis vienas gali vadinti pirmąjį Švenč. Trejybės Asmenį savo Tėvu.
Nors nevadiname Dievo savo Tėvu ta pačia prasme kaip Kristus, tačiau ir ne grynai metaforine. "Mes vadinamės Dievo vaikais ir esame", sako šv. Jonas (1 Jon. 3, 1); ir šv. Povilas: "Jūs juk gavote ne vergystės dvasią, kurioje jums vėl reikėtų bijoti, bet gavote įsūnystės dvasią, kurioje šaukiame: Abba, Tėve" (Rom. 8, 15)! Nors žmogus gali laikyti save Dievo sūnumi ir dėl to, kad jis yra sukurtas į Dievo paveikslą ir panašumą, tačiau šv. Jonas ir šv. Povilas kalba čia apie aukštesnį įsūnijimą — apie tą, kurį suteikė mums Kristus. "Atėjus laiko pilnybei,. Dievas siuntė savo Sūnų, sukurtą iš moteriškės, pastatytą po įstatymu, atpirkti tų, kurie buvo po įstatymu, kad mes gautume įsūnystę" (Gal. 4, 4-5).
Atėjęs Kristus išvadavo žmogų iš nuodėmės jungo. Jis suteikė jam galią iš priešo tapti draugu, iš tarno sūnumi. "Tarnų Viešpats", sako šv. Atanazijus, "tapo Adomo mirtinguoju sūnumi, kad mirtingieji Adomo sūnūs taptų Dievo sūnumis, pagal šv. Rašto posakį: davė jiems galios būti sūnumis" (RJ 788). Šio nuostabaus pasikeitimo pagrindas yra Kristaus pelnytoji malonė, kuri savo fiziniu buvimu sieloje padaro žmogų dievybės dalininku, skirtu paveldėti didįjį Dievo palikimą — amžinąją Dievo Veido viziją. Pašvenčiamoji malonė nėra nei teorija, nei gražūs žodžiai, o naujas buvimas. Per ją žmogus tampa nauju žmogumi, gavusiu naująjį gyvenimą ne iš vyro, bet iš Dievo valios. Turėdamas malonę, jis nešioja savyje paties Dievo atspindį ir tampa dieviškojo gyvenimo paveldėtoju. Kristus yra natūralusis ir vienintelis Dievo Sūnus, mes esame įsūnyti Dievo vaikai. Per malonę mes esame tuo, kuo Kristus yra per prigimtį.
Būdami pašvenčiamosios malonės stovyje, mes artinamės prie Dievo stalo šv. Mišiose, sakydami tikrovės žodžius: Tėve mūsų. Žodis "tėve" primena mums ne tik mūsų naująjį santykį su Dievu, bet ir pasako, kokiame stovyje turime priimti dangiškąjį maistą į savo sielą. Norėdami vertai įgyvendinti sakramentalinį susijungimą su Dievo Sūnumi, turime išpuošti sielą dieviškosios malonės rūbu. Kitaip šv. komunija bus mirčiai ir pražūčiai, ne gyvenimui. Nuo šv. komunijos turi mus sulaikyti viena kliūtis — nevertumas. Ne tas nevertumas, kuris kyla iš žmogiškosios būties žemumo, o tik tas, kuris užmuša dieviškąjį gyvenimą sieloje. Nors žmogus niekad nebus vertas Dievo pagal griežtą teisingumo mastą, tačiau dėl dieviškojo maloningumo šis nevertumas nėra kliūtis artintis prie Dievo: "Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, ir aš jus atgaivinsiu" (Mat. 11, 28). Tik kas žino turįs savyje mirties principą — sunkiąją nuodėmę — negali į tą pačią širdį priimti Kristaus, neatlikęs vidinio atsinaujinimo gailesčiu ir atgaila. Dėl to šv. komunijos liturgija nuo pradžios iki pat priėmimo momento yra persunkta gailesčio ir atgailos mintimi.
Jau Viešpaties maldoje prašome! "Ir atleisk mums mūsų kaltes". "Gelbėk mus, meldžiame. Viešpatie, nuo visokio esamo, buvusio ir būsimo pikto..., kad tavo gailestingumo padedami, ir nuo nuodėmės visuomet būtume laisvi, ir nuo visokio neramumo saugūs". "Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų". "Tavo kūno priėmimas. Viešpatie Jėzau Kristau, kuriam aš nevertas drįstu ryžtis, tenetampa man teismu ir pasmerkimu, bet dėl tavo maloningumo tebūnie mari kūno bei sielos apsauga ir vaistas".
Atgaila nelieka be rezultatų. Šv. komunijos maldyne jie yra išreiškiami ramybės ir taikos užtikrinimu. Gero sutvarkymo pasekmė yra ramybė ir taika. Kai tautos gyvena sklandžiame santykiavime, tarp jų yra taika. Kai žmogaus dvasia nejaučia konflikto, ji yra ramybėje. Panašiai ir santykiuose su Dievu. Kai nusidėjęs kūrinys atstato nuodėmės sugriautą tvarką gailesčiu ir atgaila, užviešpatauja ramybė ir taika. Ramybė persunkia žmogaus sielą, taika apsprendžia jo santykiavimą su Dievu. Nulaužęs Ostijos gabalėlį, kunigas daro juo kryžiaus ženklą virš kieliko ir kalba: "Viešpaties ramybė tebūnie visad su jumis", ir vėliau tos pačios malonės prašo visai Bažnyčiai: "Viešpatie Jėzau Kristau, kuris tarei savo apaštalams: Aš palieku jums savo ramybę, savo ramybę jums duodu; nežiūrėk mūsų nuodėmių, bet savo Bažnyčios tikėjimo ir jai pagal savo valią teikis duoti ramybės bei ją suvienyti".
Įdėdamas Ostijos dalelę į taurę, kunigas meldžia, kad Viešpaties kūno ir kraujo sujungimas ir pašventimas būtų priimantiesiems amžinojo gyvenimo laidas. Vertai priimta šv. komunija yra Kristaus duota amžinojo gyvenimo garantija: "Kas šitą duoną valgo, bus gyvas per amžius" (Jon. 6, 59); "Duona, kurios aš duosiu, yra mano kūnas pasaulio gyvybei" (Jon. 6, 52). Kristaus žadama gyvybė yra visa tai, ko krikščioniškoji religija siekia ir kam ji aukoja savo jėgas. Ši gyvybė prasideda žemėje su pašvenčiamosios malonės gavimu ir baigiasi danguje Dievo vizijoje. Nė vienas žmogus negali pasiekti šio gyvenimo pilnumo dangaus vizijoje, neturėdamas sieloje jos principo — dieviškosios malonės. Ši malonė yra amžinojo gyvenimo sėkla. Dabar ji yra beveik nepastebima, bet joje glūdi sukoncentruotos gyvenimo jėgos, iš kurių vėliau išsivystys nuostabusis gyvenimo medis. Šv. komunija yra šios gyvybės palaikytoja ir maistas. Ją vadiname Gyvenimo Duona. Kaip išrinktoji tauta, eidama dykumomis į pažadėtąją žemę, buvo maitinama dangiškąja mana, taip dabar krikščionis, keliaudamas per pasaulį į savo amžinąją paskirtį, turi stiprintis dangaus paliktąja duona, kad nenusilptų kelyje. "Man taip dažnai puolančiam ir nusidedančiam, taip greitai atšalančiam ir nusimenančiam, reikalingas atsinaujinimas ir apsivalymas dažnomis maldomis ir išpažintimis ir Tavo Švenčiausiojo Kūno priėmimu" (Kristaus Sekimas, 4, 3). Kristus, mūsų Auka, tampa šv. Mišiose ir mūsų maistu, stiprinančiu mūsų jėgas, mums keliaujant erškėčiuotu bandymo keliu į dieviškosios paskirties kalną — amžinąjį gyvenimą. Kas valgo Kristaus Kūną, tas jau turi gyvenimą. Ne tik gyvenimą. Jis turi ir maistą, padedantį išugdyti šio gyvenimo sėklą į puošnų medį.
Besiartinant didžiajam sakramentinio susijungimo momentui, kunigas ima perlaužtą Ostiją į rankas ir, mušdamasis į krūtinę, kartoja šimtininko žodžius: "Aš imsiu dangiškąją duoną ir šauksiuos Viešpaties vardo. Viešpatie, nesu vertas, kad įeitum po mano stogu, bet tiktai tark žodį, ir pasveiks mano siela". Ir tada, padaręs kryžiaus ženklą, priima Gyvenimo Duoną į savo sielą. "Kuo atsilyginsiu Viešpačiui už viską, ką jis man yra suteikęs? Imsiu išganymo taurę ir šauksiuos Viešpaties vardo". "Viešpaties mūsų Jėzaus Kristaus kraujas tesergsti mano sielą amžinajam gyvenimui". Priėmęs šv. komuniją, kunigas eina prie Dievo stalo dalinti tos pačios Gyvenimo Duonos tikintiesiems: "Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes!"
Žemiškoji vaizduotė negali suprasti dieviškosios dovanos kelio. Kristus, Dievas ir žmogus, mažojoje plotkelėje artinasi prie manęs būti mano maistu! Kodėl Dievo siųstasis nepasirodo galingas ir gražus, bet dingsta gyvenimo pilkume po paprastos duonos skraiste? Ar nebūtų Jam labiau tikę ateiti pas savuosius, griaudžiant perkūnui ir blykčiojant žaibams? Ar nebūtų Jo misija geriau pasisekusi, jei vietoj šalto tabernakulio būtų apsigyvenęs auksu tviskančiuose rūmuose, kur ir žemės galingieji nesigėdytų Jam nusilenkti?
Bet kam mes priskiriame Dievui fizinę jėgą ir kūnišką grožį, o ne meilę? Nejaugi meilė yra silpnesnė už anas galias?
Kristus atėjo pas žmones, kad jie Jį priimtų ir per Jį būtų išganyti. Jis turėjo užkariauti jų širdis, ne kūnus. Fizinė jėga pavergia žmogų tik laikinai, meilė yra belaikė. Kristus gimė šaltame tvartelyje, nes mylėjo mirtyje įšalusius žmones; Jis kentėjo dėl mūsų, nes tik kančioje išbandyta meilė yra gili ir karšta. Ateidamas į pasaulį, Kristus nežiebė perkūno kibirkšties, bet metė meilės liepsną į žmogaus širdį. Šv. Eucharistijos įsteigime Kristus, kaip pažymi šv. Jonas, parodė savo meilę "iki galui". Nėra nieko kito, pasakė vienas šventasis, kur Jėzaus meilė būtų švelniau ir jautriau parodyta, kaip šiame sakramente. Čia Jis lyg susinaikina dėl mūsų, priimdamas paprastos duonos pavidalą, kad galėtų būti mūsų maistu ir sujungti mūsų sielą su savimi. "Jėzus nusižemino iš meilės mums iki įsikūnijimo, iki kryžiaus, iki duonos", sako šv. Bernardas.
Walt Disney savo studijoje.
(Esame dėkingi Walt Disney studijai už leidimą pasinaudoti jų nuotraukomis)
Kaip kiekviena meilė turi būti atsakyta meile, taip ir Kristaus meilė. Jeigu mes žinome, kad ta baltoji Ostija, į kurią žiūrime, kunigui atsisukus į žmones, yra įkūnyta dieviškoji Meilė, negalime praleisti jos pro šalį, palydėdami ją tik drungnos meilės žvilgsniu. "Aš atėjau ugnies siųsti į žemę, ir ko gi norėčiau, jei ne kad kūrentųsi?" (Luk. 12, 49).
Tikrasis atsakymas į Kristaus meilę yra mūsų meilė. O pagrindinis įrodymas, kad įvertiname Kristaus meilę šv. Sakramente, yra, anot Kristaus, Bažnyčios ir dvasios vadų, vertas ir dažnas to Sakramento priėmimas. "Ne pasilikti aukso taurėje Kristus nužengia kasdien iš dangaus", sako šv. Teresėlė, "bet ieškoti kito dangaus: dangaus mūsų sieloje". Daugeliui mūsų šv. Mišios yra praradusios puotos charakterį. Mes ateiname į bažnyčią, atiduodame savo auką, bet prie stalo nesiartiname. O vis dėlto Auka ir Komunija šv. Mišiose sudaro glaudų vienetą, kurio neturėtume be priežasties ardyti. Paskutinėje Vakarienėje Kristus taip tampriai sujungė šias dvi nekruvinosios Aukos dalis, kad viena ir ta pačia formule Jis įvykdė pavidalų konsekraciją ir pakvietė Apaštalus juos valgyti: Imkite ir valgykite, tai yra mano kūnas. Taip pat ir Viešpaties maldoje Jis liepia mums prašyti kasdieninės duonos. Kalbėdamas apie savo kūno maistą, Jis palygino jį Senojo Testamento manai, kuri iškrisdavo ant žemės kiekvieną dieną maitinti išrinktąją tautą, jai einant per dykumas į pažadėtąją žemę. Šį Kristaus mokslą seka ir Bažnyčia: "Mes norime, kad tikintieji priimtų šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai dalyvauja šv. Mišiose" (DB 944). "Tu nusidedi kasdien, tad eik Komunijos kasdien" (Cat. Trid. p. 201). Tą pat moko ir žymūs dvasios vadai: "Aš turiu dažnai prie Tavęs artintis ir Tave priimti kaip gyvybės palaikytoją, nes, to dangiško maisto neturėdamas, aš nualpsiu kelyje" (Kr. Sek. 4, 3). "Taip gyvenk, kad galėtum priimti šv. Komuniją kiekvieną dieną" (šv. Augustinas, Serm. 84).
"Jeigu pasaulio žmonės klaustų tave, kam taip dažnai eini Komunijos", sako šv. Pranciškus Salezietis, "atsakyk jiems, jog dėl to, kad išmoktum mylėti Dievą, kad apsivalytum nuo netobulybių, kad išsivaduotum iš savo vargingumo, kad būtum paguostas savo skausme ir paremtas savo silpnybėje. Pasakyk jiems, kad dvi žmonių rūšys turėtų eiti Komunijos dažnai: tobulieji, nes, būdami gerai pasiruošę, jie užsitarnautų papeikimą, jei nesiartintų prie tobulumo šaltinio; ir netobulieji, kad jie pasidarytų tobuli; stiprieji, kad nenusilptų, ir silpnieji, kad sustiprėtų; ligoniai, kad pasveiktų, ir sveikieji, kad nesusirgtų; tu, būdamas netobulas, silpnas ir ligonis, turi dažnai jungtis su Tuo, kuris yra tavo tobulumas, tavo stiprybė ir tavo sveikata" (p. 202).
Priėmę Kristų į savo širdį, turime suprasti, kokią dovaną turime savyje, ir nepamiršti už ją dėkoti, nes "jokia nors ir didžiausia tauta neturi dievų, kurie taip arti būtų prie jos, kaip tu, mano Dieve; tu esi su visais savo ištikimaisiais, maitindamas juos kasdien savo kūnu, juos guosdamas ir jų širdis keldamas į dangų" (Kr. Sek. 4, 13). "Kuo atsilyginsiu Viešpačiui už visa, ką Jis man yra suteikęs? Imsiu išganymo taurę ir šauksiuos Viešpaties vardo". Vien žodžio padėkos nepakanka. Gyvenimas, ypač to gyvenimo taurė, aukojama su meile Viešpačiui, įrodo žodžio nuoširdumą, suteikia žodžiui prasmę. Paskutinės šv. Mišių dalys atkreipia mūsų dėmesį į šį gyvenimą.
Išdalinęs šv. Komuniją, kunigas grįžta prie altoriaus. Plaudamas pirštus, jis kalba: "Tavo Kūnas, Viešpatie, kurį aš priėmiau, ir Kraujas, kurį gėriau, tebūnie visuomet mano širdyje; duok, kad neliktų nedorybių dėmių manyje, kurį atgaivino tyrieji ir šventieji sakramentai". Uždengęs taurę ir pateną spalvotu uždangalu, kunigas skaito paskutiniąsias šv. Mišių maldas. Tada užverčia mišiolą ir, grįžęs į altoriaus vidurį, sako: "Eikite, auka baigta".
Šv. Komunijos liturgija užsibaigia staigiai, net nelauktai. Tai ne taip kaip katekumenų Mišiose, kur pasiruošimas Aukai buvo žymiai iškilmingesnis ir ilgesnis. Po Komunijos ne vienas norėtų pabūti su Kristumi, padėkoti, paprašyti, išsikalbėti. Tą, be abejo, galime padaryti privačiai, praleisdami keletą brangių momentų su dieviškuoju Svečiu po šv. Mišių. Bet liturgija sako: "Eikite". Eikite į namus, į įstaigas, į mokyklas. Eikite į gyvenimą ir tęskite ten gyvąją Kristaus Auką. Mūsų auka nesibaigia su palaiminimu ar paskutiniąja Evangelija. Gyvenimas ir šv. Mišios nėra atskirti, o vienas kitą turi papildyti, atbaigti. Išėję iš bažnyčios, mes gyvename tai, ką išreiškėme šv. Mišių ritualu. Mes papildome Kristaus Kančios Auką savo kūne, aukodami kartu su Juo savo skausmus, džiaugsmus, visus užsiėmimus. Visas krikščionio gyvenimas priklauso šiai Aukai, įskaitant ir didžiuosius darbus ir mažiausias detales. "Eikite, auka baigta" reiškia šv. Mišių užbaigimą prie altoriaus ir tų pačių Mišių prasidėjimą gyvenime.
Krikščioniškosios Aukos išgyvenimas nėra vien moralinio dorybingumo kelias, bet ir sąmoningas šio kelio jungimas su Kristaus Auką. Mūsų auka bus tik tada verta Dievo akyse, kai aukosime ją kartu su Kristumi, vieninteliu žmogaus Tarpininku pas Dievą. Tam tikslui Bažnyčia įsako mums eiti šv. Mišių išklausyti kas savaitę. Tam tikslui ji pataria toje Aukoje dalyvauti ir dažniau, o negalint, bent mintimis jungtis su ten aukojama Kristaus Auka. Šis gyvenimo ir šv. Mišių nuolatinis jungimas, ypatingai kai jis yra stiprinamas dažnu dangiškojo Maisto priėmimu, vis labiau ir labiau suartins mus ir vieną su kitu, ir su Kristumi.