DALĖ KOKLYTĖ
Kalbėdamas apie filmus, vienas kritikas džiaugdamasis pareiškė: “Mes matėm gimstant naują meną”. Jaunesnioji karta su tuo, žinoma, jau nebesutinka, nes filmas jiems yra jau visiškai įprasta gyvenimo dalis. Tačiau daug kas pamiršta, kad filmas, daugiau ar mažiau panašus i šių dienų filmus, atsirado vos tik 1927 metais. Tai buvo greit augąs ir bręstąs kūdikis, kurį šiandien matome ne tik natūraliomis spalvomis trijų matavimų plotmėje ir girdime grynais stereofoniškais balsais, bet galime ir užuosti.
Techniškas filmo vystymasis daug nusipelnė dabartinei filmo vertei, tačiau ne čia yra pati jo meniškumo esmė. Filmų menas glūdi atradime tų ypatingų estetinių ir moralinių vertybių, esančių kiekviename realiame daikte, bet nepastebėtų ir nepagautų jokio kito menininko. Jas pagauti ir perduoti pasauliui įstengia tik fotografijos menininkas savo daug matančia kameros akimi.
Visame kiekvienais metais kylančiame filmų tvane tikrai gerai paruoštų filmų yra labai mažas skaičius. Retas jų tampa klasikiniu veikalu ir savo grožiu žavi ateinančias kartas. Dauguma nepajėgia daugiau sudominti žiūrovų ir dingsta iš filmų rinkos. Kai kurie jų gal atsiras televizijos filmų skyriuje su prierašu — “banali 1959 metų komedija”.
Dalė Koklytė, nuo šių metų pradžios rašanti filmu recenzijas.
Filmų populiarumas ir prieinamumas visiems, tiek vaikams, tiek suaugusiems bei visokio išsilavinimo žmonėms, sukelia nemažą socialinę problemą. Filme daugiausia randame ne ką kita, kaip realybės interpretavimą kokioje nors gyvenimo situacijoje, kuri yra ekrane taip sutvarkyta, kad sudarytų ir perduotų norimą efektą. Neutralumo tokiame vaizde nėra, nes kiekvienas veiksmas savaime neša moralinę atsakomybę, kuria duodamas teigiamas ar neigiamas pobūdis. Paprastai žmogaus pažiūros į gyvenimą ir meną, o tuo pat ir į filmus, nors išoriniai ir skirtingos, esmėje turėtų būti vienodos.
Nėra sunku pastebėti, jeigu filmas yra blogai meniškai paruoštas, bet yra daug sunkiau pastebėti jo klaidingą filosofiją ar moralę, įveltą turinio intrygoje ir užmaskuotą jausmais bei pergyvenimais. Kartais net ir gailesčio ašara nubėga, kol susivoki, kad tas, kurį pakorė, buvo didžiausias niekšas ir žmogžudys ir kad toji bausmė jam buvo visiškai teisinga ir užtarnauta. Tačiau to žmogžudžio charakteris filme taip įdomiai žiūrovams buvo pristatytas, kad laimėjo ne vieno jam visai nepriderančią simpatiją.
Nemoralus filmas dažnai jau iš karto atrodo neskoningas ir vulgarūs, nieko daugiau žiūrovui neduodąs kaip tik pasipiktinimą, kad buvo veltui sugadintas vakaras. Tačiau yra filmų, kurių turinys labai svyruoja savo kontroversiškumu, bet jam suteikta logiška išvada gali duoti visai teisingą prasmę ir savotišką vertę. Šitoki filmai jau nėra visų vienodai suprantami ir įvertinami, nes kas suprantama ir gera vienam, gali būti kenksminga kitam. Čia jau reikia savotiško subrendimo ir principų stiprumo.
Šių laikų Hollywoodo filmuose matosi žmogaus paviršutiniškumas, vienas kitam pagarbos jausmo neturėjimas ir kito nepripažinimas. Taip pat vyrauja didelis moralinis nusmukimas. Jei tai yra bendro Amerikos gyvenimo veidrodis, tai nėra ko stebėtis ta ateinančia banga, kurioje gausu biblinių spektaklių, komedijų ir satyrų, linksminančių žiūrovus ir besijuokiančių iš mūsų gyvenimo.
Nedaug kas pilnai įsivaizduoja filmų įtaką visuomenės gyvenimui, o ypač jaunuoliui, kuris juos lanko bent du kartu savaitėje. Jam filmų pasaulis gali tapti įvykių ciklu, kuriame jis vienu momentu mokosi, o kitu — jau pats jame atsispindi. Filmuose galima puikiai stebėti šio laiko gyvenimo problemas ir žmogaus galvoseną.
ON THE BEACH
Filmas pranašauja visos žemės gyvybės sunaikinimą nuodinga radiacija — tai atominio karo pasekmė. Veiksmas vyksta
Australijoje, kuri vienintelė dar nepaliesta to žiauraus sunaikinimo. Tačiau žmonės žino, kad jų gyvenimo dienos jau suskaitytos ir priklauso tik nuo klimato pasikeitimo. Parodomas gana įdomus įvairių žmonių reagavimas į savo beviltišką padėtį, bet turinys vis dėlto neįtikinantis ir nerealus.
Ava Gardner ir Fred Astaire neblogai išreiškia savo pergyvenimus, prieš sutikdami mirtį. Gregory Peck vaidina Amerikos povandeninio laivo kapitoną, kuris su savo įgula laikinai išvengia mirties, bet beprasmiškos padėties akivaizdoje grįžta mirti į savo žuvusį kraštą. Taip pat nuostabu, kaip ramiai ir organizuotai visas Melbourno miestas, paskutiniu momentu pasiėmęs valdžios išdalintas piliules, tyliai pasišalina į užkulisius mirti.
Didžiausią įspūdį palieka pati idėja ir jos realumas. Iškelta mintis, kad negalima išvengti šios katastrofos, mėginant gąsdinti priešą tokių ginklų įsigijimu, kurių pavartojimas reikštų savęs galutinį sunaikinimą. Filmas įdomus pamatyti ir verčiąs pagalvoti.
THE MOUSE THAT ROARED
Tai įdomi komedija, priverčianti pasijuokti iš Amerikos politinės santvarkos, o ypač iš jos pokarinių kompensacijų užimtoms tautoms. Veiksmas prasideda mažoje Europos valstybėlėje, kuri, priėjus bankroto, nutaria paskelbti Amerikai karą, žinodama, kad per dieną jį pralaimės ir tokiu būdu, kai po karo jai Amerika teiks kompensacijas, išsigelbės iš bankroto. Tačiau padėtis pasikeičia, kai toji valstybėlė nelaimingu atsitikimu karą laimi. Tada ir prasideda tikros problemos, kurios sprendžiamos tokiu naiviu būdu, kad kontrastas tarp jo ir žinomo amerikietiško popierizmo tampa tikrai nuoširdžiai juokingas.
Filmas yra anglų statybos su anglų artistais. Gal tame ir glūdi jo pasisekimas.