Spausdinti

DR. P. MAČIULIS

ICHIGANO ežero pakrantėmis iš šiaurės į pietus Čikagos miestas tiek nusitęsia, kad jo priemiesčiai čia siekia Indianos valstiją, kur šiuo metu veikia vienas didžiųjų katalikų universitetų, dedikuotas Švenč. Marijos garbei, plačiai žinomas Notre Dame vardu.

Gruodžio 6 d. "Chicago Sunday Tribune Magazine" įsidėjo įdomią nuotrauką ir trumputį aprašymą apie esamus nuotraukoje asmenis.

     Pasekdami C. S. T. Magaziną, norime parodyti mūsų skaitytojams kaip gyvenime veltui nedingsta nė stiklas vandens, jei esti paduotas artimui iš geros širdies.

     "Tai buvo rugsėjo 12 d., 1905 metais", rašo minėtas žurnalas, "kai gana šlapiu lauko keliu jojo pusbernio amžiaus jaunuolis, našlaitis nuo vienuolikos metų, dirbęs prie ūkio ruošos darbų pas ūkininką, be skatiko kišenėje, bet krūtinėje kaitindamas šviesos troškimo ugnelę. Ir, kai išjojęs į vieškelį, jis pamatė tolumoje ant vieno didelio pastato bokšto žvilgančią kupolą su sunkiai teįžiūrima Madonos statula, jo krūtinėje suliepsnojo tokia ugnis, kad jis apsisprendė čia susirasti savo gyvenimo kelrodžiui šviesą.

     Prijojęs prie to didelio pastato (o tai ir buvo centriniai Notre Dame universiteto rūmai), jis pririšo savo arkliuką prie stulpelio ir nedrąsiai pasibeldė į pirmas pasiektas duris. Už durų pasigirdo malonus balsas: "Įeikite!"

     Ernie Morris, tuo vardu vadinosi mūsų jaunuolis, atsirado gana dideliam kambary, kurio užustalėj sėdėjo vidutinio amžiaus kunigas.

     —    "Kuo aš galiu tau, berneli, būti naudingas?" — paklausė šypsodamasis universiteto rektorius.

     —    Aš noriu mokytis", atsakė Ernie. Tuo metu jis žvilgtelėjo į savo drabužius, kely aptaškytus purvu, ir pridūrė: "Lėšų aš neturiu, bet dirbsiu kiekvieną darbą, kurį man nurodysit". Mostelėjęs ranka lango pusėn, už kurio buvo prie stulpelio pririštas jo arkliukas, pridėjo: "Tai viskas, ką turiu, ir tai vienintelė priemonė, kuria galiu šią mokyklą pasiekti".

     Kunigas John Cavanaugh, Notre Dame universiteto rektorius, vis dar tebešypsodamas, pasakė: "Gerai, mes surasime jums darbo, o ir jūsų arkliukui kokią užuovėją."

     Po to mūsų jaunuolis dar pasakė tėvui Cavanaugh: "Aš nesu katalikas, aš protestantas, presbiterionas. Ar tai nebus kliūtis man čia mokytis?"

     "Ne", atsakė jaunuolio garbingumu susižavėjęs kunigas. "Šitos mokyklos durys atviros visiems, kurie siekia mokslo šviesos, be religijos ir rasės skirtumų. O dabar eikime pažiūrėti jūsų arkliukui vietos". Ir jis nuėjo universiteto aikšte kitų pastatų link, jaunuoliui iš paskos vedant už pavadžio arklį.

     Pirmam sutiktam broliukui rektorius pasakė surasti arkliui pašiūrę ir nepamiršti paduoti kasdien avižų.

     Dabar Ernestui prasidėjo nelengvos dienos: nuo ryto iki pavakarių su knygomis universitete, vakarais — ruošos

Dail. Vladas Vijeikis, daug padėjęs “Laiškams Lietuviams” savo meno ir spaustuvės darbais.

darbai ūkyje, kur jis gaudavo valgį ir pastogę nakvynei.

     Mokėsi jis pasigėrėtinai gerai, ir po ketverių metų Teisių skyriaus dekanas, Col. Hoyne, jo vardą perskaitė baigusių su pasižymėjimu sąraše, ir tas pats kunigas Cavanaugh jam įteikė diplomą.

     Būdamas mokykloje ir vėliau ją baigęs, mūsų Ernestas visaip pagalvodavo, negalėdamas atsistebėti, kodėl visą laiką, kol jis lankė mokyklą, kunigas rektorius nepristatė jo prie jokia darbo, o ir vėliau nieko neužsiminė, kad jis ką būtų mokyklai skolingas. Gal gi bus pamiršęs? Stebėtina!

     Pradėjęs advokato praktiką, jis greitu laiku išvystė trumpalaikių paskolų biznį, žmonėms panorus įsigyti automašinas. Darbas jam sekėsi.

     Prisimindamas savo vaikystės vargingas dienas, jis nupirko didžiulius namus, perstatydamas juos pritaikė paliegusių vaikų mokyklai, bet jis taip pat ir savo mokyklos nepamiršo, ką jam našlaičiui, be cento kišenėje jaunuoliui buvo padaręs anas kunigas, univ-to rektorius. Ir po 44 metų Ernestas Morris antrukart pasibeldė į rektoriaus kabinėto duris, išgirdęs tokį pat mielą balsą sakantį: "Įeikit!"

     Užustalėje vėl pamatė besišypsantį kunigą, ir net tuo pat John Cavanaugh vardu, kaip tada prieš penkiasdešimt metų.

     Rektoriaus kambary rado žinomą žurnalistą J. P. McEvoy, kuris taip pat, kaip ir naujasis rektorius, mokėsi vienu metu toje pat mokykloje. Juodu abu buvo katalikai ir abu ne iš turtingųjų, todėl jiems anas rektorius buvo parinkęs darbus, kad bent dalinai mokyklai atsiteistų. Kunigas, pasirodo, dirbęs kaip ano rektoriaus sekretorius, o žurnalistas — prižiūrėtoju prie virtuvės. Ir kai mūsų Ernie paklausė, ar iš tiesų juodu turėjo atidirbti, žurnalistas atsakė: "Ir dar kaip!"

     Morris pasipasakojo, kaip jam sekėsi Notre Dame univ-te, gerai supratęs, kad anas rektorius nebuvo pamiršęs, bet iš geros širdies nevertė jaunuolio, ir taip apsikrovusio darbais, dirbti univ-to ūkyje.

     Nors aš klydau, manydamas, kad gal gi rektorius bus mane pamiršęs, bet aš to nepamiršau ir dėkingumo vardan atnešiau, štai, mažą dovanėlę Notre Dame -universitetui. Čia jis įteikė 1.000.000 dolerių čekį.

     Žvilgtelėjęs į skaitlinę, dabartinis rektorius, pažiūrėjęs į Ernį su nenuslepiamomis ašaromis akyse, teištarė: "Tai taip jūs atėjote atsidėkoti..."

     Universiteto aplinka dabar jau buvo žymiai pasikeitusi. Taip, pvz., kur Ernie laikais buvo gyvuliams pašiūrės, dabar buvo pastatytas didžiulis, modemus sporto stadionas, o ir visais pakraščiais išaugę nauji dideli pastatai.

     Mūsų Ernestui malonu buvo pasidairyti tame sutelktos gyvenimo šviesos nuošaly, kur prabėgo jo pirmos mokslo dienos, kur jis išmoko pagerbti kiekvieną žmogų, ar jis būtų buvęs baltaodis, ar spalvotas, ar krikščionis, ar žydas, ir savo širdyje jis dėkojo Dievui, kad čia jis surado gyvenimo prasmę ir tikslą — ne sau gyventi.

* *

Didž. Gerb. "L. L." Redaktoriau,

Perskaitęs paskutiniame numeryje apie "L. L." dešimtmetį, pagalvojau, ar netiktų šis mano straipsnelis tam dešimtmečiui atžymėti, nes "L. L." tikrai gražią ir gilią vagą išvarė, o vaisiai pasirodys kiek vėliau, nors jau ir dabar daug ką galima pastebėti.

Pranys Alšėnas, iš Kanados, nuo pat “Laišku Lietuviams” isisteigimo pradžios yra bendradarbiavęs įvairiais trumpais rašinėliais.