Spausdinti

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

     ŠIŲ METŲ pradžioje suėjo lygiai dešimt metų nuo pirmojo "Laiškų Lietuviams" numerio pasirodymo. Vartydamas tą pirmąjį numerį, kiekvienas gali matyti, kad tai buvo tikras kūdikis: paprastas, kuklus, mažutis — tik aštuonių puslapių. Antrasis numeris jau buvo dvigubai storesnis — 16 puslapių. Tokio didumo žurnaliukas ėjo iki 1951 metų pabaigos. 1952 metais jis buvo padidintas iki 24 puslapių ir įvilktas į gražius viršelius. Nuo 1953 metų "Laiškai Lietuviams" jau pradedami leisti 32 puslapių. Tokio didumo jie eina iki šiol.

     Nors šio žurnalo išorinė išvaizda metai iš metų trupučiuką keitėsi, bet jo turinys pasiliko tas pats. Kiekvienas numeris skiriamas tam tikslui, kuriam buvo pradėtas "Laiškų Lietuviams" leidimas: aplankyti su spausdintu paprastu ir nuoširdžiu žodžiu visus mūsų tautiečius, išsiblaškiusius po įvairias pasaulio šalis ir padėti jiems susiorientuoti religiniuose, moraliniuose ir tautiniuose klausimuose, kurie kyla, susidūrus su naujais žmonėmis ir naujais papročiais.

 

     Vos tik aprimus karo stichijai, keliavo po Vokietijos miestus ir žmonių sielų griuvėsius Tėvas Jonas Bružikas, S. J., ieškodamas ir sveikų ir sužalotų lietuvių sielų. Jį vedė sielų meilė, jis ėjo duoti sieloms tyro ir sveiko dvasinio maisto, kad po karo likusioje suirutėje jos nesuklystu ir neužsikrėstų minties bei elgesio negerovėmis. Sunku buvo jam visur suspėti, tad, norėdamas visiems padėti, pradėjo leisti “Misijonieriaus laiškus”. Tai buvo kuklus leidinėlis, bet gimęs iš tyros meilės lietuvių sieloms ir iš uolumo jas išganyti. Jis nesistengė duoti “žmogiškos išminties žodžiu” (plg. 1 Kor. 2), o Dievo žodį, sujungtą su pačia kilniausia artimo meile. Užtat “Misijonieriaus laiškai” tapo visu pamilti, užtai ir jų pradėtą darbą tebetęsią “Laiškai Lietuviams” iki šiol gyvuoja.

Dešimtmečio proga linkiu “Laiškams Lietuviams” augti savo turiniu ir visada vadovautis tuo pačiu tikslu, kuriam jie buvo pradėti: aiškiu ir tyru keliu vesti žmogų į Dievą.

Su nuoširdžia meile

Vysk. Vincentas Brizgys

     Jau iš pat pradžių svarbiausieji šio žurnalo skyriai buvo: "Prie šeimos židinio", "Jaunimo paslaptys", "Rūpimieji klausimai". Taip pat buvo įvestas "Faktų ir idėjų" skyrius, vėliau pakeistas vardu "Idėjos ir žmonės". 1953 m. buvo pradėtos duoti ir svarbesnių filmų recenzijos, iš pradžių "Faktų ir idėjų" skyriuje, o vėliau įvestas atskiras skyrius, pavadintas "Iš filmų pasaulio".

     Visuomet buvo stengiamasi palaikyti glaudų ryšį su skaitytojais, nuolat prašant, kad jie patys keltų įvairias problemas ir siųstų redakcijai klausimus. Tie skaitytojų klausimai yra davę progos parašyti ne vieną labai aktualų straipsnį. Toki klausimai yra laukiami ir toliau, nes iš jų redakcija sužino, kuo skaitytojai domisi. Pradžioje daugiausia rašydavo tėvai jėzuitai, bet pamažu į bendradarbių eiles įsijungė ir daugelis pasauliečių, kuriems redakcija buvo ir bus nuoširdžiai dėkinga.

     "Laiškams Lietuviams" pradžią yra davę T. J. Bružiko, S. J. 1947 metais pradėti leisti "Misijonieriaus laiškai", skirti Vokietijoje gyvenantiems tremtiniams. Kai dauguma tremtinių iš Vokietijos išemigravo, 1949 metais sustojo ėję ir "Misijonieriaus laiškai". Čikagoje susibūrę keli lietuviai jėzuitai jau anksčiau galvojo leisti kokį nors religinį ir kultūrinį žurnalą. Dabar, sustojus "Misijonieriaus laiškams", tas reikalas dar padidėjo. Buvo visokių pasiūlymų. Vieni manė kad reikėtų leisti rimtą kultūrinį žurnalą, panašų į kitų šalių jėzuitų leidžiamus panašios rūšies žurnalus, pvz. "Civilta Cattolica" arba "Stimmen' der Zeit". Kiti sakė, kad būtų naudingiau leisti žurnalą, panašų į amerikiečių "Readers Digest". Vis dėlto, žinant kokio didelio pasisekimo buvo susilaukę "Misijonieriaus laiškai", buvo apsispręsta lyg ir tęsti tą T. Bružiko darbą, leidžiant paprastą, kuklų, bet drauge modernų žurnaliuką, pateikiant daugiausia visiems suprantama laišku forma įvairiausius dabartinio gyvenimo klausimus, nes šios rūšies leidinio mums labiausiai trūko. Taip ir gimė "Laiškai Lietuviams'.

     Pasirodžius šiam leidiniui, buvo visokių nuomonių: vieni jį gyrė, kiti peikė; vieni sakė, kad jis yra per žemo lygio, o kiti — kad per aukšto; vieniems jame keliamos problemos labai patiko, o kiti kai kurių klausimų neįprastu kėlimu stebėjosi ir net bandė leidėjų bei redakcijos pastangas pajuokti. Redakcijai visos tos nuomonės buvo labai įdomios, bet jos neužtemdė užsibrėžto tikslo ir neišmušė iš pasirinkto kelio. Juk visiems niekados neįtiksi. Skaitytojų skaičius smarkiai augo ir net pradėjo konkuruoti su mūsų dienraščiais. Vėliau šis skaičius sumažėjo dėl įvairių priežasčių, bet gal daugiausia dėl mūsų tautiečių neprisirengimo ką nors skaityti, tačiau vis tiek skaitytojų skaičiumi "Laiškai Lietuviams" pralenkia visus kitus lietuviškus žurnalus. Tai yra ženklas, kad mūsų pasirinktas kelias daugumai patinka.

     "Laiškai Lietuviams" visuomet stengėsi drąsiai kovoti prieš visokias negeroves, nesvarbu ar jos pasireikštų lietuvių ar katalikų bendruomenėje. Kai kas tokį metodą laiko klaidingu ir sako, kad "blogas paukštis, kurs savo lizdą teršia". Bet mes atsakome, kad dar blogesnis yra tas paukštis, kurs suteršto savo lizdo neišvalo. Kai kurių

“Laiškus Lietuviams” skaitau nuo pirmo jų numerio. Juose randu šviesos, stiprybės ir suraminimo. Jie yra savos rūšies tautiniai - religiniai švyturiai, rodantieji kelią į sveiką bei pozityvų gyvenimą ir darbą.

Dešimtmečio sukakties proga “Laiškus Lietuviams” nuoširdžiai sveikinu ir linkiu jiems jėgų bei sėkmės tęsti toliau pozityvų darbą, skatinant tautiečius solidariam darbui ir rodant kelią i Lietuvos laisvę.

 

Petras Daužvardis Lietuvos Konsulas

negerovių iškėlimas, mėginant rasti priemones joms pašalinti, nėra lizdo teršimas, bet valymas. Kartais mes paliečiame žaizdas ne tam, kad skaudintume, bet tik tam, kad gydytume, kaip teisingai paminėjo kai kurie mūsų bendradarbiai sveikinimo laiškuose šio dešimtmečio proga. Žinoma, tokiu keliu einant, sutinkama daug priešų, bet mes jų nebijome, nes žinome, kad priešų neturi tik tas, kas neturi principų.

     Kai kuriems skaitytojams dabar labiau patinka "Laiškai Lietuviams" negu pradžioje. Sako, kad dabartiniai straipsniai esą rimtesni ir aukštesnio lygio. Kiti, priešingai, skundžiasi, kad dabar kai kurių straipsnių negali įkąsti, kad jie yra neįdomūs, neaktualūs, nuobodūs. Pasigendama kai kairių degančių šeimos ir jaunimo problemų, kurios tokiu įdomiu būdu būdavo nagrinėjamos pirmiau.

     Pirmiausia norime pastebėti, kad mes stengiamės duoti įvairių straipsnių: ir sunkesnių ir lengvesnių. Kiekvienas gali pasirinkti tuos, kurie jam labiau patinka. Tačiau reikia pripažinti, kad dabar gal šiek tiek mažiau pasitaiko tų "degančių" problemų nagrinėjimo. Svarbiausia priežastis yra ta, kad patys skaitytojai lyg ir apsnūdo ir tų klausimų daugiau nekelia, redakcijai nerašo ir neklausia patarimų.

     Esame labai dėkingi visiems skaitytojams, bendradarbiams ir rėmėjams už jų pagalbą pirmojo dešimtmečio metu, ne mažesnės pagalbos iš jų tikimės ir toliau. Ypatingai dėkojame Visagaliui už Jo palaimą ir įkvėpimą gerų minčių, tikėdamiesi, kad ir toliau Jis mūsų darbą laimins. Stengsimės eiti tuo pačiu keliu, tik dar drąsiau, dar energingiau rodydami savo broliams lietuviams kelią į tiesą, gėrį ir grožį.