J. AUGUSTAITYTĖ - VAIČIŪNIENĖ
MIŠKAI KELIASI PER UPĘ
Tu man tarei, kad šita upė mano,
Kad plaukia ji gimimo naujo valandų krantais.
Nematė nieks čia lygumos nei slėnio, nei kur gano,
Tik miškas ošė žodžiu burtais paslėptais.
Dabar miškai tie keliasi per sraunią upe
Brastom ir plaustais, apkabinę sietuvas gilias,
Ir partizanu kūnus nešasi, tamsa apsupę —
Viršūnėse užgesusias prieš rytmetį žvaigždes.
Jie kalbasi kur kas tyliau, nei vandens žėri,
Užčiauptom lūpomis vaidilų, pranašų didžių.
Tą niekados nebūtą rytą upėj atsigėrę,
Uolose įkerta kirvius gyventi iš pradžių.
Ir vėlei ošia, tarsi nieko nežinoję,
Paslėpę lapuose lizdus, po šaknimis olas;
Drėgnais šešėliais nuo sausros užtiesia vasaroją,
Prigano kaimenes, kaip liūtys, pieningas, žalas.
POILSIS
Sustingusiais kristalais popietė spindėjo
Ir nuovargiu alsavo vandenys nuogi;
Šilkinį lopšį lengvo vortinkliu audėjo
Sūpavo virpantys šešėliai žaisdami.
Tu ištiesei man savo delną žydrą, liauną,
Kad jin sudėčiau auką kraujo ir rasos.
Bet pajutau, kaip mano veidą gausiai plauna
Minkšta banga plačiai ištvinusios tamsos.
Ant laikrodžio minutinės rodyklės paukštis
Giedojo tokią giesmę taip, kaip niekada...
Akiračio auksinis žiedas ima glaustis,
Numiršta mano rankoj tavo valanda.
Pabudusi aš jau savęs nebeturėjau;
Keliavo žmonės kažinkur labai labai toli...
Po mano kojom plaukė debesys pavėjui,
Kvietienoj rinko varpas paukščiai keturi.