Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

PAŽINKIME MARITAINĄ

A. TAMOŠAITIS, S. J.

MODERNUSIS MOKSLAS IR PROTAS. Lygiai prieš 50 metų šituo vardu pasirodė spaudoje pirmasis Jokūbo Maritaino straipsnis. Šiandien jo autorius laikomas bene žymiausiu krikščioniškosios kultūros atgimdytoju. Prel. M. Krupavičius turi pagrindo sakyti, kad jo raštais išsiauklėjo ir išsiugdė savo pasaulėžiūrą ištisos katalikiškosios inteligentijos kartos. Vedami pagarbos ir padėkos tam didžiam katalikų mintytojui, šitos gražios sukaties proga "Laiškai Lietuviams" nori jį pristatyti savo skaitytojams. Ne sausų datų ir išleistų veikalų išvardinimu, o konkrečiais ir pilnais įtampos įvykiais, iš kurių jo gyvenimas buvo nuaustas.

1. “Jie neatsako i mano klausimus!”

     Maritainas gimė Paryžiuje 1882 m. Brolių neturėjo, tik vieną seserį. Tėvas, flegmatiško temperamento advokatas, maža tesirūpino savo katalikų religija. Abu vaikai, Jokūbas ir Joana, buvo pakrikštyti motinos tikėjime — protestantais. Po kelių metų įvyko skyrybos. Mėgstąs ramybę juristas išsikėlė į savo gimtinę Burgundijoje, palikdamas vaikus žmonai. Jo rolė sūnaus auklėjime labai menka.

     Motina buvo nulipdyta iš visai kitokio molio. Neveltui buvo garsiojo prancūzų kalbėtojo, valstybininko ir patrioto, Julio Favre, duktė. Iš jo buvo paveldėjusi nenumalšinamą laisvės dvasią, karštą tikėjimą žmonijos pažanga ir drąsų savo nuomonės gynimą. Nors gimė katalike, vėliau perėjo pas liberaliuosius protestantus. Pakrikštydino vaikus vien dėl to, kad toks buvo paprotys. Jokūbas ir Joana augo veik be jokio religinio auklėjimo. Katalikų tikėjimo motina ypač nekentė kaip tariamo pažangos stabdžio ir žmogaus laisvės varžto.

     Tokie tad buvo tėvai. Niekas nebūtų tikėjęs, kad iš tokios šeimos išaugs didis katalikų filosofas. Bet priežodis neveltui sako: žmogus šaudo. Dievas kulkas nešioja.

     Jokūbas iš pat mažens pasireiškė žinių troškimu ir proto veiklumu. Gimnazijoje buvo mokytojų priekaištingai kaltinamas karščiu diskutuoti, apie ką klausimas beiškiltų. Mokykloje pateikti faktai jame visada iššaukdavo norą žinoti, kodėl taip yra. Bet į jo klausimus būdavo atsakoma arba šypsniu, arba išverstomis akimis, arba subarimu, kad drįsta klausti. Savo atsiminimuose Maritaino žmona rašo, kad šešiolikmetis jaunuolis kartais imdavo įtūžęs voliotis namie ant grindų, nerasdamas į savo klausimus atsakymo.

     Mūsų daugumai pasaulio prasmė, žmogaus tikslas, blogio problema — klausimai, kurie vargino žmoniją nuo pat jos lopšio — yra atsakyti ir atsakymai jau pradžios mokykloje įkalti į galvą. Dėl to jie mūsų per daug nedomina. Mums tad sunku įsivaizduoti, kaip gaivališkai tokie klausimai gali kilti ir paprastai kyla jaunuose protuose, bręstančiuose be religinio auklėjimo. Jokūbas nekantriai laukė tos dienos, kada peržengs Sorbonos slenkstį. Gimnazija buvo juk vien paruošiamoji mokykla. Dėl to negalėjai iš jos laukti, kad patenkintų tiesos ir tvarkos ieškantį protą. Bet tenai, pasaulinio garso universitete, dalykai stovės visai kitaip!

2. Kartus apsivylimas universitete

     Sorbona žiauriai apvylė Maritaino viltis. Turime nepamiršti, kad praėjusio šimtmečio pabaiga buvo auksinis pozityvizmo amžius, o Prancūzija — jo kūrėjo, Augusto Comto, tėvynė. Pozityvizmo filosofijai būdinga, kad pripažįsta vien pojūčiais arba instrumentais apčiuopiamus faktus. Iš kur jie kyla, dėl ko tokie yra, pozityvistas nežino ir nesirūpina žinoti, nes priežastis, tikslas, paskirtis yra, jo nuomone, juokingos žmonių išsigalvotos metafizinės abstrakcijos. Nauji to meto technikos ir chemijos atradimai dar labiau išstūmė metafiziką į nepraktiškų, atgyvenusių dalykų sąšlavyną. "Pažanga!" — buvo visur girdimas šūkis.

     Sorbonos universitetą pozityvizmas buvo gerte pergėręs. Savaime aišku, nė vienas iš Maritaino "klausimų" nebuvo tenai traktuojamas. Kad ir kaip profesorių nuomonės skyrėsi kitose srityse, viename dalyke visi vieningai sutarė — kad tikro vardo mokslas galimas, vien tyrinėjant apčiuopiamus dalykus, ir kad ieškoti ko sužinoti už jų ribų reiškė gaišinti laiką niekams. Vieną dieną jauna studentė, busimoji Maritaino žmona, rado pakankamai drąsos pasakyti vienam iš savo instruktorių, jog visi tie laboratorijų daviniai yra puikus dalykas; tačiau ji norėtų pažinti gamtą kitokiu būdu — jos priežastį, esmę, paskirtį. "Bet tai juk mistika!" — sušuko pasipiktinęs profesorius. Jau pats žodis "tiesa" tiems profesoriams labai nepatiko ir niekad nebuvo ištariamas nenusišypsojus.

     Raisa Umansovaitė buvo tos studentės vardas. Gimė Rusijos žydų šeimoje ir, dar vaiku būdama, atvažiavo į Paryžių drauge su savo tėvais ir seseria Verute. Ši aukšto intelekto mergaitė taip pat buvo įstojusi į Sorboną, ieškodama atsakymų į ją kankinančius klausimus. Būdami panašaus galvojimo, susidraugavo su Maritainu. Nežiūrint sužieduotuvių, abiejų proto sąmyšis augo, stumdamas abu į nusiminimą. Jiedu nebuvo iš tų, kurie gali, kaip jųjų profesoriai ir daugelis draugų studentų, išspręsti savo klausimus, patraukydami pečiais, ir po to ramiai sau skonėtis gyvenimu. Vieną dieną net planavo nusižudyti. Jei jie buvo vien mašinos, nežinančios, iš kur atsirado nei kur eina, gyvenimas buvo absurdiškai beprasmis!

3. Du vyrai pavarde B.

     Tie slegią abejojimo ir netikrumo debesys buvo staiga nuginti šalin. Vienas jųjų draugų, rašytojas Peguy, matydamas jaunuosius sužieduotinius didžiai nusiminusius, patarė nueiti pasiklausyti filosofo Bergsono paskaitų.

     Paklausė ir grįžo pilni entuziazmo. Bergsono teikiama pozityvizmo kritika, pasisakymas už pojūčius peržengiančias realybes ir proto galią jas pasiekti nuritino tarsi sunkų akmenį nuo jų krūtinės. Grįždavo iš jo paskaitų, tarsi naujai gimę.

     Tačiau gaivinanti Bergsono filosofijos įtaka buvo vien laikinė. Ji atstatė Jokūbe ir Raišoje metafizikos vertę ir garantavo, jog žmogaus protas gali pasiekti tiesą. Tačiau , pačios tiesos, taip karštai abiejų ieškomos, nedavė. Dėl to ir pirmasis Maritaino veikalas, "Bergsoniškoji filosofija", yra griežta Bergsono minties kritika. Tiesą jiedu pasiekė per kitą žmogų — rašytoją Bloy.

     Kartą, netrukus po vestuvių, Maritainui su žmona atsitiktinai pakliuvo į rankas viena Bloy knygų. Autoriaus nuginkluojąs nuoširdumas, gyvas tikėjimas ir uolus teisybės ieškojimas padarė jiems gilų įspūdį. Savotiškas žmogus buvo tasai Bloy. Be kompromisų ir be baimės atakavo politines, ekonomines ir dorovines pasaulio negeroves. Lygia drąsa pliekė tai, kas buvo pigu ir nusigyvenę Bažnyčioje. Net aukščiausi hierachijos šulai nebuvo saugūs nuo plunksnos, jei Bloy rado juos vertus papeikimo. Tačiau drauge iš kiekvieno jo raštų puslapio dvelkė mylinti širdis. Jaunavedžiai vėliau perskaitė keletą dienoraščių, kuriuose Bloy aprašė savo skurdą: gyveno vargingoje palėpėje, pragyveno dalinai iš išmaldų.

     Jausdami pagarbą ir užuojautą tam "Dievo piligrimui", kaip Bloy save vadino, pasiuntė jam truputį pinigų, lydimų nedrąsaus laiško. Jiems atrodė skaudi neteisybė, kad toks plunksnos genijus turi taip skaudžiai gyventi. Bloy iš širdies padėkojo (tą patį rytą turėjo skolintis pinigų, kad turėtų su šeima ko pavalgyti pietums) ir pakvietė Maritainus apsilankyti. Taip gimė draugystė, atvedusi juos į Katalikų Bažnyčią. Tačiau dalykai nevyko staiga. Tapti katalikais juk reiškė grįžti į viduramžių "tamsumas"! Bažnyčia gi buvo nusistačiusi prieš žmonijos "pažangą"! Toks žingsnis, be to, nutrauktų daugelį brangių pažinčių ir, kas blogiausia, atvertų prarają tarp jų ir tėvų! Bloy nedarė nieko jiems atversti, įtikinti. Jis paprasčių paprasčiausiai pastatė prieš juos šventumo grožį. Skaitydavo jiems iš didžiųjų mistikų, iš šventųjų gyvenimų ir darbų. Klausantis juos užkrėsdavo Bloy entuziazmas. Tačiau pirmoje eilėje juos traukė ir žavėjo paties Bloy gyvenimas.

     Didžiausia kliūtis prašyti krikšto mūsų jaunavedžiams buvo klaidingas įsitikinimas, kad, tapę katalikais, turės amžinai atsisveikinti su bet kokia intelektualine kūryba. Bet jie apsisprendė, nors širdis sruvo krauju — atsisakyti filosofijos dėl tiesos! 1906 m. trejukė — Maritainas, žmona ir žmonos sesuo Verutė — buvo pakrikštyti, Bloy stovint šalia krikšto tėvu.

4. “Vargas man, jei neskelbsiu Akviniečio!”

     Dar tais pačiais metais Maritainas išvyko į Vokietiją gilinti pradėtų biologijos studijų. Visų trijų naujakrikščių širdys buvo pilnos džiaugsmo. Tačiau netrūko ir bandymų. Maritaino žmonos tėvams abiejų dukterų krikštas reiškė ne tikėjimo aktą, o žydų tautos išdavimą. Motinai žinia apie sūnaus tapimą kataliku irgi buvo netikėtas smūgis. Į jį žiūrėjo kaip į fanatikų kunigų suvedžiojimą, kurį buvo pasiryžusi, žūt būt, atitaisyti.

     Grįžęs po studijų į tėvynę, Maritainas sudėjo dar vieną auką tiesai. Įsigytas diplomas davė teisę dėstyti bet kuriame Prancūzijos universitete, o gabus protas garantavo puikią karjerą. Tačiau jaunasis profesorius matė, kad negalės laisvai dėstyti to, ką tikėjo. Po nekurio svyravimo pasiryžo atsisakyti profesoriaus katedros ir pragyvenimui stojo darbininku į knygų leidyklą. Gal šiandien nieko ir nebūtume žinoję apie Maritainą, jei jo gyvenimo kelyje nebūtų pasirodęs dar vienas reikšmingas žmogus.

 

Senojo Testamento Dievui aukojamos aukos buvo tik Naujojo Testamento Mišių aukos šešėlis. Ir Velykų avinėlio valgymas buvo tik Kristaus kūno ir kraujo priėmimo labai neryškus atvaizdas. Tobuliausiai Mišių aukoje dalyvauja tie, kurie drauge su kunigu priima Komuniją — tai taip pat tam tikra prasme priklauso prie aukos esmės.

 

     Konvertitai paprastai pilni entuziazmo. Skaitydamas šventųjų gyvenimuose apie vadovo rolę, Maritainas panoro pats turėti dvasios vadą. Buvo rekomenduotas domininkonas Tėvas Clerissacas. Vienas iš pirmųjų jo patarimų buvo skaityti šv. Tomą. Ėmus skaityti, Maritainui nušvito akys. Filosofija buvo suderinama su katalikybe! Dar daugiau — sujungė visus dalykus į tobulą harmoniją, kiekvienam nurodydama savo vietą gamtinėje ir antgamtinėje Žodžio šviesoje, per kuri visa buvo sukurta! Pirmaisiais metais po krikšto Maritaino idealas buvo ramus, pasitraukęs gyvenimas. Dabar jo šūkis pradeda skambėti visai kitaip: "Vargas man, jei neskelbsiu šv. Tomo!" -Įžvelgė, kad jo gyvenimo uždavinys bus nešti šv. Tomo Akviniečio mokslą už vienuolynų ir seminarijų sienų — į modernųjį pasaulį.

     1910 m. parašė minėtą pirmąjį straipsnį, "Modernusis mokslas ir protas". Į jį sudėjo visą savo intelekto aistrą. Buvo suradęs tiesą, ir dabar jį tiesiog siutino matyti, kaip daugelis filosofų grabaliojo tamsoje, kai atsakymai buvo čia pat po nosimi. Jei jie neįstengė tos tiesos pamatyti, buvo pasiruošęs įvaryti ją pro jų kiaušus! Straipsnis sukėlė nemaža dėmesio. Netrukus buvo pakviestas dėstyti filosofijos Versalio kolegijoje, paskui Paryžiaus Katalikų Institute. Neretai praleisdavo ištisas naktis, ruošdamas studentams paskaitas. "Tas naujoko uolumas praeis, mano bičiuli. Tikrai praeis", šypsojosi kolegijos direktorius. Uolumas nepraėjo, tik tapo dar kietesnis. Dingo vien aitrus, sarkastiškas stilius, palengva, nuskaidrėjęs ir ėmęs ieškoti bei pripažinti, kas priešininke teisinga.

5. Šuolis i žmoniją smaugiančias problemas

     Tokiu būdu prasidėjo dviguba Maritaino gyvenimo profesija — rašytojo ir paskaitininko. Ilgoką laiką užsiėmė vien abstrakčiais dalykais — logika, kritika, metafizika. Gal prie jų taip ir būtų pasilikęs, jei ne Action Française krizė, perjungusi jo minties traukinį ant kitų bėgių. Action Françaisebuvo politinis sąjūdis, kuriam priklausė nemaža katalikų, net dvasiškių, gudriai prigautų sąjūdžio vado Maurraso. 1926 m. sąjūdis buvo Pijaus XI-jo pasmerktas. Faktas, kad Bažnyčia — o jis gi buvo jos narys — galėjo ir, prireikus, įsikišo į politinius dalykus, pastūmėjo Maritainą susidomėti politine - visuomenine sritimi.

     Kitais metais pasirodė jo veikalas apie Bažnyčios ir Valstybės santykius, "Primauté du spirituel". Su juo Maritaino dėmesys vis daugiau nukrypo į praktinę filosofiją — dorovinius, visuomeninius, politinius klausimus. Žmonės tapo jo galvojimo centru, krikščioniškasis humanizmas — jo pagrindine idėja. O šimtmečio ketvirtadalis, kurs po to ėjo, davė jam gausios medžiagos pamąstyti! Jis buvo gigantiškos ekonominės depresijos liudininkas. Matė, kaip Italijoje kilo fašizmas, Vokietijoje — nacizmas, o Rusijoje įsitvirtino komunizmas. Buvo priverstas stebėti naujo Pasaulinio karo išsiveržimą ir baisumus. Gavo matyti Jungtinių Tautų įsteigimą ir pasaulio suskilimą į laisvas ir geležine uždanga sukaustytas šalis.

     Darbas naujame bare sukėlė nemaža priešų. Pasmerktos Action Françaisenariai apkaltino jį kone kiekviena erezija, kokia tik buvo pasirodžiusi Bažnyčioje nuo pat apaštalų laikų. Kai kurie darė žygių, kad jo raštai būtų Šventojo Sosto pasmerkti, o jis pats pašalintas iš Katalikų Instituto. Nuo to meto Maritainui niekad netrūko nei įtūžusių kritikų, nei gerbiančių draugų, tiek Bažnyčioje, tiek už jos ribų.

     Jo darbas neapsiribojo Prancūzija. Buvo kviečiamas skaityti paskaitų į visą eilę kitų kraštų. 1933 m. pirmą kartą lankėsi Jungtinėse Valstybėse ir čia, kaip pats pasakoja, skaitė pirmą paskaitą angliškai, nemokėdamas dar nė vieno tos kalbos žodžio! Pasisekimas buvo toks, kad turėjo kone kasmet sugrįžti. Laimė, kad II-is Pasaulinis karas Maritainą užklupo kaip tik Amerikoje vieno tokio vizito metu. Kitaip vargu šiandien būtų gyvųjų tarpe. Vokiečiams užėmus Paryžių, vienas pirmųjų Gestapo žingsnių buvo prisistatyti į jo butą kratai ir areštui. Mat, savo raštais buvo pataikęs, kur naciams ypatingai sopėjo.

     Dabar Maritainas su žmona ir svaine Vera, savo ilgamete sekretore, yra apsigyvenęs Princetone, N. J., ir atsidėjęs kilniam plunksnos darbui. Būdinga, kad jo visuomeninė - politinė mintis jungia abi lietuvių krikščionių sroves, šiaip daug kur nesutariančias — Krikščionis Demokratus ir Lietuvių Fronto Bičiulius. Jo raštus šiltai rekomenduoja abiejų pusių žmonės — J. E. vysk. Brizgys, prel. M. Krupavičius, L. Dambriūnas, A. Maceina. Kiekvienas lietuvis inteligentas, vertas to vardo, turėtų būti bent kai ką iš Maritaino raštų skaitęs. Juos galima rasti kiekvienoje didesnėje viešoje bibliotekoje. Neturintiems daugiau laiko rekomenduotina vykusiai atrinktos jo raštų ištraukos vienoje knygoje, "The Social and Political Philosophy of Jacques Maritain" by Evans & Ward (New York, Scribner, 1955).

Mišios yra Kristaus kryžiaus aukos mistinis atnaujinimas, todėl ant kiekvieno altoriaus turi būti kryžius, kuris primena didžiąją Kalvarijos auką.

 

6. Penki atradimai

     Peržvelgę Maritaino gyvenimą, matome, kad jo asmenį ir darbą subrandino penki atradimai.

     Pirma, Maritainas atrado žmonijos be Dievo skurdą. Sorbonoje pats pergyveno, kokia klaikiai beprasmė žmogaus "pažanga", einant tolyn nuo Dievo. Štai dėl ko jo raštuose taip dažnai nurodoma į humanizmo tragediją, kurio centre stovi ne Dievas, o žmogus.

     Antra, Maritainas atrado tiesą. Švystelėjo jinai į jo jauną protą iš nusiminimo gelmių. Štai dėl ko tiesa užėmė jo gyvenime centrinę vietą. Dėl jos atsisako profesūros, draugysčių, net paties mokytojo Bergsono, parodžiusio jam kelią iš Sorbonos labirinto.

     Trečia, Maritainas atrado Bažnyčią. Yra faktas, kad konvertitai daug giliau įžvelgia ir išgyvena mūsų tikėjimo lobius. Štai dėl ko jo primygtinas raginimas šiandieninei krikščionijai persunkti visą kultūros gyvenimą evangelijos dėsnių gaiva.

     Ketvirta, Maritainas atrado šv. Tomą. Iš pat mažens jo protas troško šviesos ir tvarkos. Štai dėl ko šv. Tomo filosofija rado jame tokį stiprų atgarsį. Akviniečio dėsnių pritaikymas moderniajam pasauliui tapo jo gyvenimo uždaviniu.

     Penkta, Maritainas atrado žmogų.Ilgoką laiką gyveno tarp žmonių, nekreipdamas į juos daug dėmesio, pasinėręs į abstrakčias metafizikos problemas. Action Franęaise įvykiai pasuko jo galvoseną kita kryptimi. Štai dėl ko dabar Maritaino pagrindinė tema yra žmogus, o jo svarbiausias veikalas — "Pilnutinis Humanizmas".