NEIŠVENGIAMAI NELAIMEI APLANKIUS

DR. JUOZAS PRUNSKIS

ARTAIS ne iš vienos krūtinės prasiveržia atodūsis: "Padėk, Viešpatie, man išsisaugoti nelaimių, kurios yra išvengiamos, ir duok stiprybės pakelti tas, kurios nėra išvengiamos". Tarp tokių nelaimių, kurios neišvengiamai anksčiau ar vėliau beveik visus aplanko, yra liga. Įstengti ligoje dvasiškai nepalūžti yra didelis menas. Visų pirma ligonis neturi jaustis, kad jis jau ištremtas nuo visa to, kas domina sveikuosius.

     Čia galima prisiminti sunkiai sergančią mergaitę Koelne, Vokietijoje. Kai 1888 metais visas kraštas džiaugėsi, užbaigus didingąją to miesto katedrą, priešais tą meniškąjį pastatą, pastogės kambarėlyje, gulėjo sunkiai serganti mergaitė, kuri ligos metu ištisomis valandomis sėdėdavo prie lango ir sekė vykdomus statybos darbus. Tuo metu pro jos pirštus slinko nesuskaitomi rožančiaus karolėliai. Ligonė meldėsi, kad darbų metu neatsitiktų jokia nelaimė. Kai prasidėjo katedros šventinimo iškilmės, mergaitė gulėjo arti mirties. Staiga ji pakilo. Jos veidas buvo papuoštas šviesiu žvilgsniu. Ji pažvelgė į naująją šventovę, iškėlė savo rožančių ir tarė: "Dievo Motinėle, juk ir aš buvau prie statybos!" Ir tada ji susmuko atgal į patalą, ir užgeso jos gyvybė.

     Kiekvienas, ligos prie lovos prirakintas, gali daug gero kitiems padaryti savo malda, savo auka, savo patarimu ir kantrybe.

Ligonis pas Arso šventąjį

     Kartą pas šventąjį Arso kleboną Joną Vianney atvyko sergąs vienuolis. Jį buvo atsiuntę vyresnieji, kad prašytų pagydomas. Ligonis išdėstė savo rūpestį šventajam, tačiau šis atsakė: "Mes privalome norėti to, ko Dievas nori. Savo mirties valandą galėsi įžvelgti, kad savo liga būsi daugiau sielų išgelbėjęs negu savo uolumu, sveikas būdamas". Ligonis sugrįžo namo, bet vyresnysis nebuvo patenkintas. Praslinko dveji metai, ir jis vėl pasiuntė ligonį su tuo pačiu prašymu pas Arso kleboną. Kun. Vianney ir vėl jam tarė: "O ne. Toks būdamas, savo bendruomenei daugiau padedi negu sveikas". Paskui jis pakėlė akis į dangų, lyg norėdamas pasakyti, kad mes į įvykius turime išmokti žvelgti Dievo šviesoje.

 

Duonos ir vyno aukojimas Mišiose.

 

     Pats Kristus yra pagydęs daug ligonių. Viešpats davė žmogui išradingą protą, kad jis įstengtų ištirti ligų priežastis ir jas šalintų bei su jomis kovotų. Tačiau yra ir tokių ligų, kurių greitai nebus įmanoma nugalėti. Iki amžių galo bus nepagydomų ligonių. Bet jų gyvenimas ir kančia nėra be prasmės. Jie gali būti kantrybės mokytojai, maldos apaštalai, amžinybei nuopelnų skynėjai. Šis gyvenimas tai dar ne viskas, praradus ir sveikatą, dar ne viskas yra prarasta.

Kančių subrandinta siela

     1933 m. Kleiberghofene, Muencheno arkidiecezijoje, mirė dvylika metų išsirgusi tarnaitė Ona Naszl. Toje ilgoje kankininkystėje šios mergaitės siela buvo giliai subrandinta, ką liudija pasilikusieji jos užrašyti šūkiai:

1. Ieškoti Dievo yra gražiausias ir reikalingiausias mūsų gyvenimo uždavinys.

2.    Tapti šventąja. Visa kita yra antraeiliai dalykai.

3.    Malda mums neturi būti našta, ji turi nešti džiaugsmą.

4.    Dalykai, kuriuose nebūtų vietos Kristui, yra tušti.

5.    Reikia išmokti kalbos su Dievu, kaip ir kiekvienos kitos kalbos. Kristus yra mūsų mokytojas maldos moksle.

6.    Biauriausias melas yra nenuoširdus kelių sulenkimas, rankų sunėrimas ir melagingas mušimasis į krūtinę.

7.    Tebūnie tik vienas tavo rūpestis ir siekimas: kaskart vis labiau mylėti Dievą.

8.    Kas myli Išganytoją, nesibijo būti į Jį panašus neturte, kentėjimuose ir paniekinimuose.

9.    Klusnumas yra tiesiausias kelias į tobulybę.

10.    Kiekviena gyvenimo akimirka — tai žingsnis į amžinybę.

11.    Gyvenk taip, kad kiekvieną valandą galėtumei mirti.

12.    Noriai ir uoliai eik kryžiaus mokyklą. Prie kryžiaus kojų mes galime daugiau išmokti negu iš visų pasaulio knygų.

13. Tik tam kryžius yra sunkus, kuris jį nenoriai neša. Jis yra lengvas ir saldus tam, kuris jį su meile apkabina.

     Kai sergantį vienuolį šv. Teodozijų tyruose aplankė kitas atsiskyrėlis ir ragino, kad jis, kitiems sveikatos išmeldęs, ir pats savęs nepamirštų, šventasis atsiliepė, kad jisai jau daug gero žemėje patyręs, gero vardo žmonėse susilaukęs, tad belieka jam kentėjimais anuos laimėjimus papildyti, kad šalia paguodų jis būtų pakėlęs ir bandymų valandas.

Raudonos rožės amžinybės vainike

     Kartą serganti mergaitė paklausė motinos, kodėl jai Dievas tokioje jaunystėje leidžia taip ilgai kentėti ligos skausmus. Motina atsakė: "Klausyk, Onute, baltasis vainikas tau danguje jau seniai yra paruoštas, bet jame dar trūksta raudonų rožių". Suprato mergytė šią gražią motinos mintį ir buvo kantri, iki Viešpats ją pasišaukė papuošti tuo amžinybės vainiku su raudonomis rožėmis.

 

Labai yra graži ir prasminga Mišių ceremonija, kai kunigas palaimina vandeni ir jo lašelį įpila į vyno taurę. Galima konsekruoti tik vyną — vanduo netampa Kristaus krauju. Tačiau kai tas palaimintas vandens lašelis susijungia su vynu — ir jis tampa po konsekracijos Kristaus kraujo dalimi. Panašiai ir mūsų aukos yra bevertės, bet sujungtos su Kristaus auka tampa begalinės ir įgauna išganomąją galią.

 

     Vienos ligonės kambaryje nuolat kabėjo užrašas: "Dievo meilė kasdien yra nauja". Jei Dievas mums siuntė kryželį, tai dar nereiškia, kad mus užmiršo. Juk ir menininkas gerokai plaktuku ir kaltu patranko marmuro gabalą, kol iš jo sukuria amžiais neužmirštamą menišką statulą.

     Šv. Gertrūdos regėjimuose skaitome jos šitokį pasikalbėjimą su Dievu: "Gailestingumo Tėve, ar man po šios septintos ligos jau suteiksi sveikatą?"

     — "Tebūnie tau žinoma, kad visada būtumei priversta į mane visa širdimi kreiptis ir visus savo vidaus ir išorės sunkumus pavesti. Aš su mielu ištikimumu į tave žiūriu ir neleisiu tavęs prislėgti tokioms kančioms, kurios prašoktų tavo jėgas".

Didžioji laimė

     Kartą į traukinį įkopė moteris, pasiramsčiuodama dviem lazdom. Ligonės pirštai buvo ligos išsukinėti ir liudijo apie sunkias jos kančias. Bet moteriškės žvilgsnyje nesimatė kartumo. Vienas keleivis, į ją pažvelgęs, lyg norėdamas paguosti, jai pratarė: "Nėra didesnės laimės žmogui, kaip gera sveikata, ar ne tiesa?" — "O ne", atsiliepė ligonė, "daug svarbesnis dalykas būti taikoje su Dievu".

     Kun. L. Rueger kartą aplankė Vokietijos miškuose gyvenančią ir ilgus metus sergančią moterį. Namiškiai išeidavo į darbą, ir ji turėdavo ilgas valandas būti viena. Kunigas paklausė, ką ji ištisas dienas veikia, kai nieko aplinkui nėra. "Kai sekmadienį mano sūnus sugrįžta iš bažnyčios", kalbėjo ji, "aš prašau, kad jis man atpasakotų pamokslą. Tų minčių man užtenka visos savaitės ramybei". Tai vienas iš daugelio būdų gyventi su Dievu ir Jame ieškoti paguodos bei stiprybės.

     Kartą bernardinas Feltre sakė pamokslą ligoninėje. Buvo susirinkę ligoniai ir gailestingosios seserys. Jis pabrėžė, kad ir ligoniai, ir gailestingosios seserys turi dažnai skaityti savo knygas. Ligonio knygoje yra trys žodžiai: kantrybė, kantrybė ir kantrybė. O gailestingos sesers knygoje yra taip pat trys žodžiai: meilė, meilė ir meilė. O Dievo meilė abiems yra ir kantrybės, ir artimo meilės šaltinis.

     Kunigaikštis Aleksandras von Hohenlohe, pasitraukęs iš pasaulio ir tapęs vienuolyno viršininku, kartą aplankė miesto prieglaudą, kur rado moterį, sergančią artritu. Jos sąnariai buvo lyg išsukinėti, keliai taip sutraukti, kad beveik lietė smakrą. "Mamyte, Dievas jus, tur būt, labai pamilo, kad taip aplankė", pratarė kunigaikštis.

     "Ačiū Jūsų Didenybei už malonų užkalbinimą", atsiliepė senutė, "daug kančių, sunkus kryžius, bet daug ir džiaugsmo... Jau 17 metų, kaip manęs tos kančios neapleidžia. Bet ką Dievas po savo kryžiumi pastato, tam duoda ir jėgos po kryžiumi stovėti. Kentėjimai pamilo mane, o aš pamilau kentėjimus. Brangusis Dievas jau čia man skaistyklą paruošė. Ir geriau čia iškentėti negu tenai. Kad Dievas mane myli, pasako man tie kentėjimai, kuriuos iš visos širdies noriai pakeliu. Tik sakau: "Dangiškasis Tėve, aš esu Tavo vaikas, o Tu — mano Tėvas". Aš nedaug tesimeldžiu. Paaukoti savo ligą Dievui — jau yra malda. Aš puolu į Kristaus žaizdas. Kai jau labai sunku pasidaro, pratariu: "Esu juk nusidėjėlė, Tu Nukryžiuotoji Meile. Myliu Tave, o Tu myli mane. Kaip gi gali atsitikti tai, kas nebūtų naudinga mano sielos išganymui!"

     Kunigas Kasianas Karg savo knygoje, vardu "Mažoji paslaptis", aprašo, kaip jis atsilankė į ligoninę, kur nugarkaulio smegenų liga sirgo 18 m. amžiaus mergaitė. Gydytojai tik ką buvo dvyliktą kartą iš jos nugarkaulio ištraukę truputėlį smegenų ištyrimui — tai buvo didelė kančia ligonei. Kunigas jai ištiesė ranką pasisveikinti ir paklausė, kaip ji laikosi. "Nesijaučiu nelaiminga", atsakė ligonė, "meilę, kurią Išganytojas man įkvepia, turiu iškvėpti. Žiūriu į kryžių ir mąstau, kad Viešpats man rodo savo žaizdas, o štai dabar aš Jam rodau savo žaizdas. Aš noriu nuolat Viešpačiui aukotis. Praeis pora mėnesių, ir būsiu pilnai pasiaukojusi. Mano širdis bus lyg tyra taurė, pilna aukos kraujo".

     Ir toji auka jai nebuvo nepakeliama, nes ji žinojo, kad yra gyvenimas, kur nebus nei ligų, nei kančios.