DR. JUOZAS PRUNSKIS
-KENTĖJIMAI tai yra dieviška dieta, kuri, nors žmonėms nemaloni. Dievo yra skiriama brangiausiems vaikams, kaip geras, nors ir kartus, vaistas, — rašė I. Walton.
Nė vienas žmogus neišvengia kentėjimų mokyklos, tik ne visi šioje mokykloje yra geri mokiniai. Bet čia galima labai daug ko išmokti. Teisingai sako M. Moravskis:
— Kaip gi daug dorybių pasiliktų pasaulyje nežinomų, jeigu nebūtų kentėjimų. Kantrybė, gailestingumas, ryžtingumas, kuris nepaiso jokių pavojų nei mirties, pasiaukojimas aukštesnių siekimų tarnyboje, kilnumas, kuriuo mus stebina krikščionių didvyriai, yra kilę tik iš kentėjimų.
Ryžtingi mirtininkai
Kentėjimų mokyklą išėjęs žmogus gali didžiai savo sielą praturtinti ir skaidriai spinduliuoti į kitus. Vokietijoje buvo sunkiai sužeistas vienas kalnų gyventojas krintančio nuo aukštumų akmens. Uolos gabalas jam sutriuškino nugarkaulį. Jis buvo nugabentas į ligoninę, bet pasiliko neišgydomas ir pats jautė, kaip vienas po kito apmiršta jo sąnariai. Jisai suprato, kad mirtis diena iš dienos vis artėja.
Pusę metų jisai grūmėsi su savo likimu ir net su pačiu Dievu, bet pagaliau gėris jame laimėjo. Jis vėl tapo smagus, tvirto būdo vyras, kaip anksčiau, tik bejėgis dėl ligos. Bet jis jau įstengė gėriu spinduliuoti. Nekartą, kai ligoninėj atsirasdavo žmogus, kuris jau nieko nebenorėjo žinoti nei apie Dievą, nei apie Bažnyčią, nei apie kunigą, ligoninės seselė į jo kambarį atvesdavo tą sužeistą kalnietį, ir po kokios valandos, pasikalbėjus su šiuo ryžtingu mirtininku, ano atšalėlio širdy įsižiebdavo nauja aukštesnio pasaulio kibirkštis.
Austrijos sostinėje Vienoje 1904 m. buvo palaidota Monika Gruentzer. Ji buvo septynis kartus operuota. Po paskutinės operacijos 1898 m. iki pat mirties ji tegalėjo apleisti savo ligoninės lovą tik trumpoms valandoms. Atrodo, kad nebuvo nė vienos dalelės jos kūne, kurios nevarstytų skausmai. Ir vis dėlto ta kenčiančioji įstengė rašyti apie kentėjimų paguodą ir džiaugsmą:
— Dėkoju Dievui už savo kentėjimus... Dažnai sau sakau: "Noriu siekti šventumo, noriu laimėti sielas..." Išsirinkau savo padėjėją Sopulingąją Motiną ir jos meldžiu, kad padėtų man pamilti savus kentėjimus.
Pasaulinio karo metu buvo sunkiai sužeistas vienas ulonas. Granata jam sukapojo ranką. Prie jo lovos lauko ligoninėje sėdėjo kapelionas ir jį guodė. Paklaustas, kaip jaučiasi, sužeistasis tarė:
— Kai skausmai pradeda nepaprastai deginti, aš visada pakeliu akis aukštyn.
Ir jo akys nukrypo į kryžių, kabojusį ant sienos.
Pirmojo pasaulinio karo metu karys W. Bauer sužeistas išgulėjo penkias paras kovos lauke. Pagaliau jis buvo surastas ir nugabentas į ligoninę, kur jis greit mirė. Jo dienoraštyje buvo rastas toks įrašas:
— Jei tokia Dievo valia. Jam tebūna mano paskutinis pasveikinimas...
Penkios dienos kaip aš čia guliu tamsiame miške. Esu arti mirties iš bado. Daug kartų meldžiau Dievo pagalbos, bet jos nesulaukiau; vis tiek pasilieku ištikimas Dievui ir nesiskundžiu. Mano laikas jau yra atėjęs. Greit būsiu jau savo amžinoje tėvynėje, prie savo gražiojo krašto brolių. Iki pasimatymo danguje!
Tikrai yra prasmingas vysk. Spalding žodis:
— Nėra išmintingas tas, kuris nėra priėmęs kentėjimų krikšto.
Iš rašytojo autobiografijos
Žmogus įstengia iškilti aukščiau ligos kentėjimų, ką liudija ištrauka iš Edvardo Livingstono Trudeau "Autobiografijos". Jis rašo:
— Kai žvelgiu atgal į savo gyvenimą, tuberkuliozė glūdi kaip visada esąs atkaklus priešas. Ji išplėšė mano brangiausius ir man atnešė pirmuosius didžius kentėjimus. Ji sukrėtė mano sveikatą, kai dar buvau jaunas ir stiprus, ir atbloškė mane į šį tolimą kraštą, kur aš stebiu jos žudantį veikimą aplink save. Tačiau toji kova su džiova man atnešė tokį patyrimą ir paliko tokius atsiminimus, kurių nemainyčiau į visus Indijos turtus.
Samuel Lane Loomis rašė:
— Išmintingas žmogus ligos kambarį laikys mokykla, kur, Dievo malonei padedant, galima išmokti didžių dalykų. Ligos kambarį jis laikys kovos lauku, kur su Dievo pagalba galima pasiekti didžių pergalių ir triumfų. Jį laikys sodu, kur, Dievui padedant, galima rinkti kvapias gėles ir ragauti ramybės bei šventumo vaisių.
Kartą ligos patale gulėjo 20 metų vyras, sirgęs jau keletą metų. Palaipsniui jį apėmė paralyžius, ir jis negalėjo pajudinti nei savo galvos, nei kojų. Tik dar galėjo rankas valdyti. Tačiau atėjo diena, kai ir jo kairioji ranka atsisakė būti valdoma. Ligonis pratarė:
— Dabar jau esu priverstas atsižadėti to džiaugsmo — sunerti rankas, tačiau tą auką mielai pakelsiu, aukodamas už tuos, kurie jau niekada nebenori maldai sunerti savo rankų...
Liga krikščioniui
Didysis vengrų rašytojas ir kalbėtojas Tihamer Toth pasakoja apie vieną daug kentėjusį ligonį, iš kurio išgirdo šiuos žodžius:
— Daug lengviau yra kentėti, kai prieš akis laikai kryžių ir gali mąstyti apie kenčiantį Kristų.
O didysis prancūzų filosofas Pascal net galėjo paskelbti, kad "krikščioniui liga yra normali gyvenimo padėtis".
Rašytojas De Maistre savo aprašymuose apie Peterburgą kalba apie jaunutę aštuoniolikos metų mergaitę, kurios galvą ėdė vėžys. Per penketą ligos metų jau ji buvo netekusi ausų ir nosies. Liga ir toliau ėdė jos jauną kūną. Bet iš jos lūpų nesiveržė skundai, o tebuvo galima girdėti tik meilės ir kantrumo žodžiai. Kai po ilgų nemigo naktų jai buvo pareikšta užuojauta, ligonė atsiliepė:
— Nesu jau taip nelaiminga, kaip manote. Dievas man suteikė malonę nemąstyti apie kitus dalykus, tik apie Jį patį.
Duokite man revolverį!
Prancūzijoje, Nevers ligoninėje, gulėjo sunkios ligos išvargintas ligonis. Pagaliau jis ėmė prašyti jį slaugiusią seselę, tardamas:
— Sesele, duokite man revolverį. Jau daugiau nebegaliu. Duokite revolverį!
Seselė valandėlę pagalvojo ir tarė, įteikdama ligoniui kryžių:
— Štai ginklas, kurio dabar jums kaip tik labiausiai reikia.
Vienas chirurgas pasakojo, kad jokia kita operacija jam nepaliko tokio įspūdžio, kaip vieno jauno klieriko operacija. Jo sveikatos stovis neleido panaudoti migdančių vaistų. Didžiojo skausmo valandoje seminaristas tyliai pratarė:
— Da robur, fer auxilium — Viešpatie, duok jėgos, suteik pagalbos!
Apie tai pasakodamas, gydytojas pridėjo:
— Kiekvienas stiprybės ieško ten, kur gali. Tikiu, kad mano pacientas jos ieškojo tikriausiame šaltinyje.
Šv. Grigalius I rašė:
— Ligoniams reikia priminti, kad jie yra Dievo vaikai, ką įrodo jau vien tas faktas, kad juos lanko Dievo rykštės smūgiai. Jeigu Dievo planuose nebūtų numatyta jiems po šių baudimų suteikti amžiną paveldėjimą, Dievas jų nevargintų kentėjimų mokykloje.
Ir šv. Pranciškus Salezietis viename savo laiške moko, kad "ligą reikia paversti malda". Giliai šį dalyką įžvelgė ir šv. Augustinas, sakydamas, kad "gyvenimo skausmai yra lyg jūrų vandenys: jie praranda kartumą, kai kyla aukštyn".
Paskutiniai žodžiai
Bonos mieste vienam vyrui liga įsimetė į liežuvį. Beliko vienintelė išeitis — liežuvį nupiauti. Prieš operaciją gydytojai pasakė ligoniui:
— Po valandėlės jūs jau nebegalėsite kalbėti. Jeigu turite ką nors svarbaus pasakyti, sakykite dabar.
— Garbė Jėzui Kristui! — tarė trupučiuką pagalvojęs ligonis. Šiam tvirtabūdžiui vyrui taip tamsios ateities akivaizdoje prieš akis stovėjo ne nusiminimas, bet aukštesnis reginys, kuriam neturi įtakos liga ir nesveikata.
Snieguotose Alpėse kartą sunkiai susirgo prie mažos koplytėlės gyvenąs kunigas. Aplinkui siautė baisi pūga. Staiga į jo duris pasibeldė sušalęs, apsnigtas žmogus ir pranešė, kad sunkiai sergąs ligonis šaukiasi kunigo. Kalnuose toje vietoje buvo daug tarpeklių. Važiuoti nebuvo įmanoma, o pėsčiam nueiti pas ligonį reikėjo trijų valandų. Kunigas silpnu balsu pasakė, kad jis yra ligos parblokštas, jokiu būdu negalįs nueiti, todėl patarė pakviesti kunigą iš kitos parapijos. Praslinko šešios valandos, ir tas pats žmogus vėl grįžo, pranešdamas, kad ligonis nesutinka eiti išpažinties pas kitą kunigą, būtinai šaukiasi jo.
Sergąs kunigas paprašė parūpinti neštuvus. Paima Švenčiausiąjį ir, audrai siaučiant, nešamas pas ligonį. Kalnais keliauti tokioje pūgoje buvo be galo sunku. Bet pagaliau pasiekė tą vietą. Sunkiai sergančio kunigo neštuvai pastatomi prie ligonio lovos. Jis susitaiko su Dievu. Šventoji Eucharistija jį sustiprina, bet kunigas, tyliai alsuodamas, tokios sunkios kelionės nukamuotas, užmigo amžinuoju miegu... Bet vis dėlto jis pasiliko gyvas žmonių atmintyje, kaip herojus, kuris, nepaisydamas savo mirtinai sunkios ligos, įstengė atnešti paguodą kitam sergančiam ir pagalbos reikalingam broliui.
Prelatas Gay sakydavo, kad kiekvienas kentėjimas — tai Nukryžiuotojo pabučiavimas. Yra sunkus ligos ir kančių kelias, bet kokius naujus horizontus jis atskleidžia! Gabrielė Petkevičaitė — Bitė labai tiksliai yra pasakiusi:
— Kūno akis gyvuliukams praplėšia pati gamta, o žmonėms — sielos kovos. Ir tik sielos kančių aštriais spygliais išklotas kelias nuveda žmogų pro pasaulio klaikų labirintą prie saulėto idealų aukuro.