Nijolė Jankutė
Jeigu tik vienąkart banga nuplaus tau kojas
Ir debesy įžvelgsi užmirštas pilis —
Tada saulėlydis, takus išklojęs
Auksu, nuves tave į pasakų šalis.
Ir pasitiks tave ten rojaus sodai,
Skambėdami sidabro obuoliais,
O deimantiniai žydro uosto molai
Riš baltą jachtą inkarais.
Ten rūme debesų plevens didingos ugnys.
Puotaus ten karaliūnai, laukdami tavęs.
Skardūs trimitai ir užkimę būgnai,
Apsvaigę kris į purpuro gelmes ...
Taip pro vartus žvaigždėtus tu tenai įeisi
Į karalystę savo iš sapnu
Ir, susitikęs prarastą vaikystę, žaisi,
Kol pamatysi, kad iš pasalų
Išvest atgal tave gyvenimas atėjo
Ir užgesino vakaro žaras,
Ir užpūtė deglus visų alėjų,
Ir pilį paskandino į marias.
Turėsi grižti liūdnas, išvogtas iš puotos —
Bus didelė ir vieniša naktis.
Visus kelius i ten, visus svajotus,
Pajūrio vėjai smėliu užpustys ...