Spausdinti

*  *  *

DR. P. MAČIULIS

OPIEŽIUS Jonas XXIII-sis, sušaukdamas pirmąjį Romos miesto ir arkivyskupijos sinodą, jau pradėjo pirmuosius žingsnius Visuotiniam Katalikų Bažnyčios susirinkimui.

     Nors tuo tarpu Visuotiniojo susirinkimo programa dar ištisai nepaskelbta, bet jau ir dabar iš kai kurių pareiškimų Vatikane galime atsekti, kad be pagrindinių klausimų bus svarstomi ir kiti bažnyčios gyvenimo klausimai, atsižvelgiant į dabarties laiko dvasią, kad būsiančios paliestos ir kai kurios bažnytinės apeigos bei jų reforma.

     Jau nebe nuo dabar keliamas balsas dėl įvedimo kai kurių bažnytinių apeigų ir pamaldų gimtąja kalba, neliečiant šv. Mišių pamaldų. Prieš pusšimtį metų atsiradę ir Lietuvoje keli marijavitai buvo įsivedę visas pamaldas gimtąja kalba.

     Mes neimam čia jų sau pavyzdžiu, tik paminim patį faktą, norėdami parodyti, kad gimtosios kalbos pridėtinėms pamaldoms klausimas nebe naujas, ir, gal būt, niekad tiek nebuvo pribrendęs, kaip dabar.

     Gal skaitytojui atrodys keistoka, kodėl tokiu klausimu pasisako ne dvasiškis, o pasaulietis. Norėčiau pasiaiškinti: veik kasdien kai kurias pamaldas atlikinėdamas nusistovėjusia lotynų kalba, dvasiškis gal nė nejaučia reikalo tos rutinos keisti, juoba ir todėl, kad jam čia viskas aišku, kai tuo pat metu eiliniam žmogui viskas neaišku, nesuprantama, neįdomu.

     Tai va, čia ir yra tas skirtumas, kodėl tuo klausimu pirmajam tenka pasisakyti ne dvasiškiui, o pasauliečiui.

     Būtų labai gera, kad šituo klausimu dvasiškiai ne vien pasisakytų, o pasiimtų iniciatyvą iškelti jį ten, kur bus galima, ir taip sutvarkyti mūsų kai kurias pamaldas, kad kiekvienas jų dalyvis ne vien galėtų su Bažnyčia pasimelsti, bet ir jų grožį bei prasmę pajusti ir išgyventi.

     Mano giliu įsitikinimu, pirmoj eilėj yra keistina į gimtąją kalbą "Officium defunctorum", gedulingos pamaldos už mirusius, vadinamos egzekvijomis.

     99 iš šimto nė nežino, ką reiškia egzekvijos, arba žino tik tiek, kad, mirusio palaikus atgabenus iš koplyčios bažnyčion, du ar trys kunigai su vargoninku, susėdę prie altoriaus, gieda lotyniškai. Kunigai pakaitomis paskaito šventraščio ištraukas, "užmeta" poterius už mirusio sielą, o dalyviai?... Kaip kam sekasi: mūsų bažnytkaimiuose vyrai būdavo dažniausiai išeina už šventoriaus ir užsirūko pypkutes, moterys, kartas nuo karto pasikosėdamos, pasilieka bažnyčioje.

     Kodėl taip būna? Atsakymas labai paprastas: jos ir jie nieko nesupranta, kas ten giedama; bažnyčiose žiemą šalta, žmonės pradeda kojas trankyti, kai jos pradeda stingti, ir to giedojimo nebesigirdi. Gaunasi prastas įspūdis iš tos maldos, kurią atlikti giedoriai tiek skubina, kad ji išvirsta į kažkokį burbuliavimą, besibaigiantį kažkokiu vampėjimu...

     O tuo tarpu tų egzekvijose giedamų psalmių ir turinys ir prasmė yra labai ir labai gražiai sutelktos mintys apie žmogų bei jo gyvenimo greit išsisklaidančius šešėlius.

     Pavyzdžiui, imu tik pirmuosius kai kurių psalmių posmus, k. a., "Verba mea auribus percipe. Domine, intellige clamorem meum", arba "De profundis clamavi ad Te, Domine", arba "Ego dixi in dimidio dierum meorum, vadam ad portas inferi", ar antifona "In paradisum deducant te angeli", ar pagaliau, išlydint iš bažnyčios, paskutinė psalmė "Benedictus Dominus, Deus Israel, quia visitavit nos oriens ex alto".

     Visi šitų psalmių posmai yra tokio neišsakomo grožio, tokie gilūs savo prasme, kad, anot A. Jakšto, dar iki šiolei pasaulinė poezija nieko gražesnio nesukūrė!

     O nei mūsų pamaldžios močiutės, nei gerieji tėveliai iš tų egzekvijų rytdienai nieko iš bažnyčios neišsinešdavo ir neišsineša.

     Tai seniai pastebėtas reiškinys, tik dėl pačios, kaip sakiau, rutinos niekas gal nepagalvojo, jog šitas gražias pamaldas būtina atlikti gimtąja kalba, kad kiekvienas dalyvis suprastų.

     Reiktų visas pastangas padėti, kad kompetentinga bažnytinė vyresnybė imtųsi iniciatyvos šį gedulingų pamaldų reikalą — egzekvijų giedojimą lietuvių kalba — tvarkyti, nes tam yra proga.

     Nemanau, kad, turint viso Šv. Rašto vertima lietuvių kalba, taigi, ir Psalmių vertimus, susidarytų didelių techniškų sunkumų dalį bažnytinio giesmyno paruošti lietuvių kalba.

     Nors iki Visuot. Bažnyčios susirinkimo dar turim porą metų, bet tokiam darbui pasiruošti iš anksto būtų labai pravartu.